1  Skirgailos Trakai

1387 m. pavasaris, Trakai, Pusiasalio pilis

Iš Krėvos Skirgaila išjojo dar prieš aušrą, bet garas nuo jo burnos nedingo. Pirmą dieną pamanė, kad kaltas ryto šaltis. Antrą, kai saulė jau šildė pievas ir arkliai prakaitavo, o kvėpavimas vis tiek kabojo prieš veidą baltu žiemos dūmeliu, nebeklausė savęs, kas čia darosi. Trečią dieną liovėsi tikrinti, ar kas nors kitas pastebi. Niekas nepastebėjo, o jei pastebėjo, neparodė. Palydovai laikė žvilgsnius įbedę į kelią — jiems seniai buvo išaiškinta, kad kunigaikščio veide ne viskas skirta matyti.

Trakai pasitiko jį kaip naują šeimininką: vartai atsivėrė per greitai, šunys sukosi aplink žirgą ir nelojo. Pusiasalio pilis stovėjo ten, kur du ežerai beveik susilieja, ir jos raudonų plytų bokštai taip tiksliai atsispindėjo Galvės vandenyje, kad atrodė, jog pilis turi dvi puses ir antroje gyvena mirusieji. Kęstutis ją statė dešimtmečius. Kiekvieną sieną senis sumūrijo savaip — be puošmenų, tvirtai, nes ant jos kada nors teks stovėti su ginklu.

Skirgaila šioje pilyje šeimininkavo penktus metus ir vis dar nežinojo, ar ją myli, ar niekina. Tik įžengęs pro vartus visada pirmiausia pažvelgdavo į menės duris, tarsi laukdamas, kas pro jas išeis. Vakarinis bokštas, kur kadaise gyveno Birutė, stovėjo užrakintas, ir nė vienas tarnas neprašė raktų.

Jogaila išvyko į Krokuvą ir paliko jam visą Lietuvą. Taip buvo parašyta pergamente, užantspauduotame lenkišku vašku, ir Skirgaila to negalėjo perskaityti be raštininko. Raštininką jam davė Krokuva: plonaveidį, mandagų Stanislovą, kuris šnibždėdavo į ausį lotyniškų sakinių prasmę ir kaskart žvelgdavo kažkur už Skirgailos peties. Taip valdė vietininkas: svetimų žmonių žodžiais ir savo kalaviju.

Kalavijas, tiesa, nebuvo jo paties.

Ginklas kabėjo virš aukštosios sėdynės, Kęstučio menėje, ten, kur pats Kęstutis nekabino nieko, išskyrus lokių kailius ir Ordino vėliavas. Skirgaila jį pakabino savo rankomis, tomis pačiomis, kuriomis kadaise išsinešė iš Vilniaus ginklinės. Šerno kalavijas, vadino jį pagonys, ir niekas dabar nedrįso to vardo ištarti balsu. Kai Skirgailai buvo dvylika, dėdė leido jam paimti šį kalaviją į abi rankas. Sunkesnis, nei atrodo, pasakė Kęstutis ir nusijuokė, kai berniukas vos jį pakėlė. Dabar rūdys ant ašmenų per žiemą išplito iš mažos rausvos dėmės į ištisą rudą šešėlį ir jau lipo prie rankenos. Vieną rytą ilgametis pilies tarnas paklausė, ar nenušveisti. Skirgaila žiūrėjo į jį tol, kol žmogus pabalo.

— Tegul būna, — pasakė jis. — Tegul visi mato.

Ką jie turėjo matyti, jis nepaaiškino.

Naktimis ramus miegas nebeateidavo. Vos užmigęs, Skirgaila pabusdavo, kai tik menėje ir lauke nutildavo visi garsai: šuo kieme, vėjas už langinės, sargybinio žingsniai ant sienos. Tada gulėdavo atmerktomis akimis ir klausydavosi tuštumos, kurioje pamažu imdavo tvinksėti lėtas lašėjimas. Lašai krito iš kažkur žemai, iš po akmeninių skliautų; iš kur jie teka, kunigaikštis puikiai nutuokė ir niekada nebandė jų skaičiuoti.

