22 Geležinis Maršas
1399 m. liepos pabaiga, Kijevas
Kijevas kvepėjo ne miestu, o kariuomene. Spytkas iš Melštyno tai pažino iš kvapo, kaip pažįsta senas medžiotojas: arklių mėšlas ir šlapia oda, degutas ratų ašims, svogūnai, kuriuos viso pasaulio kareiviai valgo žalius, ir dar kažkas, ko jis negalėjo pavadinti. Dūmų kvapas. Dar niekas nedegė, o jau kvepėjo dūmais.
Jis stovėjo ant Dniepro skardžio, po šventosios Sofijos kupolais, ir žiūrėjo į rytus. Žemiau ruseno stovykla, kokios jis dar nebuvo matęs. Šimtai raudonų ir mėlynų vėliavų: Smolensko, Polocko, Briansko, Kijevo, Voluinės, ir tarp jų Vytis, baltas raitelis raudoname lauke, kurį Krokuvoje vadino tiesiog ginklų ženklu, o čia matė kaip skydą, po kuriuo gali pasislėpti visa žemė. Ruteniečių kunigaikščių būriai, katalikų kunigai su kryžiais ant lazdų, nes popiežius paskelbė žygį kryžiaus karu ir pažadėjo atleidimą visiems, kurie kris už tikėjimą. Vienas kitas tuo patikėjo. Toliau, prie pat upės, stovėjo veltinių palapinių eilė, ir ten žirgai buvo ne tokie kaip kitur: mažesni, juodi nuo dulkių, ramūs kaip akmenys. Chano Toktamyšo žmonės.
Prie pat upės, atokiau nuo kitų, rikiavosi vyrai baltais apsiaustais su juodais kryžiais: Ordino broliai ir samdiniai iš Prūsijos. Juos, vykdydamas Salyno sutartimi duotą pažadą padėti prieš totorius, atvedė Ragainės komtūras Markvardas fon Zalcbachas, lietuviškai šnekantis sklandžiau už ne vieną vietos bajorą. Vieni kalbėjo apie pusantro tūkstančio žirgų, kiti spėjo esant mažiau; tik savąsias ietis skaičiuojantis Spytkas nesiginčijo, nors tokia gausa ir netikėjo.
— Dviejų šimtų iečių per mažai, — pasakė jis garsiai, ir ginklanešys Stachas, stovėjęs už jo pečių, nieko neatsakė. Stachas buvo tylus berniokas, užaugęs Naugarduke ir iš motinos pusės mokėjęs lietuviškai, todėl jį ir paėmė.
— Ponas vaivada kalba apie vyrus ar apie tai, ko jiems stinga?
— Apie abu. Ir apie dar vieną dalyką, Stachai: aš nematau, kur šis žygis baigsis. — Mostelėjo ranka į rytus, kur kitoje upės pusėje miškas retėjo, pereidamas į pilką rūkstančią lygumą, o toliau tirpo blyškiame, su dangumi susiliejančiame pakraštyje. — Čia tau ne Prūsija. Ten, kur trauksime, jokių sienų nebėra.
Kurjeris atjojo prieš pietus.
Jis atjojo ne pro miesto vartus, o per pačią stovyklą, ir joks sargybinis jo nestabdė, nes jis nešė juodą skarą ant ietigalio. Spytkas pamatė tą skarą anksčiau, nei pažino žmogų, ir pajuto, kaip pro kojas ima kilti šaltis, tarsi jis brenstų į vandenį. Kurjeris nulipo, atsiklaupė ir ištiesė laišką. Antspaudas buvo kanclerio. Spytkas laužė jį, kol pirštai nustojo drebėti.
Mūsų karalienė Jadvyga, Dievo malone Lenkijos karalius, iškeliavo pas Viešpatį liepos septynioliktąją, ketvirtadienį, auštant, priėmusi visus sakramentus. Jos duktė Elžbieta, gimusi birželio dvidešimt antrąją, mirė keturiomis dienomis anksčiau. Jos kūnas guldomas Vavelyje, ir dukra jos glėbyje.
Perskaitė eilutes du kartus — nė nepajuto, kada suklupo ant kelių.
