4  Gardino Kiemas

1388–1389 m., Brasta ir Gardinas

Brastoje liepos pradžios karštis gulėjo ant stogų kaip šlapias skarmalas, ir Ona trečią dieną sirgo karštlige, kurią Vytauto gydytojas pavadino bet kuo, išskyrus tai, kas ji buvo. Todėl Vytautas atsiuntė kitą. Šmuelis iš Brastos, nedidelis ūsuotas žydas ilga tamsia mantija, įžengė į kambarį su krepšeliu ir nusilenkė oriai, žinodamas savo vertę.

Jis patikrino pulsą, pažiūrėjo į liežuvį, paklausė, ką ji valgė ir ką gėrė, o paskui, nieko neklausdamas, paėmė nuo staliuko jos maišelį su žolėmis ir pauostė.

— Kietis, ramunėlė, jonažolė, — suskaičiavo jis. — Ir drignė. Šitą, ponia, laikykite atskirai. Džiovintas drignės lapas panašus į daug ko, ir kas nors kitas gali ją supainioti.

— Aš nesupainioju, — pasakė Ona.

— Žinau. Todėl ir sakau. — Jis grąžino maišelį. — Dauguma kunigaikštienių nepainioja, nes iš viso nesilaiko žolių. Jūs laikote. Tai pavojingiau jums ir ramiau kitiems.

Palikęs karčios gluosnių žievės nuoviro, gydytojas liepė jį gerti tris dienas. Onai paklausus, kiek turi sumokėti, Šmuelis papurtė galvą: šiandien jos vyras pasirašys raštą bendruomenei, tad nesinori, kad vėliau kas kalbėtų, jog gydė už privilegiją.

— Tada bus kalbama, kad gydėte už sidabrą, — tarė Ona ir padėjo jam į delną du grašius. Šmuelis pažiūrėjo į juos, paskui į ją ir pirmą kartą nusišypsojo.

— Geresnis atlygis nei padėka, — pasakė jis.

Ona išlipo iš lovos tą pačią popietę, nes karštligė, kaip ir kiekviena liga, turėjo savo laiką, ir šis jau baigėsi. Brastos kunigaikščio namuose, ilgoje salėje su nedideliais langais, prie stalo sėdėjo Vytautas, du jo patarėjai ir Brastos klebonas, o keturi vyrai tamsiomis kepurėmis stovėjo, nes niekas jiems nepasiūlė sėsti. Tarp jų buvo ir Šmuelis su savo krepšeliu. Ona atsisėdo šalia vyro ir paėmė pergamentą.

Raštas buvo parašytas lotyniškai ir rusėniškai. Ji perskaitė jį iki galo. Brastos žydai galės gyventi mieste ir už jo, pirkti ir parduoti, laikyti savo teismą ginčams tarp savęs, o kunigaikščio vietininką šaukti tik tada, kai ginčas išeina už bendruomenės ribų. Jų šventykla ir kapinės bus saugomos. Kas pakels ranką prieš jų namus, šventyklą ar žmones, mokės tokią pat žaizdinę, kokia priklauso už krikščionį, o dalis baudos atiteks kunigaikščiui.

Klebonas, sausas vyras per ilgu apykaklei kaklu, pasiūlė į privilegiją įrašyti, kad žydai nesipuikuotų prieš tikinčiuosius. Vytautas nužvelgė dvasininką tarsi kunkuliuoti pradedantį puodą.

— Tėve, — tarė jis. — Brasta stovi ant kelio iš Krokuvos į Rygą. Juo rieda sidabras ir audiniai, ir už kiekvieną ratą iždas renka muitą. Kas moka skaičiuoti bei gabenti prekes, tas ir sumoka. Aš nežadu jiems šventumo — žadu tvarką, kurią galiu prižiūrėti: kas kėsinsis į juos, tas stos prieš mane. Jei jums čia girdisi malonė, klystate. Čia kalba muitinė.

Jis nusišypsojo vienu lūpų kampu, ir klebonas nepasakė nieko. Vytautas paėmė plunksną ir pasirašė.

Ona stebėjo vyro ranką: abu paaiškinimai buvo teisingi. Muitų ir ramybės mieste jam tikrai reikėjo, bet žodžius kas pakels ranką Vytautas įrašė pats, lėtai, tvirtu braižu — vien skaičiavimu čia nesibaigė.