Tą vakarą kunigaikštis surengė puotą — tik triukšmas Trakuose galėjo permušti tylą, įsikūrusią čia nuo pirmos jo dienos pilyje. Sunki, budri tyla tūnojo kampuose ir laukė, visai nepanaši į ramią ryto miglą virš ežero. Puotai Skirgaila įsakė užkurti visus tris židinius, atvežti dar vieną midaus statinę ir pakviesti visus, kurie turėjo teisę sėdėti prie stalo, ir tuos, kurie turėjo teisę tik stovėti.

Sėdėjo Trakų bajorai. Dalis jų tarnavo Kęstučiui ir dabar valgė nežiūrėdami į sieną virš sėdynės, o jų žmonos žiūrėjo į lėkštes. Sėdėjo Rusios samdiniai, kurie tarnavo kiekvienam, kas moka, ir kvepėjo arkliais. Sėdėjo jaunas lenkų kapelionas, rausvas ir uolus, kuris žegnojo kiekvieną patiekalą, nes Skirgailos virėjai vis dar kepė šerną kaip Kęstučiui, su kadagiais ir žaliąja žole, kurios kunigas nepažino. Vienas senas bajoras, išgėręs trečią ragą, garsiai paminėjo, kad Gardino kunigaikštis šią žiemą klausė mišių Vilniuje ir ilgai šnekėjosi su vyskupu. Kitas kumštelėjo jam į kelį po stalu. Skirgaila nepasakė nieko, tik įsidėmėjo kalbėjusįjį.

Raštininkas Stanislovas pasilenkė prie pat ausies ir prabilo pusbalsiu, atsargiai versdamas svetimo laiško eilutes. Karalius, pasak jo, dar kartą primena, kad Gardino kunigaikštis yra jo pusbrolis, pakrikštytas Aleksandru, ir kad bet koks jo vardo pažeminimas bus laikomas Krokuvos pažeminimu. Skirgaila klausėsi nė nepasukdamas galvos.

— Karalius daug ką primena, — tarė jis. — Parašyk, kad Gardino kunigaikštis gyvena ramiai ir niekas jo nelietė. Tai tiesa. Kol kas.

O ant stalo krašto, tarp dubenų su rūgščiais kopūstais ir lašiniais, sėdėjo Henė.

Niekas neprisiminė, kada jis atėjo. Jogailos juokdarys, sakė vieni. Hanulo vežimų žmogus, sakė kiti ir tuojau nutilo. Pilies žmonės nesiginčijo, nes juokdarys niekam netrukdė: duonos neprašė ir niekada nepasirodydavo nei pirmas, nei paskutinis. Tiesiog kaskart, kai Skirgaila pakeldavo galvą, Henė sėdėdavo kokiame nors kampe ir žongliruodavo trimis pajuodusiais akmenimis, kurie, nors ir skriedavo, nekeldavo jokio garso.

Dvi dienas Skirgaila bandė jo nepastebėti. Šįvakar sėdėjo taip, kad matytų.

Kai puota įkaito, atvedė kanklininką. Senas aklas vyras išblukusiais plaukais vedžiojo akimis per salę, įsiklausydamas į akmenines sienas. Kadaise jis grojo dar Kęstučiui; Skirgaila pats buvo įsakęs surasti dainių — norėjo patikrinti, ar senis išdrįs. Kanklininkas atsisėdo ant suolelio prie židinio, pasidėjo kankles ant kelių, ir menė po truputį nuščiuvo, nes šiurkštūs pirštai gerai atsiminė senąsias šių skliautų giesmes. Nuskambėjo pirmoji eilutė, paskui antroji, ir žmonės prie stalų nuleido akis į savo delnus.

