10  Astravo Sutartis

1392 m. rugpjūčio 4–5 d., Astravas prie Lydos

Jogailos rankos tą rytą drebėjo, kaip drebėdavo visada, kai reikėdavo pasirašyti, ir jis laikė jas po stalu, kad kiti nepastebėtų. Pastebėjo visi. Dešinėje sėdintys lenkų ponai mandagiai įbedė akis į savo taures, o tarpininku pakviestas Mazovijos Henrikas kartą dirstelėjo į jo rankas ir nusigręžė į langą.

Astravo dvaras stovėjo ant upės salos, medinis, su dviem bokštais ir ilga mene, kurioje kvepėjo drėgnu ąžuolu ir kitų žmonių žodžiais. Jogaila nekentė šios vietos. Jis ją pasirinko, nes ji buvo pusiaukelėje tarp jų: ne Vilnius, kur Skirgaila laikė kalaviją paruoštą, ne Trakai, kur Vytautas dar buvo svečias be teisės. Rugpjūčio saulė kepino stogą virš jų galvų, ir menėje buvo tvanku, kaip būna prieš perkūniją. Po marškiniais jis nešiojosi Jadvygos laišką, kurio nereikėjo skaityti iš naujo, nes sakinys liko galvoje: Pasirašyk, Vladislovai, kad nebūtų daugiau kraujo. Karalius maigė tarp pirštų pergamento kampą it nudilusią monetą.

Kairėje sėdėjo Skirgaila, pasipuošęs puikiau nei per daugelį metų — sidabrinėmis sagomis ir kailiniu apsiaustu, turėjusiu jį dusinti tokioje kaitroje. Bet jo kvėpavimas rūko prieš veidą baltu garu, kaip žiemą. Jau penkeri metai, kai jis taip kvėpavo. Jogaila pagaliau buvo paklausęs, kiek laiko tai tęsiasi, ir Skirgaila atsakė, kad jam šalta. Daugiau jie apie tai nekalbėjo.

— Jie čia, — pasakė Henrikas.

Jogaila pakėlė galvą.

Vytautas įėjo pro duris pirmas, ir Jogaila matė, kaip jis keičia menės orą. Ne ūgiu: jis nebuvo aukštas. Ne apranga, nes buvo apsivilkęs paprastą grandininį šarvą, be heraldikos, be Ordino kryžiaus, kuris dar prieš šešias savaites degė ant jo krūtinės. Bet jo žingsniai buvo išmatuoti, kiekvienas tvirtas, lygus, ir juose slypėjo kažkas, ko Jogaila neturėjo ir nesitikėjo turėti: žinojimas, kiek jam kainavo atėjimas.

Paskui įėjo Ona.

Vilkėjo juodai, galvą buvo apsigobusi tamsia skara. Jogaila jau žinojo: liepos viduryje jam šaltai, lyg pranešdami apie orą, perdavė žinią apie du berniukus Balgoje ir vasaros pradžios karštinę. Karštinė. Henrikas, perduodamas žinią, ištarė šį žodį ir paskui pridūrė: kai kurie sako, kad ne. Daugiau Jogaila nieko neklausė. Jis nenorėjo žinoti, nes žinojimas turėjo kainą, o jis jau buvo sumokėjęs kitiems.

Ona žiūrėjo į visus: į Skirgailą, į lenkų ponus, į Henriką, į grindis, į langą. Į Jogailą jos žvilgsnis nusileido ir pakilo, nepalietęs jo. Bet į savo vyrą ji nepažvelgė nė karto. Jogaila nesuprato, kodėl tai jį taip trikdo. Jis daug kartų buvo matęs sutuoktinius, kurie nežiūrėjo vienas į kitą. Bet jie dažniausiai nežiūrėjo todėl, kad nebuvo apie ką. Čia buvo kitaip: žvilgsnis, kuris vengė kito ne iš nemeilės, o todėl, kad bijojo, ką pamatys.

Vytautas sustojo prie stalo ir žemai, vasalo derama pagarba, bet be prašytojo nuolankumo nulenkė galvą. Jogaila prasižiojo atsakyti ir staiga pasimetė, nežinodamas, kaip į jį kreiptis: pusbrolis, kunigaikštis, Gardino valdovas ar karaliaus vietininkas — visi šie vardai tiko pagal raštą, tačiau nė vienas neskambėjo teisingai.

— Sėskis, — pasakė jis lietuviškai.