Gardinas ta žiemą, 1389-aisiais, kvepėjo dūmais ir šviežiu mūru. Ant Nemuno skardžio Vytautas vis dar statė akmeninį bokštą, ir darbininkų kūjai girdėjosi per visą pilį nuo ryto iki sutemų. Ona sėdėjo tarybos salėje prie ilgo stalo, ir kai bajorai kreipdavosi į Vytauto tuščią kėdę, ji tyliai atsakydavo už ją. Jie klausė jos, nes ji kalbėdavo ne savo vardu. Kunigaikštis liepė man tai pasakyti, sakydavo ji, ir jie linkčiodavo, ir niekas nepaklausdavo, ar jis tikrai liepė.

Anksti ryte du bajorai vos nesusimušė dėl miško ribos. Vienas, žilas Naugarduko žemvaldys, reikalavo upelio vagos, kitas, jaunas gardinietis, reikalavo ąžuolų. Ona išklausė abu, nė karto nepertraukusi, ir pasiūlė paprastą dalyką: senasis, kaip vyresnysis, padalys mišką į dvi dalis, o jaunasis pasirinks, kurią pasiims. Žemvaldys pasišiaušė. Paskui jis pažvelgė į jaunąjį ir suprato: dabar jam pačiam teks dalyti taip tiksliai, kad abi pusės būtų vienodos. Salė pritariamai suūžė, atpažinusi seną, teisingą gudrybę.

Prie durų laukė virtuvės prižiūrėtojas su perskelta lazdyno lazdele. Įrantos žymėjo miltus, lašinius ir druską. Prie jo stovėjo sargybinis: šis turėjo nuvežti maistą kunigaikščio palydai, ir jam nepatiko, kad lazdelę laiko ne jis.

— Duonos dešimčiai dienų, — tarė prižiūrėtojas. — Jei vežimą išleisime šiandien, iki sutemų pasieks brastą.

Ona pažvelgė pro atviras duris. Prie virtuvės sienos sėdėjo moteris su dviem vaikais. Vienas miegojo jai ant kelių, kitas gramdė nuo bato sukietėjusį molį. Juos ji matė ir vakar. Ryte įleido dar keturias šeimas, pasitraukusias iš nusiaubtų pasienio kiemų. Vyrai ieškojo darbo prie bokšto, bet už darbą mokėdavo šeštadienį, o šiandien buvo antradienis.

— Kiek miltų liks čia?

Prižiūrėtojas parodė keturias įrantas.

— Tarnams užteks. Jei svetimi valgys kitur.

— Kur?

Jis neatsakė. Sargybinis sujudino diržą, kad žvangtelėtų sagtis.

— Kunigaikštis lieps atiduoti visą. Jo vyrai išjojo be atsargų.

— Kunigaikščio čia nėra, — pasakė Ona.

Prižiūrėtojas pažvelgė į tuščią kėdę. Ji paėmė lazdelę ir padėjo ant stalo. Šį kartą nepasakė, kad taip liepė vyras.

— Iš mano namų vežimo paimk du maišus miltų. Vieną atidaryk šiandien, kitą palik rytojui. Atnešk seną liną iš skrynios prie skalbyklos. Jiems reikia kuo užkloti vaikus.

— Tame vežime jūsų kelionės duona, ponia.

— Žinau. Įrašyk mano vardą. Kiekvienam kiemui po vieną dalį, kol vyrai gaus užmokestį. Rytoj patikrinsi, kas dar negauna.

Sargybinis žengė arčiau stalo.

— Man teks pasakyti, kodėl vežu mažiau.

— Pasakyk. Aš paėmiau. Galėsiu atsakyti pati.

Jis pasiėmė lazdelę. Prižiūrėtojas dar laukė. Ona atsistojo ir nuėjo su juo iki sandėlio, nes raktas gulėjo jos skrynioje ir vien nurodymo neužteko. Miltai dulkėjo ant rankovės. Du vyrai užkėlė maišus ant mažojo vežimėlio, ir ji pirštu nuvalė drobinį raištį, prieš vėl jį surišdama.

Virtuvėje moteris atitraukė kojas nuo slenksčio, leisdama jiems pravažiuoti. Pabudęs vaikas ėmė verkti. Ona padavė jai lino ryšulį.

