11 Trakų Raktai
1392 m. ruduo, Trakai
Raktų buvo trisdešimt devyni, ir Skirgailos prižiūrėtojas vardijo juos balsu it žuvusiuosius po mūšio: geležinius, varinius, vieną sidabrinį nuo iždo skrynios. Sunkų it kirvis žiedą vyras laikė abiem rankomis, nė sykio nepakeldamas akių nei į buvusį valdovą, nei į naująjį.
Salė buvo Kęstučio, ir nieko joje nebeliko iš Kęstučio. Vytautas tai pamatė dar nenusimovęs pirštinių. Ten, kur kadaise kabojo šernų ir lokių kailiai, dabar plevėsavo lenkiški gobelenai su šventųjų kankinimais. Ant sijos, kurioje stovėdavo tėvo ragas, buvo pritvirtintas kryžius, išdrožtas taip meistriškai, kad atrodė nuolat teisiantis. Židinyje smilko buko malkos, ne ąžuolo. Kvepėjo vynu ir vašku, o po jais rūgštelėjo kitas kvapas: žmogaus, kuris ilgus metus gėrė vienas didelėje patalpoje.
Skirgaila stovėjo prie židinio, o ne soste. Per tą valandą jis keturis kartus pakėlė taurę ir keturis kartus padėjo neatsigėręs. Eidamas trisdešimt devintuosius, Skirgaila buvo patinęs, pilkšvas, paraudusiais vokų kraštais — tarsi ilgai mirkęs vandenyje. Nors židinys kaito, jo kvėpavimas vis tiek rodėsi prieš veidą balta plunksna, ir niekas salėje į ją nežiūrėjo. Ne ant sienos, kur penkerius metus jis buvo kabojęs visų akivaizdoje, o ant Skirgailos diržo kabėjo Kęstučio kalavijas.
Vytautas jį pažino iš tolo, kaip pažįstamas šuns balsas. Siaura geležtė, rankenos buoželė išdrožta šerno snukio pavidalu, oda ant dėklo nutrinta tose vietose, kur tėvo ranka jį laikė keturiasdešimt metų.
— Gerai laikiau, — pasakė Skirgaila. — Nė viena sija nesupuvo. Stogas neprakiūra. Ir šnabždesių nėra. Aš jų neleidau.
— Ačiū už sijas.
— Tavo tėvo salė, — tarė Skirgaila, ir žodis „tėvo“ nuskambėjo kaip kišenėje rastas svetimas daiktas. — Imk.
Raktininkas žengė pirmyn, padėjo žiedą ant stalo ir atsitraukė taip greitai, lyg stalas būtų įkaitęs. Niekas nepasisveikino. Salėje stovėjo dvidešimt Vytauto vyrų ir dvidešimt Skirgailos, ir visi žiūrėjo į kitą pusę. Vienintelis žmogus, kuris atrodė patenkintas, sėdėjo ant suolo po kryžiumi: Henė, juokdario kepure ant kelių, varpeliai sukišti į saują, kad netarškėtų. Vasarą Ostrove jis nusilenkė Vytautui prieš visus, nepaleisdamas Skirgailos akmens iš rankos, ir dar niekas nedrįso paklausti, kieno žmogus jis dabar yra.
— Kalavijas, — tarė Vytautas.
— Taip. Žiūri į jį nuo pat durų. — Skirgaila uždėjo delną ant rankenos, ant tos pačios rankos, kurios sąnarius dengė baltas randas. — Jogaila man jį atidavė, kai buvo dalijami dėdės daiktai. Aš turiu raštą su antspaudu. Ostrove buvo sutarta, kad kiekvienas pasiima savo, ir Henrikas Mazovietis tai užrašė, o aš prie to stovėjau. Gali kviesti Henriką, pusbroli.
Vytautas žinojo, kad užtektų vieno žodžio, ir salės durys užsivertų, ir tas žmogus nebeišeitų. Žinojo ir tai, kad prieš du mėnesius Ostrove davė žodį, ir kad Perkūnas tokius žodžius skaičiuoja greičiau už metraštininkus. Kažkur už langų, virš Galvės, aukštai ir tolimai sudundėjo kažkas, kas nebuvo griaustinis. Dangus buvo giedras.
