18 Trakų Naujakuriai
1397–1398 m., Trakai
Prie pirmojo pušyno dulkių stulpas sustojo, kaip šuo sustoja prie svetimos tvoros. Jis buvo sekęs vilkstinę devyniolika dienų.
Elijas, Mošės sūnus, pamatė tai iš savo vežimo. Sena totorė, važiavusi su jo šeima trečiame vežime, parodė pirštu, ir jis atsisuko. Stulpas stovėjo ten, kur baigėsi žolė ir prasidėjo spygliai. Plonas, aukštas, jis kelias akimirkas dar sukosi, lyg ieškotų plyšio, paskui subyrėjo į paprastas dulkes ir nusileido ant kelio, kuriuo ką tik pravažiavo ratai.
— Jis nebeturi ko veikti, — pasakė totorė savo kalba, ir Elijas, kuris ją suprato kaip savo, linktelėjo. — Mes nebe jo.
Elijas nei pritarė, nei prieštaravo: buvo karys, o ne šventikas, ir iš tėvų perėmė įprotį neaiškinti visko, kas pasitaiko kelyje. Pušų šaknys ritosi per vėsų, tamsų smėlį, o oras kvepėjo derva, drėgme ir kažkuo nepažįstamu, kaip kvepia svetimas namas po lietaus. Jo žmona Rachelė, sėdėdama šalia su mažąja Sara ant kelių, ilgai įkvėpė ir tyliai tarė:
— Čia kvepia kaip prieš Pesachą. Kai plaunamos grindys.
Elijas tik palietė jos ranką.
Pirmą žiemą jie praleido pusiau pastatytuose namuose Galvės šiaurės krante: Elijo trisdešimt šeimų buvo tik vienas iš karaimų būrių, kurių iš viso, kaip vėliau pasakos, čia atsikėlė per tris šimtus šeimų, o už griovio, ant atviresnės žemės, dar apie šimtą totorių šeimų, nes jų arkliai nemėgo miško. Ledas ežere buvo storas kaip vyro pėda. Vytauto žmonės atvežė jiems malkų, avių kailių, grūdų, ir šią nereikalautą dosnumą Elijas priėmė su tuo atsargumu, kuriuo priimama dovana iš žmogaus, kuris tuo pačiu metu yra tavo gelbėtojas ir savininkas.
Savo kalba jie vadino save karaimais, Rašto skaitytojais. Vietiniai juos vadino ir žydais, ir totoriais, kartais abiem žodžiais iš karto, ir niekas neturėjo laiko aiškinti skirtumo. Prie jų vartų kartą atėjo pranciškonas, jaunas, rausvas, su gerom akim, ir pasiūlė pakrikštyti vaikus, sakydamas, kad tai suteiks jiems daugiau teisių. Elijas padavė jam duonos ir pasakė, kad kunigaikštis pažadėjo apsaugą nepaklausęs, kokiam Dievui jie meldžiasi. Pranciškonas įdėmiai pažvelgė į šeimininką, paskui į Rachelės lempą, kuri degė lentynoje kampe, maža ir tolygi, ir išėjo, pasakęs tik „Dievas jus saugo“.
Sausio pabaigoje atvažiavo didžioji kunigaikštienė. Rogės lūžo nuo duonos ir avižų, o pati valdovė sėdėjo ant paprasto suolo kailiniuose, lydima vos dviejų raitelių. Elijui nusilenkus, liepė nesilankstyti ir paprašė parodyti vaikus. Rachelė atvedė jų penkis: Sarą, dar nešiojamą ant rankų, du berniukus, kurie jau mokėjo skaityti, ir dvi mergaites iš kaimyno, kurios neturėjo kam jų palikti.