— Jis skirtas visiems, — pasakė ji.

Moteris palietė audeklą ir paklausė, ar reikia jį grąžinti.

— Jei turėsite kuo pakeisti.

Virtuvės prieangyje vyrai jau ginčijosi, kuri šeima didesnė. Vienas rodė penkis pirštus, kitas sakė, kad jo vaikai maži ir neturi jėgų laukti. Prižiūrėtojas laikė samtį virš katilo. Ona sustojo ant slenksčio.

— Kiek dubenų turite?

Ant suolo stovėjo trys. Dar du atnešė moterys, viena medinį, kita įskilusį molinį, apvyniotą skuduru. Ona liepė pastatyti visus greta. Iš pradžių į kiekvieną įpylė po samtį, paskui liepė moterims parsinešti, kol karšta. Vyrai liko. Vienas paklausė, ar jis turi laukti, kai dirbo nuo aušros.

— Turi, — pasakė ji. — Dar liks.

Jis trenkė delnu į durų staktą. Prižiūrėtojas dirstelėjo į sargybą prie kiemo, bet Ona pakėlė tuščią dubenį ir padavė vyrui. Šis paėmė, nusisuko. Ji neatitraukė akių, kol jis nenuleido rankos nuo staktos.

Paskutinė išėjo moteris su miegančiu vaiku. Prieš išeidama ji įkišo po suolu lino ryšulį. Ona pašaukė ją atgal.

— Jau gavau, — atsakė moteris. — Mūsų trys. Ten penki.

Ona pakėlė audeklą. Kraštas vilkosi šlapiomis grindimis, ir jį reikės išskalbti prieš kam nors užklojant. Ji pakabino jį virš suolo, nuo kurio nekrito lietus, ir liepė kitą kartą nelaukti jos leidimo duoti likusiems.

Prižiūrėtojas padėjo samtį. Iš penkių dubenų vienas sugrįžo, jau ištuštintas. Moteris pati įstatė jį tarp kitų ir nuėjo prie šulinio vandens. Ona pasitraukė nuo slenksčio, kad jai nereikėtų spaustis pro šalį.

Kai Ona grįžo į salę, sargybinio nebebuvo. Ant jos vietos gulėjo raštininko lapas: du maišai, senas linas, kunigaikštienės paliepimu. Ji paliepė perskaityti paskutinius žodžius dar kartą ir po jais padėjo savo ženklą.

Po to jai teko spręsti Sofijos kraitį.

Maskvos pasiuntinys, bojaras Fiodoras, atvyko su dvylika žmonių ir vienu laišku. Vasilijus, Dmitrijaus Donskojaus sūnus, prieš trejus metus pabėgo iš Ordos per Lietuvos žemes, ir nuo tada Maskva su Gardinu kalbėjo atsargiai, per dantis pripažindama būtinybę. Dabar prireikė vedybų. Fiodoras derėjosi dėl Sofijos tarsi dėl rugių vežimo: kokia nuotakos kilmė, kokios žemės, kokios sienos, kiek kraičio ir kiek sidabro. Ona sėdėjo priešais ir skaičiavo Lietuvos naudą. Algirdas du kartus stovėjo prie Maskvos sienų, 1368-aisiais ir 1370-aisiais, o 1372-aisiais dar kartą žygiavo prieš ją. Dabar jo brolio anūkė turėjo įžengti į Kremlių — ne kaip dovana, o kaip tilto lenta, ant kurios kito galo kam nors teks atsistoti.

Sofija sėdėjo prie lango su siuvinėjimu. Jai buvo septyniolika. Ant kaklo, ant plono lininio siūlo, kabėjo gintaro karolis: močiutė Birutė padovanojo jį, kai Sofijai buvo devyneri, ir nuo tada ji niekada jo nenusiėmė. Fiodoras vieną kartą į jį pažvelgė, mandagiai, kaip žvelgiama į dar vieną pagoniškos šalies keistenybę, ir daugiau nežiūrėjo. Sofija nenuleido akių.

— Mama, — paklausė ji, kai pasiuntinys išėjo, — kiek aš kainuoju?

— Daugiau, nei jie siūlo.

— O ar jie sumokės tiek, kiek siūlo?