Prieš penkiolika metų Vavelyje Spytkas pats su kitais ponais kėlė dešimtmetę mergaitę į sostą, kai teko rinktis tarp Habsburgo, Mazovijos kunigaikščio ir Dievo valios; pats tada garsiai kartojo: ji bus mūsų karalius. Tik niekada neišdrįso jai prisipažinti, koks gailestis tą dieną spaudė širdį — vaiko pečiams užkrovė vilko kailį ir liepė išmokti jį nešioti.
— Pone, — pratarė Stachas, nuleidęs akis.
— Palik. — Spytkas pakėlė ranką. — Palik valandą.
Kurjeris, kai jį paklausė apie smulkmenas, prisipažino, kad žino nedaug. Paskui, kai kiti nuėjo, jis atsistojo šalia ir tyliai pridūrė, jog Vavelyje šneka, esą paskutinėmis dienomis ant karalienės kambario langų stiklo augo šerkšnas, nors buvo liepa. Spytkas jam atsakė, kad žmonės šneka daug, ir kad jis labai nori, jog tokie šnekėjimai neišeitų iš kareivinių. Kurjeris nusilenkė ir daugiau to nekartojo.
Spytkas ilgai stovėjo ant skardžio. Paskui privertė save pagalvoti apie tai, ko nenorėjo girdėti.
Karūna buvo duota Jadvygai. Jogailą jie, Mažosios Lenkijos ponai, pasirinko vyru, ir vyras karaliavo jos teise. Dabar, kai teisės nebeliko, liko žmogus, kuris sėdi ant svetimo sosto, ir kiekvienas Krokuvos kampas, kuriame ponai sakė „taip“, galėjo pasakyti „bet“. Tai žinojo jis, tai žinojo ir jie. Ir dar vieną dalyką, kuris jam nepatiko: kad vienintelis būdas Jogailai išlikti karaliumi yra tapti reikalingu, o pergalė, kurią atneštų lenkų ietys, būtų geras raštas jo teisėms.
Vytautas laukė jo savo palapinėje, ir pirmą kartą nuo žygio pradžios Spytkas pamatė jį be apsiausto. Lietuvis buvo siauresnis, nei jam atrodė Krokuvoje, ir pilkas aplink smilkinius, nors jam dar nebuvo penkiasdešimt. Jis sėdėjo ant žemo suolelio, ir ant stalo, šalia taurės, gulėjo gintaro gabalėlis, ne didesnis už nykštį, apipintas odiniu dirželiu. Vytautas maigė jį tarp pirštų it šaltą monetą, o Spytkui įžengus paslėpė saujoje.
— Aš žinau, — tarė jis, prieš Spytkui atsiklaupiant ar ištariant žodį. — Man pasakė Henė. Jis visada žino pirmas.
— Karalienė, — pratarė Spytkas.
— Karalienė. Taip. Ar ji kentėjo?
— Neturiu žinių, kunigaikšti. Kūdikis mirė anksčiau.
Vytautas tylėjo. Jo veidas nesikeitė, bet Spytkas pastebėjo, kaip jo pirštai užsispaudė ant kelio. Kai jis pagaliau prabilo, jo balsas buvo žemas ir artimas.
— Ji man rašė kartą, prieš kelerius metus. Apie krikštą, apie Vilniaus bažnyčią. Aš atsakiau kaip kunigaikštis. — Jis pakėlė galvą. — Galvojau, kad ji jauna.
— Ji buvo jauna.
— Ji buvo viena iš mūsų. Daugiau, negu jūs, ponai, supratote. Jos laiškai buvo parašyti ne karaliaus, o žmogaus ranka.
Spytkui pasidingojo išgirdus tai, kas skirta ne svetimoms ausims, ir vaivada staiga pasijuto nejaukiai, tarsi netyčia užklydęs į svetimas šermenis. Jis papasakojo viską, ką žinojo apie karūną: kad Jogaila liks karaliumi, jei turės priežastį likti, kad prie jo dabar pritars tie, kurie tiki jo pergalėmis, ir kad vėliau tokios pergalės gali nebeužtekti. Vytautas klausėsi susiraukęs.
— Tu man sakai, kad aš žygiuoju už Jogailos karūną.
— Aš sakau, kad abu žygiuojame už tą pačią karūną, kunigaikšti, tik skirtingais vardais. Aš to nesigėdiju.