Kunigaikštienė tylėdama nužvelgė mažylius. Paskui paėmė ant rankų Sarą, apžiūrėjo smulkius pirštelius ir atsargiai, tarsi guldydama į lopšį miegantį kūdikį, grąžino motinai. Jos pirštai vos pastebimai virpėjo, tad svetimo skausmo nemėgstantis stebėti Elijas nusuko žvilgsnį. Viešnia neišgėrė nė gurkšnio, neuždavė nė vieno klausimo apie tikėjimą; tik prieš išvažiuodama tarė Rachelei, kad žiemą mažiems reikia pieno ir kad pieno atveš.
Po savaitės Elijas rado Rachelę prie rogių, besiginčijančią su vežiku. Pieno puodynėje plaukiojo ledas. Vežikas aiškino, kad kelias ilgas, arkliai ne jo, o kitai savaitei jis nieko nežadėjęs. Rachelė pasėmė ledo gabalą ir padėjo jam ant pirštinės.
— Vaikas šito nesukramtys. Palauk.
Ji pasiuntė vieną berniuką pas kaimynę, kitą pas Alimo žmoną. Kol Elijas iškrovė duoną, prie rogių stovėjo trys moterys. Jos suskaičiavo vaikus, paskui šieną, kurio dar liko po stogine. Reikėjo karvės. Vienos, duodančios pieno, ir žmogaus, kuris žinotų, kuo ją šerti šitokią žiemą. Vežikas nusijuokė: kunigaikštienė siuntusi pieno, o jie jau prašą bandos.
— Vienos, — pakartojo Rachelė. — Grąžinsime. Pasakyk tiek.
Kitą kartą su rogėmis atvažiavo ir ūkvedys. Karvės nebuvo. Jis atsinešė lentelę ir klausė, kas laiduos, jeigu gyvulys nugaiš. Elijas norėjo atsakyti savo vardu, bet Rachelė jį sulaikė už rankovės. Šieną duos visos šeimos, todėl ir spręsti turėjo visos. Vakare vyrai susirinko jų kambaryje. Vienas nenorėjo maitinti svetimų vaikų savo žiemos pašaru. Alimas paklausė, kieno vaikais taps tie vaikai, jeigu motinos nebeišgalės jų maitinti. Elijas atkėlė nuo suolo jų pačių miltų maišą, kad ginčininkams užtektų vietos.
Ginčas tęsėsi, kol prireikė papildyti lempą. Galiausiai Rachelė atnešė virvutę ir surišo ant jos mazgus: kiek kiemų duos šieno, po kiek dienų kiekvienas laikys karvę savo pastogėje. Stovėdamas prie durų, Elijas klausėsi paeiliui savo dalį prisiimančių vyrų: pats apsiėmė pataisyti sulūžusias tvartelio duris, Alimas skyrė sausų lentų, o pašaro pagailėjęs kaimynas sutiko nešioti vandenį.
Ūkvedys grįžo su kunigaikštiene. Ji klausėsi Rachelės, kol ši išvardijo ir šieno davėjus, ir vandenį nešiojančius. Paskui paprašė parodyti tvartelį. Elijas atidarė duris, kurias ką tik buvo sukabinęs. Tarp lentų švietė plyšys. Kunigaikštienė palietė jį pirštine ir atsisuko į ūkvedį.
— Iš mano ūkio. Karvę ir pašaro, kol atšils. Neprirašyk prie jų grūdų skolos.
— Jeigu jos negrąžins?
— Tada ateisi pas mane. Atvežk ir žmogų, kuris parodys, kaip ją laikyti. Šitos šalies jie dar nepažįsta.
Rachelė ištiesė mazguotą virvutę. Kunigaikštienė jos nepaėmė; paprašė ūkvedžio kiekvieną pažadą pakartoti garsiai, kad visi išgirstų, ką jis pasižymėjo. Prie pašaro vyrai turėjo pridėti pakratų, o jų likučiai pavasarį atitektų daržams. Kai karvė atėjo, šieno atsirado mažiau, negu buvo suskaičiuota. Rachelė pati nuėjo į du kiemus jo parsinešti. Elijas jos laukė prie vartų ir nešė antrą ryšulį.
Iki pavasario Rachelė kas vakarą dalijo pieną. Tuščius dubenėlius vaikai parnešdavo patys.