— Noriu jo antspaudo prie vežimų skaičiaus, — atsakė Ona. — Rytoj jis gali prisiminti mažesnį.

Sofija trumpai, savaip šyptelėjo; dukters žvilgsnyje Ona išvydo tai, ko pati niekada neturėjo — ramų pasiryžimą tapti tilto lenta ir nedrebėti. Ji viską perpras ir niekada nesipriešins tam, ką mato. Tik ar verta dėl to džiaugtis, motina nežinojo.

Vidurdienį salė prisipildė prašytojų. Gardino žydų seniūnai atėjo pasiimti pergamento su kunigaikščio antspaudu, kurį Vytautas patvirtino prieš išvykdamas, ir paprašyti žemės kapinėms. Ona paėmė rašto kopiją iš raštininko ir pati įteikė seniausiam iš jų. Senis perskaitė pirmą eilutę, paskui paskutinę, ir pažvelgė į ją.

— Ponia, tai ne dovana, — tarė jis.

— Žinau, — atsakė Ona. — Todėl ir saugokite jį gerai.

Po jų prašymus dėstė vyras iš Naugarduko, skundęsis muitu, ir rusėnų bojaras, kuriam reikėjo ginklų. Ona atsakinėjo greitai ir kantriai, žinodama, kiek dar reikalų laukia iki vakaro.

Vėlyvą popietę įėjo apvalus, nuplikęs malūnininkas švariomis miltuotomis rankomis ir išsigandusiomis akimis. Prisistatė Vaitiekumi nuo Vilnios, už Žemutinės pilies: Rygos pirklys už skolą atėmęs pusę jo malūno, tad dabar atėjęs ieškoti kunigaikščio užtarimo. Girdėjęs, kad valdovas nepamiršta ištikimų žmonių, o jis pats kadaise vežęs miltus Kęstučio kariams.

— Kada? — paklausė Ona.

— Prieš aštuonerius metus, ponia.

Ona linktelėjo. Prieš aštuonerius metus Vytautas turėjo tūkstantį žmonių ir skolų, ir nė vienos nebuvo kam suskaičiuoti. Šis vyras nemelavo. Tačiau iš veido matėsi ir kita: už šią kelionę malūnininkas sumokėjo daugiau, nei išgalėjo, ir grįžti tuščiomis rankomis nebegalėjo.

Už malūnininko nugaros, prie sienos, ant suolo sėdėjo kitas žmogus. Ona jį pastebėjo tik šiam pasilenkus užsirašyti: žemo ūgio, tvarkingas, vilkėjo dar niekada nedėvėto audinio švara šviečiantį žalią kaftaną, o ant kelių laikė siaurą knygą sidabro sąsagomis. Rašė plona plunksna, labai greitai, ir kiekvieną sakinį užbaigdavo nedideliu, mandagiu galvos linktelėjimu.

— Iš kur jūs, pone? — paklausė Ona.

— Iš kantoros, ponia. — Jis pakėlė akis. Jos buvo vienodai šviesios, nei žalios, nei pilkos, ir kuo ilgiau į jas žiūrėjai, tuo labiau atrodė, kad jos kažką skaičiuoja. — Skaičiuoju. Pagal sutartį.

— Kieno kantoros?

— O, — maloniai, kone pamalonintas susidomėjimo atsiliepė nepažįstamasis. — Mažos. Labai mažos.

Ona atsisuko į raštininką. Šis pasakė, kad nepažįsta to žmogaus, kad jis atėjo su malūnininku ir atrodė toks tvarkingas, jog niekas jo nesustabdė. Ji vėl pažvelgė į suolą. Žmogaus nebebuvo. Ant suolo liko šlapios miltų dulkės, kokios lieka prie nenaudojamo malūno rato, ir silpnas kvapas po jomis: pelėsio ir šlapio akmens. Ona prisiminė, kad jis buvo čia. Ir kad ji nežinojo, kas jis.

Kunigaikštis sugrįžo prieš sutemas. Ona išgirdo žirgus kieme ir nepakilo, nes žinojo, kad grįžęs iš „medžioklės“ jis pirmiausia nueina prie židinio ir tik paskui pas ją. Tris naktis kiekvieną metų laiką jis išvažiuodavo medžioti, ir niekas nežinojo kur. Žinojo tik Ona, kuri mokėjo skaičiuoti mylias: iki Trakų nuo Gardino buvo kelių dienų kelias, o nė viena medžioklė nesibaigia pelenais po nagais.