— Turėk, — pasakė jis.
Skirgaila nustebęs dėbtelėjo į pusbrolį: ruošėsi ginčui ir, netikėtai jo išvengęs, pasijuto kone apgautas.
— Nė nepaklausi, kodėl man jo reikia?
— Paklausiu, jei nori pasakyti.
Skirgaila lėtai ištraukė geležtę per delno ilgį. Matinį plieną dengė rausvas rūdžių sluoksnis: rudi šašai tarp rankenos ir kryžmos, ir nuo jų, kaip nuo senos žaizdos, driekėsi plonos šakotos gyslelės. Kardas, kurio pirmąsias rūdis Vytautas buvo pastebėjęs Trakų ginklinėje dar prieš suėmimą, merdėjo.
— Valau kas savaitę, — pasakė Skirgaila. — Alyva, smėliu. Ginklininkas man prisiekė, kad tai drėgmė nuo ežero. Čia visur drėgmė. — Jis įstūmė geležtę atgal. — Nenoriu jo dėl vertės. Noriu, nes kiekvieną rytą, kai jį išimu, jis mane atpažįsta. Visi kiti jau išmoko į mane nežiūrėti. O jis žiūri.
Trumpai, sausai nusijuokė — niekam menėje nuo to juoko nepalengvėjo.
— Rytoj aš išvažiuoju į rytus, — tarė jis. — Karalius žada man ką nors didelio ir toli. Pasiimsiu savo žmones, savo skolas ir šitą kalaviją. Tau liks sijos.
Jis nuėjo link durų ir tada pamatė suolą po kryžiumi.
— Ir šitą pasiimk, — pasakė jis, nė nesustodamas. — Girdėjau, dabar jis tavo.
— Aš niekam nepriklausau, kunigaikšti, — atsiliepė Henė, pakeldamas kepurę kaip nedidelį pagarbos ženklą. — Aš prie stalo.
— Taip. Prie to, kuris moka.
Skirgaila išėjo. Henės atgniaužtame delne vietoj varpelių jau gulėjo trys juodi akmenys, ir vienas jų ėmė virpėti. Juokdarys paglostė jį nykščiu lyg raminamą šunį, ir akmuo nurimo.
Vytautas dar nespėjo ištarti nė žodžio, kai Ona įėjo iš apatinės galerijos, apsivilkusi pilką kelionės suknią, su sidabrine segė ir tamsiais ratilais po akimis. Ji neapsižvalgė. Perėjo tiesiai prie stalo, paėmė žiedą, pasvėrė jį delne ir vieną po kito perbraukė pirštu raktus, kaip skaičiuojami rožančiaus karoliukai. Raktininkas jau žiūrėjo į ją, o ne į Vytautą, ir Vytautas suprato, kas dabar valdys šiuos kambarius.
— Trisdešimt devyni, — pasakė ji. Ne jam, o raktininkui.
Ji išėjo. Vytautas žvelgė jai į nugarą ir tikėjosi, kad prie durų ji atsigręš, nors pats nežinojo, ko nori: priekaišto, ašarų ar tiesiog žvilgsnio. Ji neatsigręžė. Nuo anų dienų Ostrove, kai Jogaila pasirašė sutartį, žmona šnekėjosi su visais — vyskupu, virėjais, Švitrigailos pasiuntiniu, savo siuvėja, — tik ne su juo. Nesibarė; pyktį ištverti būtų buvę lengviau. Dabar vyras jai tebuvo durys, pro kurias praeinama.
Pro praviras galerijos duris Vytautas girdėjo, kaip raktininkas klausia apie viršutinį kambarį. Ten tebebuvo dvi siauros lovos. Skirgailos tarnai, laukdami naujų šeimininkų, atnešė vaikams patalų; niekas jų nebuvo sustabdęs.
Ona atsakė taip tyliai, kad jis neišgirdo. Paskui pasirodė tarnautoja su balta pagalve, už jos kita, nešanti sulankstytą antklodę. Jos ėjo žemyn.