Oi tu girių senas šerne, kas gi tave parvertė? Ne vokiečio kalavijas, ne totoriaus strėlė: sava ranka užsmaugė, sava ranka, ai, sava…

Skirgaila lėtai pakilo iš vietos — be pykčio protrūkio, sunkiai ir ramiai, lyg tiesdamas ranką prie aukštos lentynos. Šurmulys užgeso per vieną įkvėpimą.

— Ne prie mano stalo, — pasakė jis.

Kanklininkas liovėsi. Pirštai dar akimirką pakibo virš stygų.

— Kaip įsakysi, kunigaikšti, — tarė jis ir nė karto nepasuko veido į Skirgailą. — Aš nematau, bet girdžiu, kad šioje menėje daug žmonių moka tą dainą ir nė vienas jos nedainuoja.

Raštininkas Stanislovas mostelėjo sargybiniams. Senis buvo išvestas pro šonines duris, apsikabinęs kankles kaip vaiką. Kai durys užsidarė, menėje girdėjosi tik žvakių spragsėjimas ir kažkieno batų čiužėjimas po stalu. Po kelių įkvėpimų kieme suskambo styga. Kanklininkas grojo tamsoje, jo niekas neprašė ir niekas nesustabdė, ir eilutė skriejo pro langus tokia pat aiški kaip ir viduje.

Skirgaila vėl atsisėdo. Galvą jam sunkino niūrus girtumas, koks apima prisiekus sau negerti, tačiau ant stalo padėtos rankos nedrebėjo. Tik pirštų sąnariai, kuriuos kadaise perkirto kalavijas, tą vakarą baltavo labiau nei paprastai.

— Kiekviena tauta turi savo dainą apie mirtį, — tarė Henė, nepakeldamas akių nuo akmenų. Balsas buvo malonus, ramus, priderintas prie šalia sėdinčio klausytojo. — Bet ne kiekviena turi kunigaikštį, kuris jas draudžia. Tai ženklas, kad daina gera.

— Nesakyk man, kokia ji daina.

— Žinoma, ne. — Akmenys kilo ir krito. Du skriejo tiesiai. Trečiasis, kaip visada, svyravo, nukrypdavo nuo kelio ir sugrįždavo į delną per vėlai, tarsi būtų pamiršęs, kur turi būti. — Šitas tavo. Kol kas.

Skirgaila žiūrėjo į svyruojantį akmenį ilgiau, nei norėjo. Prisiminė kamerą Krėvoje: garą savo burnoje ir balsą po kauke, pažadėjusį dešimt gerų metų. Dešimt. Skaičiavo juos tarsi skolininkas — ne kiek dar liko, o kiek jau iššvaistyta. Skaičiai nesidėjo į eilę. Dešimt metų buvo ilgas laikas ir kartu vienas vakaras, ir pirmąsyk toptelėjo mintis, kad nežino, kuriuo iš dviejų nori jį išgyventi.

Menė atsigavo. Vėl užgriaudėjo balsai, vėl lenkų kapelionas užsimerkęs kažką pamaldžiai peržegnojo ant savo kopūstų. Apie vidurnaktį į menę įėjo pasiuntinys.

Vyras atjojo tiesiai iš kelio, purvinas iki juosmens, su Polocko dulkių ir svetimo prakaito kvapu ant apsiausto. Nusilenkė taip žemai, kaip leido šlapia mantija, ir paklausė, ar gali kalbėti prie visų. Skirgaila linktelėjo. Jam patiko, kai kiti girdi.

— Kunigaikštis Andrius paimtas, — tarė pasiuntinys. — Polocke, vartų pievoje. Gyvas. Du jo žmonės žuvo, vienas pasidavė, o pats kunigaikštis nusilenkė, kai pamatė kirvį prie savo ginklanešio kaklo. Dabar jis grandinėse. Tavo vaivada klausia, kur jį vesti.