Jis visada grįždavo su šalta kaire ranka. Ona pastebėjo tai pirmą kartą prieš dvejus metus: jis laikė ją prie krūtinės, tarsi bijodamas, kad ji sudužtų, ir pirmą naktį miegojo apsisukęs nuo jos šilumos. Ji neklausė. Paruošdavo jam šiltą akmenį, įvyniotą į audeklą, ir padėdavo lovoje ten, kur jis dėdavo ranką. Jis niekada nepaklausė, iš kur ji žino. Ona manė, kad tai didžiausias artumas, kokį gali pasiekti du žmonės, kai nė vienas negali pasakyti visko.

Vakarieniaujant prie jų prisijungė berniukai. Jurgis, vienuolikos metų, rimtas, tiesus, valgė taip tvarkingai, kaip mokė Ordino broliai, ir kryžių darė iš kairės į dešinę, kaip daro Marienburge. Ivanas, devynerių, sėdėjo ant vieno savo bato ir niūniavo kažkokią vokišką dainelę be žodžių. Vytautas parvežė juos iš Marienburgo prieš pusmetį, kaip buvo pažadėjęs Vilniaus menėje, kai Zöllneris, kaip tada buvo pasakyta, „parodė gerą valią“. Tada Ona matė kunigaikštį, žiūrintį į savo sūnus kaip į dar vieną laimėjimą, ir apsimetė, kad nemato. Dabar ji pažiūrėjo į juos pati, ir kaskart jai pasirodydavo, kad per valandą jie užauga per daug.

Jurgis kieme buvo prašęs palaikyti tėvo žirgo vadžias. Arklininkas liepė palaukti, kol kunigaikštis grįš. Dabar jis buvo čia, bet berniukas vis žiūrėjo į duris, užuot jo paprašęs.

Ivanas liovėsi niūniavęs.

— Sofija moka pabaigą, — pasakė jis. — Ar padainuos prieš išvažiuodama? Aš tik tiek moku.

Jis vėl užniūniavo tas pačias kelias gaidas. Jurgis padėjo šaukštą.

— Mama, — paklausė Jurgis, žiūrėdamas į lėkštę, — ar mes vėl važiuosime pas brolius?

— Kodėl klausi?

— Jie sakė, kad vėl važiuosime.

Ona padėjo šaukštą. Priešais sėdintis Vytautas nė nekrustelėjo, tik akimirką sustingo — sūnaus lūpose nuskambėjo jo paties slapta mintis.

— Nevažiuosi, — pasakė jis. — Šiandien ne.

Berniukas linktelėjo ir nieko neatsakė. Paėmė šaukštą ir tęsė vakarienę.

Naktį, kai kunigaikštis atsigulė šalia ir šiltas akmuo gulėjo po jo ranka, Vytautas prabilo tamsoje.

— Tas malūnininkas. Jo malūnas stovi prie kelio į Žemutinę pilį.

— Jis skolingas, — atsakė Ona.

— Aš galiu atiduoti jo skolą.

— Tada jis bus skolingas tau. O vyras, skolingas kunigaikščiui, gali pasidaryti skolingas ir tam, kuris pirmas pasiūlys nupirkti jo skolą. Skolos keliauja, Vytautai. Jos visada randa žmogų, kuris moka jas skaityti.

— Žmogų žaliu kaftanu?

Ona nusišypsojo tamsoje ir neatsakė. Jis buvo pastebėjęs. Tai nuramino ją labiau, negu turėjo.

Kai Vytautas užmigo, ji dar ilgai nemiegojo. Pro langą matėsi Nemunas, plati juoda juosta po skardžiu, o už jo miškas, vedantis į vakarus. Iki Trakų buvo kelių dienų kelias: per toli, kad matytum, ir per arti, kad pamirštum. Ant stalo prie lovos gulėjo daiktas, kurį jis parsivežė iš kelio ir pamiršo paslėpti: Vilniaus miesto planas, nubraižytas anglimi ant pergamento, su mažais kryželiais prie kelių. Ona brėžinio nenagrinėjo — ir taip buvo aišku, kad vyras jau skaičiuoja vežimus.