— Kur nešate? — paklausė jis.
Pirmoji sustojo.
— Į skalbyklos kambarį, kunigaikšti. Ten serga du arklininkai.
Jis pažiūrėjo į pagalvę. Siūlė buvo nauja, išilgai jos tebešvietė kreida. Trakuose jam nebereikėjo kęsti, kad kas nors užrakintų duris. Užteko žodžio, ir moterys būtų pasukusios atgal, lovos būtų likusios tokios, kokių niekas nė karto nepaguldė jo sūnums.
— Neškite, — pasakė jis.
Raktininkas grįžo į salę su mažuoju raktu atskirai nuo žiedo. Ona buvo liepusi kambarį iššluoti, žiemai uždaryti langines ir kol kas nieko ten neapgyvendinti. Vytautas paėmė raktą ir vėl padėjo ant stalo.
— Klausyk jos.
— Taip, kunigaikšti. Dar dėl algų.
Skirgaila dalį tarnų išsivežė, dalį paliko be atlygio už dvi paskutines savaites. Raktininkas norėjo juos išleisti gavęs naujų žmonių. Ona liepė pirmiausia sumokėti tiems, kurie išvyksta. Iš skrynios, kurios raktas buvo sidabrinis, dar reikėjo išlaikyti vaišes atvykstantiems bajorams. Vytautas matė, kaip raktininkas laukia, kad jis pasirinktų tarp žmonos ir vaišių.
Iš galerijos atėjo jos balsas:
— Iš mano stalo šią savaitę mėsos neduosite. Tarnams skirtą išvirkite kartu, jie išsidalys.
Ji kalbėjo virėjui. Vytautas girdėjo jo nustebusį atsakymą, paskui malkų dunksėjimą, kai kažkas uždarė virtuvės duris.
— Iždininkui pasakyk, kad sumokėtų, — tarė Vytautas. — Uždirbta.
Vienas iš išeinančių tarnų dar stovėjo prie sienos, užsidėjęs kepurę, nes manė, kad naujasis kunigaikštis į jį nebežiūrės. Vytautas paklausė, kur tarnaus toliau. Vyras suspaudė kepurės kraštą.
— Brolis turi valtį. Gal priims.
— Moki irkluoti?
— Nuo vaikystės.
Vytautas jau ketino liepti raktininkui jo neišleisti. Prie pietinių salos pamatų vis dar reikės vežioti malkas, o toks žmogus pažino kiekvieną Galvės brastą. Paskui pamatė jo apavą: naujas virves, perrištas per senas vyžas. Vyras ruošėsi išeiti, neturėdamas pinigų batams.
— Rytoj gausi, kas priklauso, — pasakė Vytautas.
Vyras nusilenkė, bet neišėjo. Jo skrynelė, palikta galerijoje, buvo tuščia. Vytautas suprato, kad tarnas laukia savo pinigų šiandien. Ordino pilyse mokėdavo numatytą valandą. Jo tėvo pilyje žmogus turėjo laukti, kol ponai baigs kalbėti.
Vytautas pasišaukė raktininką atgal. Tarnas stovėjo prie sienos, kol šis atnešė maišelį ir atskaičiavo monetas tiesiai ant stalo. Viena nukrito po suolu. Kunigaikštis pasilenkė jos paimti, tačiau vyras jau buvo ant kelių. Atsistojęs įsidėjo pinigus į užantį, vėl užsidėjo kepurę ir išėjo pro tas pačias duris, pro kurias ką tik nešė patalus.
Vytautas nepaklausė brolio vardo. Žmogus, reikalingas prie irklų, šį vakarą išėjo laisvas.
Raktininkas vėl išėjo, nešinas sidabriniu raktu. Vytautas liko prie stalo. Kadaise jis būtų nusinešęs jai žinią pats, ir jie būtų pasiginčiję, ar pinigų dar užteks žiemai. Jis klausėsi žingsnių galerijoje, bet nė vieni nepasuko į salę. Tarnai praėjo su malkomis. Virtuvės kaminas ėmė rūkti tirščiau.