Lempą jie atsivežė iš Krymo: varinę, mažą, kelionės sumuštą. Jo tėvas ją gavo iš savo tėvo, ir aliejus joje buvo papildomas kasdien, nes tokia buvo taisyklė. Elijas niekada nenorėjo aiškinti, kodėl ją gerbia; jis tik vieną kartą buvo matęs, ką reiškia lempa, kuri užgęsta nepaleista. Maldos namų jie dar neturėjo. Kunigaikštis pasakė „bus“. Elijas tikėjo, kad bus. Tokia buvo kita pažado rūšis: ne ta, kurią ištari, o ta, kuri tikrinama metais.
Atėjus pavasariui, kasdien tekdavo spręsti vis kitus rūpesčius. Totorių ir karaimų šuliniai buvo skirtingi, ir nutirpus ledams paaiškėjo, kad vienas iš jų užako dumblynu, o kitas ne. Alimas atėjo ryte ir pasakė, kad tai ne jo reikalas, bet jo žmonos sesuo teigia, kad jos vaikai liko be švaraus vandens. Elijas nuėjo su juo prie savo šulinio ir pats pasėmė pirmą kaušą. Niekas nepasakė „ačiū“. Vėliau jis pastebėjo, kad kaimynas kiekvieną vakarą palieka ant jo slenksčio saują džiovintų obuolių. Jis niekada to neminėjo, ir Elijas niekada nepaklausė.
Tą patį pavasarį kunigaikštis pasikvietė jį į pilį.
Ne į Pusiasalio pilį, o į salą, kur statyba, kaip pasakojo vyrai, vėl pajudėjo: jau stovėjo dvi sienos, o tarp jų, ant medinių pastolių, kilo plytų bokštas. Elijas atplaukė valtimi su dviem vyrais. Didysis kunigaikštis stovėjo ant akmens vienas, vilkėdamas paprastus kailinius, ir tiriamai nužvelgė naujakurį, kurio vardą jau buvo įsiminęs.
— Man reikia sargybos, — pasakė jis. — Ne tokios, kuri mane myli. Tokios, kuri žino, kad jos duona yra mano.
— Mums niekas daugiau nieko nepasiūlė, — atsakė Elijas.
— Taip ir sakau.
Elijas jau buvo pasukęs prie valties, kai sustojo. Per ežerą atplaukiantys vyrai negalės tuo pat metu dengti namų stogų. Rachelė vakar suskaičiavo, kiek dar trūksta lentų, ir padėjo tą skaičių šalia duonos peilio. Jis grįžo prie akmens.
— Kada gausime duoną?
Kunigaikštis pažiūrėjo į jį nesuprasdamas.
— Sargyba valgo pilyje.
— O jų namai? Jeigu vyras čia tris naktis, namuose jo taip pat tris naktis nėra. Statybininkas, kuriam pažadėjau pagalbą, už mane ant stogo neužlips.
Vytautas mostelėjo vienam palydovui prisiartinti. Šis atsinešė lentelę, bet Elijas dar nebuvo baigęs. Jis norėjo žinoti, ar sargybinio dalis keliaus į namus, jeigu vyras susižeis. Ir kas parveš jį per ežerą. Palydovas pasakė, kad dar negirdėjęs samdomo sargo, iš anksto besirūpinančio savo žaizda.
— Aš irgi negirdėjau, — atsakė Elijas. — Mirusiųjų balsų kelias ilgas.
Kunigaikštis liepė surašyti grūdus šeimoms ir dienas, kuriomis vyrai galės dirbti savo kiemuose. Už sužeistąjį dalį atsiims jo namiškiai, kol šis vėl galės stoti sargybon. Dėl statybinių lentų jis nieko nepažadėjo: jų trūko ir saloje. Elijas paprašė perskaityti surašytus žodžius. Palydovas skaitė, viena ranka laikydamas vėjo draskomą apsiaustą.
— Kiek vyrų gali atvesti dabar? — paklausė Vytautas.