Vytautas atsisėdo. Pasilenkus paimti taurės, iš po apykaklės išslydo sidabrinis vilkas ant odinio dirželio, nedidelis, snukiu nudilęs nuo šilumos. Akimirką kybojęs matomoje vietoje, vėl įsmuko po audiniu, bet Jogaila jau spėjo jį išvysti ir sulaikė kvapą. Žinojo, ką reiškia šis ženklas ir kas stovi už jo: tie, kurie laikė duris tą naktį, kai kruvini žmonės buvo vedami per jo menę, ir kurie dabar sekė šį vyrą kaip šešėlis. Karalius nusuko akis, suprasdamas, kad pusbrolis tą žvilgsnį pagavo.

— Kur tavo motina? — netikėtai išsprūdo jam: dešimt metų krūtinėje nešiotas akmuo pagaliau iškrito ant stalo.

Vytautas pažiūrėjo į jį, ir ilgam tarp jų nutilo viskas.

— Prie jūros.

— Gyva?

— Gyva.

Jogaila nežinojo, ar tai palengvėjimas, ar baimė. Jis nusižegnojo ir pasakė sau, kad tai dėkingumas.

Henrikas perskaitė sutartį. Ji buvo paprasta, nes ją parašė žmogus, supratęs, kad sudėtingų dalykų neįmanoma išlaikyti. Vytautas valdys Lietuvą kaip Jogailos vietininkas, iki gyvos galvos; kaip jį vadinti, paaiškės vėliau. Trakai grįš jam. Skirgaila atsisakys regentystės ir Trakų, o Jogaila, kaip karalius ir vyresnysis, pažadės jam kitas valdas, kurias paskirs vėliau. Vytautas prisieks ištikimybę karaliui ir karalienei. Apie Ordiną sutartyje nebuvo nė žodžio, nes visi žinojo, ką Ordinas pasakys, kai sužinos.

Skirgaila klausėsi nejudėdamas. Jo kvėpavimas rūko ir rūko, ir jis nė karto nepažvelgė į Jogailą. Jogaila matė jo pirštų sąnarius, baltus nuo senos žaizdos, ir pagalvojo, kad šis vyras padarė viską, ko jis pats nedrįso. Nė vienas iš jų niekada garsiai nepasakė, ką. Dabar Skirgaila ketino prarasti viską, ką už tai gavo. Jogaila norėjo pasakyti: tu padarei, ko reikėjo. Pasakė tik:

— Skirgaila.

— Aš žinau, — atsakė brolis. Balsas buvo lygus, nė karto nepakilo. — Kas nors kitas turi tai daryti.

— Trakai…

— Po derliaus. — Jis atsistojo, ir kėdė sudejavo. — Raktai bus tavo, pusbroli. Kai tik apsižiūrėsiu, ką pasiimti.

Šiuos žodžius jis tarė Vytautui, ne Jogailai. Vytautas nesuvirpėjo.

Nuo Skirgailos kėdės nugaros atsistojo juokdarys. Jogaila nebuvo pastebėjęs jo visą rytą. Mažas, juodai raudonas, su kepure, kurios varpeliai tylėjo. Ne tas, kurį Jogaila pažino Vilniuje, su išsišiepusia kauke ir įkyriais pokštais. Šis ėjo lėtai, rimtai, ant ištiestos kairės rankos nešdamas tris juodus akmenis, kurie nesusidūrė ir neturėjo garso.

Menė nutilo.

— Henė, — tarė Jogaila.

Juokdarys nė neatsigręžė: nesidairydamas peržengė menę ir sustojo priešais Vytautą. Virš jo delno kilo juodi akmenys — du sukosi tiesiai, o trečiasis klaidžiojo į šalis. Tačiau Jogailos akis prikaustė juokdario šešėlis ant rąstinės sienos: nebe žmogaus ūgio, o išplitęs per visą salę iki pat palubės sijų, didesnis net už aną Krėvos požemiuose, tarsi už nugaros tvenktųsi tamsi jūra.

Jogailai kvėpavimas sustojo antrą kartą per šį rytą. Henė sugavo į saują visus tris akmenis paeiliui ir priklaupė ant vieno kelio, kaip klaupiamasi prieš karalių.

— Mano valdove, — tarė jis.

Niekas nesuprato, kam jis kalba. Lenkų ponai pažiūrėjo vienas į kitą. Henrikas žiūrėjo į akmenis. Skirgaila, stovintis prie savo kėdės, uždėjo ranką ant stalo, ir jos pirštai pabalo.

— Aš tavęs nesamdžiau, — pasakė Vytautas.