Kai salė ištuštėjo, Henė pakilo, užsidėjo kepurę ir pasakė, tarsi kalbėdamas pats su savimi:
— Ne taip jau blogai. Pirma diena ir tik viena žmona, nenorinti tavęs matyti. Esu matęs ir blogesnių sandėrių.
Vytautas neatsakė. Jis jau laukė nakties.
Valtis nuo pusiasalio išplaukė po vidurnakčio, be žibinto. Lietus liovėsi prieš valandą, bet vėjas nuo Galvės nešė naują, smulkų, šaltą šlapumą, kuris krito ne iš debesų, o iš pačio oro. Irklavo Kalvis — tolygiai, sunkiais grybšniais, negailėdamas rankų. Šalia sėdėjo Spyglys, jaunas pelenininkas, laikantis prie krūtinės molinį puodą su dangteliu. Prie vairo irklo sėdėjo Kirmėlė.
Nuo tos vasaros, kai Šešiapirštis atsigulė pelkėje, Vytautas su vilkais kalbėjosi tik tiek, kiek reikėjo. Dabar vienintelis garsas valtyje buvo irklų girgždėjimas ir vandens plakimas į šonus.
Sala buvo tamsus luitas be šviesos. Ten, kur turėjo kilti Kęstučio pilis, stovėjo rudos sienos be stogų ir bokštų pamatai be viršūnių; vanduo, nepaisydamas kunigaikščių, pasiėmė apatinius sandėlius. Penkerius metus ugnis degė čia, po pusiau išlenktu skliautu ir lentų stogeliu, ežero viduryje, Skirgailos langų akivaizdoje. Žvejai sakydavo, kad naktimis saloje skamba kūjai. Tai buvo tiesa: Kalvis kaldavo, kai reikėdavo, ir niekas iš krantų nenorėjo žinoti, kas.
Išlipo ant to paties akmens kaip ir prieš penkerius metus, tik dabar vanduo čia sėmė kulkšnis. Kalvis pirmas nesidairydamas pasuko į tamsą — salos takus pažinojo geriau už patį kunigaikštį. Penkerius metus čia gyveno po atviru dangumi, nes vilkatas negali miegoti po stogu, kuriame dega liepsna, ir tie, kurie jį matė, ėmė galvoti, kad jis tapo viena iš sienų.
Ugnis ruseno apskritame akmeniniame židinyje pietiniame kampe, po sulūžusiu skliauto lanku; per rudenį pakilęs ežeras jau laižė apatinį akmenų vainiką, tad du kartus židinį teko kelti aukštyn. Liepsnelė buvo visai maža — Vytautas kaskart stebėdavosi jos trapumu: ne didesnė už vyro delną, geltona it lauko ramunė, be dūmelio. Degė ne malkų kaitra, o tylia, negęstančia atmintimi.
— Metas kelti, — pasakė Kalvis.
Vytautas atsiklaupė. Geležiniu šaukštu jis išėmė žarijos šerdį, vienintelį raudoną grūdą jos viduryje, ir įdėjo į pelenų lovelį, kurį Spyglys laikė atvirą. Liepsna paliko senąjį židinio įdubimą, ir pelenų duobutė už jo nugaros pajuodo. Šerdis susitraukė iki žirnio dydžio, apgobta pelenais ir samanomis, ir jis uždarė dangtelį.
Jie plaukė aplink salą link prieplaukos prie jos rytinės sienos. Čia buvo atviriau, ir kai valtis iškilo iš už sienos šešėlio, vėjas smogė visu šalčiu. Puodas jo rankose, po skraiste prie pat krūtinės, staiga atvėso. Dangtelis buvo plonas, pro plyšelį ėjo oras, ir kažkas viduje drebėjo, kaip žvakės liežuvėlis prie pravirų durų.
— Ji gęsta, — tyliai pasakė Spyglys.
Vytautas neturėjo ką atsakyti. Pakėlęs dangtelį pažvelgė į vienintelį raudoną tašką pelenuose, visai menką it blėstantis prisiminimas, paskui prikišo prie jo lūpas ir nejučiomis tyliai sušnibždėjo pro pirštus:
— Ugnis tau degs.