Elijas suskaičiavo ne veidus, o neuždengtus stogus. Pirmą savaitę galėjo ateiti mažiau. Paskui šeimos padės viena kitai; už tuos, kuriems teks naktis saloje, kiti baigs krauti šiaudus. Jis pasakė skaičių ir laukė.
— Atvesk tiek, — tarė kunigaikštis.
Grįžęs Elijas pirmiausia nuėjo pas statybininką. Ilgai stovėjo po varvančiu stogu, aiškindamas, kuriomis dienomis ateis pats, kuriomis atsiųs kitus. Statybininkas pareikalavo, kad bent vienas mokėtų laikyti kirvį. Tą vyrą iš sargybos teko išbraukti. Vakare Elijas parsinešė mažesnį sąrašą, o Rachelė pastūmė jam dubenį ir paklausė, kiek duonos pažadėta vaikams.
Visai sargybai buvo numatyta keturiasdešimt vyrų: karaimų iš pusiasalio ir keletas totorių, pasirinktų iš tų, kurie neslėpė, kad mėgsta tvarką. Kol kiti baigė dengti stogus, į salą plaukė mažesnė pirmoji pamaina. Jis paskirstė atėjusiems vietas, apėjo sienas ir per pirmąją savaitę sužinojo apie salą daugiau nei mūrininkai. Kur po lentomis tuščia. Kur akmuo dar šlapias. Kur vėjas kerta kampą. Kur kas nors per naktį nemiega.
Pirmąją naktį aplink buvo ramu, tačiau antrąją ant laiptų, vedančių į rytinį sausą rūsį, Elijas išvydo dvi nejudamai sėdinčias pilkas figūras ir pats nusistebėjo, kaip nepastebėjo jų vakar. Abu sargai vilkėjo vilkų kailius, trenkė durpėmis bei šlapia vilna, o ant gerklių po barzdomis baltavo skersiniai randai, lyg kilpos paliktos žymės. Nė vienas nepasisveikino; tik vienas akimirką pakėlė akis, ir Elijas pajuto tą patį, ką jautė prieš daugelį metų, kai pirmą kartą pamatė žirgą be raitelio: nerimą, kad čia yra kažkas, ko jis nepažįsta, ir kad jam leidžiama tai pamiršti.
Trečią naktį jis pamatė šviesą.
Ne iš rūsio durų. Iš po jų, kaip ant slenksčio, kai kam nors namuose dar nemiega: siaura geltona juostelė, be dūmų, be mirgėjimo, sustingusi ramiu šviesos ruoželiu. Nebuvo kvapo, kuris turėtų lydėti degančią medieną ar taukus. Elijas stovėjo, prisimerkęs, tris kvėpavimus. Paskui nusileido keturias pakopas, ir viena iš pilkų figūrų, nepakeldama galvos, pasakė:
— Ne.
Balsas buvo žemas, švelnus, kokį turėtų žmogus, kuris mielai paaiškintų, jei galėtų. Elijas sustojo. Pažvelgė į duris, kurios nebuvo užrakintos. Už jų girdėjosi kažkas, ko jis iš pradžių nesuprato: mažas, aiškus balsas, sakantis tuos pačius keturis žodžius vieną po kito, lyg skaičiuojant.
Vaikas.
Pasilenkęs prie pat durų plyšelio — vien siauro plyšelio tarp staktos ir lentos, — Elijas išvydo kokį septynerių metų berniuką, klūpantį prie akmeninės lentynos šalia sausų šakų krūvelės. Vaikas imdavo po vieną šakelę, atidžiai apžiūrėdavo ir dėdavo į židinį, kalbindamas liepsną švelniai ir atsargiai, lyg ramindamas mažą vaiką: ugnele, ugnele, šiandien lietus. Liepsnelė degė maža, vos sulig vyro delnu, geltona it lauko ramunės žiedas, ir nors pro skliauto angą traukė stiprus skersvėjis, kaip žinojo kiekvienas pilies sargas, plėšdavęs net sieninius žibintus, stovėjo tiesiai — joks vėjo gūsis jos nepakreipė.