Pirmą kartą nuo susitikimo Vytautas nusišypsojo. Šypsena buvo trumpa ir ne džiaugsminga, bet tikra.
— Tu geras žmogus, vaivada, — pasakė jis. — Tu dar to nežinai.
Lauke, ant kunigaikščio vežimo, apkrauto skrynių ir ginklų, sėdėjo juokdarys. Spytkas pastebėjo jį išeidamas, nes šunys, pririšti prie arklidžių kuolų, staiga nustojo loti ir spraudėsi už stulpų. Juokdarys žongliravo. Du juodi akmenys kilo ir krito jo delnuose, kaskart sugrįždami tiksliai į vietą it prijaukinti paukščiai. Trečio, kaip Spytkui pasirodė, nebuvo: tik delnas, atsikišęs į orą, ten, kur kažkada kažkas skrido.
— Dar vieno lenkų pono, — pasakė juokdarys, nežiūrėdamas į jį. — Visada vieno lenkų pono už kokį nors žygį.
Spytkas persižegnojo. Juokdarys nusijuokė, kad girdėtų visa stovykla, ir spragtelėjo pirštais per jo kaktą, nors buvo už trijų žingsnių.
— Ne ant manęs, vaivada. Tai tik akmenys.
Taryba susirinko tą patį vakarą. Sėdėdamas tarp kunigaikščių ir bajorų, kurių vardus iki šiol pažinojo tik iš Krokuvos raštų, Spytkas matė margą, sunkiai suvaldomą kariauną. Ruteniečių kunigaikščiai kalbėjo apie savo žemes, lietuviai apie vežimus, Toktamyšas, sėdintis ant kilimo su pernelyg tiesia nugara, apie tai, kad Edigėjus yra žolė ir vėjas, kuriam dar nepasakyta, kad jis mirtingas. Spytkas pirmiausia paklausė, kur bus vanduo. Jam atsakė, kad Vorskla.
Stachas jau buvo patraukęs suolą atgal, bet Spytkas atsisėdo tvirčiau. Vorskla buvo upė, ne pažadas, kad ją pasieks kiekvienas vandens vežimas. Jis paprašė parodyti kelią. Vienas iš lietuvių padėjo ant stalo kelis akmenukus, kitą delną prispaudė ten, kur turėjo būti Dniepras. Tarp rankos ir akmenukų neliko nieko.
— O jeigu šito vandens nerasime? — paklausė Spytkas.
— Rasime kitą, — atsakė Toktamyšas.
— Kas jį ras? Tavo žvalgai? Kiek laiko jie ieškos? Mano žirgams nepasakysi, kad palauktų iki vakaro.
Chanas sužiuro į jį. Stachas vertė lėčiau, rūpestingai, tarsi kiekvieną žodį reikėtų padėti ant kito kranto nepažeistą. Vytautas liepė atnešti žvalgų žinias. Jas išklausė visi. Vienur buvo girdyta prieš kelias dienas, kitur vandenį galėjo užteršti priešas. Nė vienas negalėjo pasakyti, kiek vyrų viena duobė pagirdys.
Spytkas pastūmė arčiausią akmenuką atgal prie lietuvio delno.
— Galime palikti sunkiausius vežimus čia. Iki vandens joti mažesniu būriu, pirmiau siųsti daugiau žvalgų. Galime dar laukti žinių prie upės. Neprivalome rytoj kelti visko, ką atsivežėme.
— Tada kiekvienas žinos, kad dvejojame, — pasakė vienas bojaras.
— Tegul žino. Nuo to avižų nesumažės.
Vytautas klausėsi, pirštu spaudydamas seno rando kraštą ant rankos. Spytkas matė, kad jis suprato pasiūlymą. Nereikėtų paleisti kariuomenės namo ar atiduoti chano. Užtektų dienos, kitos, grįžtančių žvalgų, mažesnės pirmosios kolonos. Tačiau prie stalo jau sėdėjo tie, kuriuos Vytautas sukvietė iš tolimų valdų. Kiekvieno atsivežtos ietys, vežimai ir sūnūs laukė jo žodžio.
— Jei dabar sustosime, mano kunigaikščiai ims skaičiuoti, kiek kainuoja stovėti, — tarė Vytautas. — Paskui kiekvienas ras priežastį, kodėl jo vyrams metas grįžti. Rudenį vėl prašysime jų ateiti, o jie jau žinos, kad mano šaukimas dar nereiškia žygio.