Vieno žvakės mirksnio užkalbėjimas įprastai nebūtų kainavęs beveik nieko, tačiau lietus ir ežero drėgmė kainą padvigubino. Pirmiausia pakirto kojas — iš blauzdų tarsi ištraukė kaulus, ir jei ne valties suolelis, Vytautas būtų susmukęs ant dugno. Ledinis gėlimas nuo pirštų pasiekė alkūnes. Spyglys iškvėpė sulaikytą orą: žarija išsiplėtė, sušvito ankstyvu žiedu ir vėl nurimo, geltona bei lygi.
— Pakaks, — pasakė Vytautas, nors niekas neklausė.
Kai valtis atsitrenkė į salos prieplauką, Kalvis pats įlipo į vandenį, paėmė didįjį kunigaikštį už pažastų, kaip imamas sužeistas vaikinas, ir pernešė per paskutinį ruožą. Tai buvo pirmas kartas po 1382-ųjų, kai Kalvio rankos palietė Vytautą. Nė vienas nieko nepasakė. Vyras, kuris prieš dešimt metų laikė duris, laikė ir dabar, tik šįkart kitą žmogų.
Sausas rūsys buvo vienintelė salos dalis, kurią mūrininkai spėjo užskliausti prieš karą. Jis stovėjo rytinėje salos pusėje, prie prieplaukos, tiesiai prieš Skirgailos sargybos bokštą, todėl ugnis jame negalėjo degti: ją būtų pamatę. Apsemti pamatai pietiniame salos kampe liko nematomi, bet ten ugnis daugiau nebegyvens. Dabar slėptis nuo Skirgailos nebereikėjo. Pirmą savaitę po Ostrovo Vytautas atsiuntė žmones jį atversti, išvalyti nuo plytų nuolaužų, užkloti naujomis plokštėmis. Jis neįsakė, kam. Meistras Mikalojus, žilas Kauno mūrininkas, apžiūrėjo žemą skliautą ir tris pėdas storio sienas ir paklausė tik vieno:
— Parakas?
— Parakas, — pasakė Vytautas.
— Tada vyskupas jo nešventins. Niekas nešventina parako rūsių. Taip ir sakyk kapelionui.
Meistras išėjo švilpaudamas, o vėliau, kai vilkatai jau nešė akmenis, Vytautas rado užrakto plytoje, tarp skliauto šonų, įrėžtą mažą ratą su spinduliais. Saulutė. Mūrininkai tokius ženklus išraižo kiekvienoje bažnyčioje šiame krašte, ir niekas jų neklausia. Jis nepaklausė ir šito.
Ugnį jie pastatė ant plokščios akmeninės lentynos, išskobtos pačioje rūsio gelmėje, po skliautu, kurio nedengė jokie kryžiai. Spyglys iškratė pelenus. Kalvis pridėjo skiedrų, o paskui pačią mažiausią šakelę, ąžuolinę, laikytą šiai nakčiai. Liepsna prie jos prikibo, ir rūsys kaip atodūsiu prisipildė šviesos.
Vytautas nusiėmė nuo kaklo vilko dantį, kurį tą vasarą jam atidavė Šešiapirštis, ir padėjo ant lentynos krašto, ne prie pačios liepsnos, o taip, kad šviesa jį pasiektų. Niekas nepaklausė kodėl.
Vyrai atsiklaupė. Spyglys, Kalvis, kiti trys vilkatai, kuriuos Vytautas pažinojo vos iš veido. Žilas senis su sutrūkusia nosimi, vardu Pušis, tarnavęs Kęstučiui, atsiklaupė paskutinis ir ne iki galo, vienu keliu. Tik Kirmėlė liko stovėti prie durų, ir Vytautas pastebėjo, kad jis nežiūri į ugnį.
Henė laukė viršuje, ant trečios laiptų pakopos nuo viršaus. Jis nenusileido nė žingsnio.