— Niekas manęs nesamdo, kunigaikšti. — Henė pakėlė galvą. Veidas buvo toks pat malonus, toks pat nepastebimas kaip visada. — Aš ateinu ten, kur sutartis. Šiandien ji čia.

— O jis?

— Jis dar turi savo akmenį. — Henė pažvelgė į Skirgailą be pagiežos, su ta švelnia pagarba, kuria žiūrima į seną skolą. — Aš jį laikau, kol ateis laikas.

Juokdariui pakilus ir atsitraukus, milžiniškas šešėlis susigūžė, ir menė vėl tapo paprasta mene. Lenkų ponai lengviau atsikvėpė, o vienas didikas iš Mažosios Lenkijos nervingai sukikeno, nesupratęs keisto pokšto.

Vytautas neatsiliepė, tik dirstelėjo į žmoną. Ona tebežiūrėjo į Henę ramiu, sustingusiu veidu — ką tik įvykęs sandėris jai nebuvo staigmena, tik seniai laukta tiesa. Į vyrą nepažvelgė net ir dabar.

Po valandos sutartį patvirtino parašais. Virpančiais pirštais Jogaila paėmė plunksną ir išvedė savo vardą: ant pergamento gulė įprastas juodas rašalas, o po žiedu suminkštėjęs vaškas maloniai šildė odą. Karalius net suglumo — anąsyk Krėvoje antspaudas stingdė pirštus ledu.

Tada atėjo dvaro tarnas su ilgu rusėnišku apsiaustu, rudu, auksu siuvinėtu, nes taip rengiasi Lietuvos didieji kunigaikščiai ir taip rengėsi Algirdas. Vytautas pažvelgė į apsiaustą. Paskui lėtai nusisegė šarvus ir atidavė juos tarnui. Jis stovėjo vien su drobės marškiniais, ir Jogaila matė randus jo šonuose, tuos, kurių jis nepažinojo. Tarnas uždėjo apsiaustą jam ant pečių. Vytautas pakėlė rankas ir apsivilko jį.

Paprastu persirengimu šito nepavadinsi: Jogailai išsyk tapo aišku, kad ugnis ir pelenai tėra vieno daikto pusės. Dar prieš valandą grandininius marškinius vilkėjęs karys po sunkiu apsiaustu išsitiesė tikru valdovu. Dešimt metų Jogaila tarėsi viską nupirkęs vienu kartu, o dabar, žvelgdamas į pusbrolį kunigaikščio rūbuose, matė, kad šis turgus niekada nesibaigia ir kažkas visada susižeria grąžą.

Henė stovėjo už Vytauto krėslo. Visus tris akmenis gniaužė vienoje saujoje, tačiau trečiasis virpėjo net ir nejudančiame delne. Juokdario lūpų kamputyje žaidė patenkinta žiūrovo, įsitaisiusio pačioje pirmoje eilėje, šypsenėlė.

Menei tuštėjant, Vytautas nuėjo prie lango ir sustojo ten vienas, nugara į salę, žiūrėdamas į upę. Henė liko prie kėdės kaip šešėlis. Jogaila priėjo prie lango. Jis norėjo kažką pasakyti ir pasakė:

— Dėl berniukų…

— Ne, — tarė Vytautas, neatsisukdamas.

— Aš nežinojau.

— Žinau. — Vytautas pasuko galvą, ir po dešimties metų Jogaila iš arti išvydo jo veidą — nė kiek nepasenusį, tik ištuštėjusį it apleisti namai. — Tu niekada nežinai. Tokia tavo dovana. Aš tokios neturiu.

Jogaila norėjo paprieštarauti, tačiau žodžiai įstrigo gerklėje. Pusbrolis žiūrėjo ne į jo veidą, o į virpančias karaliaus plaštakas, ir tame žvilgsnyje nebuvo jokio pykčio — vien tylus atpažinimas žmogaus, užsikrovusio ant pečių naštą, kurios nepajėgs išnešti.

Jogaila dar sykį dirstelėjo į Oną. Ji stovėjo prie sienos sunertomis rankomis, aukštai pakelta galva, ir vienintelė visoje menėje kiaurai permatančiomis akimis stebėjo dūmus virš žvakių. Nei žmona žengė prie vyro, nei vyras prie jos. Karaliui prieš akis iškilo Krėvos grindys su vienu kitokios spalvos akmeniu: toks pat sunkus luitas dabar gulėjo čia, per penkis žingsnius tarp dviejų sutuoktinių, ir nė vienas nesiruošė jo pakelti.