— Vadinasi, važiuojame, kad neprarastume jų? — paklausė Spytkas.
— Kad jie neprarastų to, dėl ko atėjo. Kelias į Rytus turi būti mano. Kitaip šitoje palapinėje aš tik prašau, o kiekvienas iš jų gali atsakyti ne.
Jis pasakė tai ramiai. Spytkas nuleido akis į pastumtą akmenuką. Jis galėjo grįžti prie savo lenkų ir pareikalauti laukti. Galėjo išsiųsti į Krokuvą dar vieną laišką. Laiškas keliautų savaites, o per tą laiką karalius girdėtų, kad jo vaivada paliko lietuvius prie vandens. Jis jau buvo pripažinęs, kad žygiuoja už karūną. Dabar tas prisipažinimas neleido atsistoti.
— Įsakyk bent pripildyti visus indus, — pasakė jis. — Ir neimti paskutinio arklio iš vežimo, kuriame vanduo.
Vytautas liepė užrašyti. Paskui pastūmė akmenuką pirmyn. Lietuvis susėmė juos į saują, o Stachas pagaliau atsitraukė su suolu. Spytkas išėjo girdėdamas, kaip už nugaros jau dalijamos rytojaus eilės.
Iš visų taryboje matytų veidų jam įsiminė du seni vyrai prie stalo galo. Andrius, Algirdo pirmagimis, kalbėjo mažai ir šiurkščiai, per ilgus nelaisvės metus įpratęs šnekėtis vien su sargais. Spytkas jį pažinojo. Septynerius metus Andrių laikė Lenkijos pilyse, ir Spytkas pats yra jį ten lankęs, ir niekada nesuprato, ką jame mato: nelaimingą kalinį ar ramų rudenį, kuris jau praėjo. Šalia sėdėjo brolis Dmitrijus, Briansko kunigaikštis, kuris turėjo dar daugiau žilų plaukų ir dar mažiau žodžių.
Po tarybos Spytkas paklausė.
Jis nenorėjo, bet paklausė, pro Stachą, pusbalsiu, per žingsnį nuo vietos, kur senas Andrius stovėjo prie ugnies, žiūrėdamas į ją kaip į kažką, ką žinojo seniai.
— Kunigaikšti, kodėl jūs čia?
Stachas išvertė. Andrius ilgai nieko neatsakė.
— Aš buvau Algirdo pirmasis, — pasakė jis pagaliau lietuviškai, ir Spytkas suprato iš intonacijos, nelaukdamas vertimo. — Pirmasis, bet ne mylimas. Jogaila turėjo tėvo ausį ir motinos veidą. Aš turėjau Polocką, kol jis neatėmė. Tu mane laikei, pone. Tu žinai, kaip jūs mane vadinote.
— Kunigaikščiu, — atsakė Spytkas.
— Ne. Jūs mane vadinote „Jogailos broliu“. Visą laiką. Niekas nesakė „Andriau“. — Jis nusišypsojo be džiaugsmo. — O šis vaikas, Kęstučio sūnus, parašė man, kai buvau išleistas. Parašė: „Kunigaikščiui Andriui, Algirdo pirmagimiui.“ Tik tiek. Ir vėliau kviesdavo prie savo stalo ir klausdavo apie Rytus, apie Maskvą, apie totorius, o aš pasakojau, ir niekas manęs nebuvo klausęs dvidešimt metų.
— Dėl to?
— Dėl to. — Andrius pažvelgė į lenką. — Ar tau mažai? Aš jau senas, pone. Užtenka, kad kas nors tikruoju vardu pašauktų.
Spytkas nieko neatsakė. Jis galvojo apie savo vardą, ir apie tai, kas jį ištars, kai šis žygis baigsis.
Dniepro perkėla pradėjo veikti paryčiui. Vytautas pats vadovavo pirmajai valčiai, ir tai, ką Spytkas pamatė prie vandens, jis ilgai prisiminė ir niekada nesuprato.