— Įkurtuvių dovana, — tarė jis, kai Vytautas išlipo. Jo kvėpavimas nesirodė garu net šiame šaltyje. — Ilgai ją laikiau, kunigaikšti. Nebuvo kam atiduoti. Sakyk, kiek tavo vilkų prieš dešimt metų turėjo kaimą, kurį reikėjo gelbėti?
Vytautas nustojo kvėpuoti.
— Vienas jų, — sušnabždėjo Henė, ir akmenys jo saujoje sukosi vis lėčiau, — pardavė jūsų devynių miegamąją vietą. Ne man. Aš tik prisimenu, kas pirko. Pinčiukas užrašo viską, jis užrašė ir tą naktį. Kainą užmokėjo Ordino sidabru, o kaimas vis tiek sudegė.
— Kas?
— Nežiūrėk į mane, kunigaikšti. Pažiūrėk, kas nežiūri į ugnį.
Henė nusišypsojo ir pasitraukė ant viršutinės pakopos, ir jo kaukė suspindo vienu kraštu, lyg būtų apsisukusi.
Vytautas grįžo žemyn.
Kirmėlė stovėjo ten pat, kur stovėjo. Jis nesudrebėjo, kai Vytautas priėjo, ir nenuleido akių, tik jo gerklė sujudėjo, lyg jis ryja akmenį.
— Pasakyk jam, — ištarė Pušis iš kampo. Jis jau buvo atsistojęs. — Pasakyk, Kirmėle, pats.
— Kaimas vis tiek sudegė, — tyliai, kone ramiai atsakė Kirmėlė, jau šimtą kartų mintyse kartojęs šiuos žodžius. — Jie pasakė, kad nesudegins. Aš tada nežinojau, kad kai jie sako „nesudegins“, jie turi omenyje „šiandien“.
Niekas nepajudėjo. Spyglys prikando lūpą. Kalvis, pats kadaise laikęs duris, nusisuko į sieną, ir Vytautas suprato, kad viskas šiame rūsyje, nuo skliauto iki ugnies, pastatyta iš žmonių, kurie padarė tai, ko nebuvo galima atleisti.
— Paliekame jį pelkei, — tarė Pušis. — Gyvą. Taip rašo Žodis, ir taip buvo daroma su kiekvienu, kuris pardavė brolius.
— Žodis sako, kad gauja klauso ugnies, o ugnis dabar yra mano. — Vytautas pasakė tai nežiūrėdamas į Pušį. Žodžiai buvo bjaurūs. — Jis gyvens. Ugnis turi tiek vilkų, kiek turi. Man reikia kiekvieno iš jūsų, ir man nesvarbu, ko kiekvienas buvo vertas prieš dešimt metų.
— Tada tarnausime tau, kaip rašo Žodis, — pasakė senis. Jis nepakėlė balso ir nenuleido. — Bet ne dėl tavęs. Ir ne dėl jo.
Jis pasuko link durų ir išėjo laiptais aukštyn, praeidamas pro Henę, kuris pagarbiai pasitraukė. Du kiti vilkatai nuėjo paskui jį. Kirmėlė liko, žiūrėdamas į grindis, ir Vytautas matė, kad jam nelengviau nei tada, jei jis būtų nubaustas.
Taigi, pagalvojo Vytautas. Nusileidau į rūsį, kuriame ilsisi paskutinė sutarties dalis, ir pirmąją naktį netekau tų, kurie ją saugo. Jis prisiminė žiedą ant stalo: trisdešimt devyni raktai, ir nė vieno, kuris atvertų Oną.
Likęs vienas, jis atsisėdo ant žemos akmeninės pakopos ir žiūrėjo į ugnį, kol šaltis išėjo iš pirštų, o kojos vėl tapo jo. Randas ties širdimi buvo šiltas. Gintaras kapšelyje buvo šiltas, ne šiltesnis ir ne vėsesnis nei vakar. Jis dar nežinojo, ką šis vienodumas reiškia.
Per vandenį atplaukė varpo skambesys nuo pusiasalio: kapelionas šaukė į ankstyvąsias mišias. Jis skambėjo tolimai ir tiksliai, ir ugnis po skliautu nė nekrūptelėjo.