Menėje nuo galo iki galo praslinko tyla, visai nepanaši į ankstesnę. Žmonės ją pažino: atėjo tikra žinia. Andrius, Algirdo vyriausias gyvas sūnus, kunigaikštis, kurio nė karto nesulenkė jaunesniojo brolio valia, nuo šio vakaro buvo belaisvis. Skirgaila priėmė Polocką, o dabar turėjo ir jo valdovą.

— Į Lenkiją, — pasakė jis. — Ne į Vilnių. Tegul Jogaila pasidžiaugia, kad jo vyresnysis brolis sėdi lenkų pilyje, kur jo niekas nepamatys be leidimo. Gyvą. Maistas, šilti apdarai. Jei jis kurį nors vakarą sušals, skolą grąžinsiu tau.

— Taip, kunigaikšti.

— Ir pasakyk jam, — tarė Skirgaila ir nutilo, nes nežinojo, ką. Pirmas žodis, atėjęs į galvą, buvo „atleisk“, ir tas žodis jam pasirodė toks svetimas, kad lūpos pačios kreivai šyptelėjo. — Pasakyk, kad liks gyvas.

Pasiuntinys nusilenkė dar kartą. Svečiai prie stalų sužvangino taurėmis, sveikindami kunigaikščio pergalę, o Skirgaila sėdėjo savo krėsle: niekas nuo to nepasikeitė. Atėmė iš vyresniojo brolio pilį, vardą ir laisvę, bet rankoms, spaudusioms dėdės gerklę, dar viena grandinė tebuvo įprastas darbas. Niekas už tai nepadėkos. Šią pamoką jis išmoko anksčiau už raštą: pirma esi reikalingas, paskui pamirštamas, ir niekas nebenori atsiminti, kam tarnavo tavo kumščiai.

Pakilęs nuo stalo, Skirgaila priėjo prie lango.

Langas buvo siauras, su geležinėmis grotelėmis, nes Kęstutis nemėgo langų, pro kuriuos matyti tik žemė. Pro jį vėrėsi ežeras. Galvė naktį buvo juoda ir lygi, o jos tolimajame pakraštyje driekėsi dar juodesnis ruožas: sala, kurioje Kęstutis pradėjo kitą pilį ir nebaigė. Pusiau užlieti pamatai, plytų eilės, kylančios tiesiai iš vandens, supuvę pastoliai. Žvejai sakė, kad ten naktį skamba kūjai. Skirgaila niekada į tą pusę nežiūrėdavo. Sala jam priminė dėdę labiau už kalaviją: dalyką, kurio šis nebaigė ir kurį kas nors kitas pabaigs.

Šįvakar kunigaikštis pažvelgė.

Nieko nebuvo matyti. Vanduo, sala, dūmas virš tolimo miško. Skirgaila stovėjo ir laukė, kad kas nors pasikeistų, nes taip būna, kai įsižiūri ten, kur nenori žiūrėti. Niekas nepasikeitė.

— Tamsu, — tarė jis garsiai.

Henė stovėjo jam prie peties, nors Skirgaila negirdėjo žingsnių. Juokdarys žiūrėjo į tą patį juodą ežerą, ir lūpose žaidė švelni, atlaidi šypsena — taip vyresnysis stebi vaiką, ketinantį susižeisti, ir netrukdo jam. Akmenys, visi trys, gulėjo vienoje jo saujoje, tylūs ir šalti.

— Žuvys šiąnakt nemiega, — tarė Henė.

Skirgaila sukando dantis. Pasukęs galvą, pastebėjo, kad Henės kvėpavimas, skirtingai nei jo paties, visai nesimato ore. Jam dingtelėjo paklausti, ką šis turi galvoje. Dingtelėjo ir praėjo.

— Kaip nori, — tarė jis ir grįžo prie stalo, ir pakėlė ąsotį.

Už sienos, kieme, kanklininkas pradėjo naują dainą. Šįkart ne tą. Bet Skirgaila žinojo, kokia eilutė jos gale, ir kad ji irgi uždrausta, ir kad nebus vakaro, kai ji kur nors nenuskambės.