Prie pačios upės, ant smėlio, kur baigėsi miškas ir prasidėdavo pakrantės krūmai, stovėjo pilka vyrų eilė. Nebuvo jų daug: gal trisdešimt, gal keturiasdešimt, apsirengusių nuvalkiotais vilnoniais drabužiais, su lazdomis ir senais ginklais, kokių Spytkas Lenkijoje nematė jau trisdešimt metų. Žilas senis su sutrūkusia nosimi stovėjo prieš Vytautą su nuleista galva, bet nenuleistu žvilgsniu.
Kunigaikštis kreipėsi į senį Pušies vardu. Stachas prisiartinęs pašnibždomis ėmė versti kiekvieną žodį, o Spytkas įtemptai klausėsi, bergždžiai bandydamas perprasti šios keistos šnekos prasmę.
— Mes neisime, — sakė žilasis. — Ne iš pykčio. Mūsų ten nėra. Ten nėra, kas mus laiko.
— Aš neprašau, — atsakė Vytautas.
— Tu prašai, kunigaikšti, tik ne žodžiais. Tu visada prašai.
Vytautas neatsakė. Po ilgos tylos iš gretos lėtai žengė į priekį vienas — plačiapetis, nudegintais dilbiais ir kadaise rūstumu garsėjusiu, o dabar nuvargusiu veidu. Kunigaikštis pašaukė jį Kalviu.
— Aš nepaliksiu, — pasakė šis. — Tu žinai, kodėl.
— Tu nesi skolingas.
— Ne tau, — atsakė Kalvis ir užlipo ant valties.
Įkandin jo paeiliui sujudėjo kiti — trys, aštuoni, vienuolika. Žilasis vyresnysis liko ant kranto su tais, kurie nepasijudino, ir žiūrėjo ne į Kalvį, o į Vytautą, ir Spytkas, kuris menkai suprato, ką mato, pasakė sau, kad taip nežiūri tas, kuris atleido.
Tada pasirodė mergaitė.
Iš krūmų išniro mergaitė — basa, šlapia iki pat juosmens, tarsi perbridusi upę be brastos, tamsiais samanomis apipintais plaukais ir geltonskruosčiu žalčiu, apsivijusiu kaklą it vėrinys. Spytkas manė, kad tai stovyklos moteris su prisijaukinta gyvate, ir tik vėliau suprato, kad stovykloje niekas į ją nežiūri, tarsi jos nebūtų.
Vytautas stovėjo nejudėdamas. Ji kalbėjo trumpai, vos kelis žodžius. Stachas, kuris iki šiol vertė be pertraukos, ilgai tylėjo, o paskui išvertė viską iš karto, kitokiu balsu.
— Žalioji giria miršta, — pasakė mergaitė.
— Aš žinau, — atsakė Vytautas.
— Tu pardavei mišką, kad galėtum eiti ten. — Ji pakėlė ranką į rytus, kur dangus tebuvo pilkas. — Ten šaknų nėra. Ten tik žolė, o žolė verčia šaknis alkti. Už upės aš tavęs nebegirdėsiu, kunigaikšti.
Ji pažvelgė į Kalvį, jau sėdintį valtyje. Žaltys pakėlė galvą ir geltona akimi pažiūrėjo į Spytką, nors šis stovėjo per toli, kad jį kas nors pastebėtų. Paskui mergaitė pasuko atgal ir vėl įbrido į vandenį. Neliko nieko, tik ratilai.
Vytautas pagaliau sėdo į valtį. Juokdarys sėdėjo valties gale, sukryžiavęs kojas, ir žongliravo. Du akmenys. Jis niekam nepasakė nė žodžio, ir tai, kad jis tylėjo, buvo blogiau už bet kokį pokštą.
Spytkas laukė savo eilės ir išėmė iš krepšio mažą pergamentą. Prieš dieną jis perrašė testamentą, nes taip dera kareiviui, o šįryt pridėjo vieną eilutę: pusė tūkstančio auksinų Vavelio katedrai, kad mišios už mirusią karalienę būtų giedamos kiekvieną metų dieną, kol stovės mūras. Jis nepaaiškino sau, kodėl.
Valtis su juo ir Stachu atsiplėšė nuo kranto. Paskutinis vaizdas, įstrigęs Spytkui akyse, buvo vienišas žilasis senolis smėlyje, žvelgiantis į upę it į atvirą kapo duobę. Tada rytuose už vandens iš dulkių išriedėjo saulė ir pirmuoju spinduliu nudažė srovę raudoniu.