Elijas žiūrėjo ilgai. Paskui lėtai, nė karto nesušlamėjęs, atsitraukė.
Viršuje, ant laiptų, pilkas vyras vėl nuleido akis.
Jis nieko nesprendė, kol neišėjo į kiemą ir neatsistojo po žvaigždėmis. Ten nusprendė. Kitą rytą, kai vyrai susirinko prie jo, pasakė, kad rytinio rūsio laiptų pusė nebus tikrinama. Niekas neklausė kodėl. Jie buvo vyrai, kurie žinojo, kas yra įsakymas, kurio nereikia aiškinti.
— Ten yra kunigaikščio daiktai, — pasakė totorius Alimas. — Kažkas, kas nepriklauso mums.
— Taip.
— Ar mes sužinosime, kas?
— Mes žinome, kad turime jį saugoti, — atsakė Elijas. — Nėra kitos žinios, kuri būtų naudingesnė.
Alimas ilgai tylėjo, žiūrėdamas į savo batus.
— Man pakanka, — pasakė jis.
Rachelė pastebėjo, kad jis grįžo tylesnis. Ji nieko neklausė tris vakarus, o ketvirtą, kai Sara jau miegojo, tik pasakė, nežiūrėdama į jį, kad vyras, kuris ilgai nešioja ką nors, ko negali paskleisti, kartais tampa panašus į indą su skyle.
— Pilyje yra lempa, — atsakė Elijas. — Apie kurią nereikia klausti.
— Kieno?
— Kunigaikščio.
Rachelė linktelėjo ir nukreipė žvilgsnį į kampą, kur tolygiai švietė maža varinė jų pačių lempa.
— Tada ją laiko žmonės, kuriems tai svarbu, — tarė ji. — Tau tereikia saugoti duris.
Tą naktį jis miegojo ramiau.
Namuose jo lempa degė savo kampe, ir kiekvieną vakarą, prieš užmiegant, jis papildydavo aliejų ir nuvalydavo suodžius nuo trumpos plonos dagties. Šiuose veiksmuose nebuvo kerų ir nebuvo paslapties. Darbas, ir viskas. Jis negalvojo, kad tai tas pats, ką matė po tuo skliautu. Gal tai buvo visai ne tas pats. Tačiau gerai pažinojo darbą, kurį rankos atlieka niekieno neprašomos ir neužmokamos, ir nė karto nesuabejojo, ką darytų, jei kas nors lieptų tą ugnelę užgesinti.
Vasarą, kai už griovio, atvirai, visiems matant, pradėjo statyti kenesą, jis vieną naktį vėl nuėjo apžiūrėti sienų. Mėnulis buvo pilnas. Priėjęs prie salos rytinio kampo, pamatė, kad kažkas stovi laiptų viršuje.
Ten, vilkėdamas paprastus, niekuo neišsiskiriančius kailinius, stovėjo pats didysis kunigaikštis: nei žengė vidun, nei traukėsi, tik tysojo prie durų ir klausėsi, tarsi tikrindamas miegančio vaiko alsavimą. Iš apačios sklido tylus balselis: ugnele, ugnele. Žvelgdamas iš už kampo, Elijas nematė valdovo veido — vien nuleistus, kantriai laukiančio tėvo pečius.
Jis suprato, kad Vytautas klauso. Ir kad ne ugnies. Vaiko.
Elijas nusigręžė ir atsistojo nugara į laiptus — sargybinio stovėsena prie durų: veidu į tai, kas gali ateiti iš tamsos, ir nugara į tai, ką saugo. Ant ežero krito mėnulio takas, ir kažkur toli, kitoje pusėje, sulojo šuo. Jis žiūrėjo į vandenį, kol laiptuose už jo nugaros kažkas pasikeitė: ilgas, tylus iškvėpimas ir lengvi žingsniai žemyn.
Jis nė karto nepažvelgė atgal.