17 Pietų Jūra
1397 m. vasara, Laukinis laukas ir Juodosios jūros pakrantė
Žolė siekė žirgų krūtines ir šnarėjo kitaip nei giria. Tarp medžių pinasi daugybė balsų, peršančių vienas kitą, o stepėje plytėjo vienas ilgas, tolygus, nenutrūkstamas dūsavimas — begalinis lygumos iškvėpimas.
Aštuntą dieną už Dniepro slenksčių jie pasiekė paskutinį ąžuolą. Jis stovėjo vienas ant žemos kalvos, per šimtą žingsnių nuo upės, senas, pusiau išdžiūvęs, su šaknimis, kurios per daugelį metų išlindo į paviršių kaip rankos. Toliau, į rytus ir pietus, nebuvo nieko, kas būtų aukštesnis už žirgą.
Kalvis ir keturi vilkatai, kurie nuo pat Kijevo ėjo paskui kolonos uodegą, sustojo prie ąžuolo. Jie nesiruošė eiti toliau. Vytautas tai pamatė dar prieš jiems prisiartinant: ypatingą nejudrumą, kokį turi šunys prie slenksčio, kai žino, kad vidun jų neįleis.
— Šaknys čia baigiasi, kunigaikšti, — pasakė Kalvis. — Girdime tik savo širdis. Toliau mes nebeturėtume ko jums duoti.
— Aš nieko neprašau.
— Todėl ir sakau.
Vytautas pažvelgė į vilkatą: Kalvio veidas, išdegusi barzdos pusė ir tamsios akys liko tokie pat kaip prieš dešimt metų prie ugnies. Tik dabar bruožuose nusistovėjo rami, savo jėgų ribą žinančio vyro tvirtybė.
— Sugrįšiu iki rudens.
— Mes būsime čia.
Jis nepaklausė, ar tai pažadas, ar dar vienas Žodžio dėsnis. Apsuko žirgą. Už nugaros ąžuolas sušnarėjo, ir tai buvo paskutinis medžio garsas, kurį jis išgirdo daugelį savaičių.
Žinią apie Skirgailos mirtį Vytautas sutiko keistai ištuštėjęs — tarsi iš kišenės išmetęs visą amžių nešiotą akmenį ir nebežinodamas, kur dėti ranką. Laiškas atskriejo po devynių dienų, sausio antroje pusėje; perskaitęs jį prie stalo ir išklausęs pasiuntinį, kunigaikštis tik pasiteiravo, ar velionis spėjo atlikti išpažintį, ir išėjo į kiemą. Nei ašarų, nei džiaugsmo nebuvo. Ona, išgirdusi, pažvelgė į langą, ir jis pagalvojo, kad ji galvoja apie tai, ko niekada nepasakys: kad kaltė prilimpa prie vyro, ar jis ją pelnė, ar ne.
Kalaviją jis paprašė atsiųsti. Atsakymas atėjo po mėnesio: kalavijas surašytas, antspauduotas, bet kurioje iš dvylikos dėžių, nė vienas bojaras nežinojo, ir kol neišspręstas paveldėjimas, dėžės neliečiamos. Vytautas perskaitė laišką ir išgirdo tolimą, labai sausą juoką. Nusprendė palaukti. Kas išmoko laukti, tas ilgai nesiskubina dėl daiktų.
Jojant į pietus, dienos susiliejo į vieną nesibaigiančią kelionę. Plunksninė, šiurkšti, už rugius tankesnė žolė trenkė pelynu — kartus, sausas tvaikas įsigėrė į gomurį. Pirmomis dienomis kariai traukė dainas, bet netrukus nutilo: toli horizonte ėmė kilti už ietis plonesni dulkių stulpai, ir vyrai šnairavo į juos vien akies krašteliu. Sūkuriai nesiartino, tik slinko greta kolonos, tykodami pirmojo suklupusio.
Šalia jojančio Toktamyšo pečiai po daugelio mėnesių vėl išsitiesė. Vakare jis nulipo, nuplėšė pelyno stiebelį, suminkė jį tarp pirštų ir užsimerkęs pauostė delną, kaip kiti uosto vaiko plaukus.
— Čia aš gimiau, — pasakė jis. — Ne šioje vietoje. Bet šis kvapas yra mano.
— Ar pasiilgai?
— Kas pasiilgsta kvapo? — Toktamyšas atmerkė akis. — Jis nekviečia. Jis tik primena, kad esi skolingas.
Vytautas paklausė, ko. Toktamyšas nusišypsojo ir nieko neatsakė, tik pažvelgė į dulkių stulpą, kuris tą vakarą stovėjo arčiau nei kada nors, ir pasakė, kad vėjas keičiasi.
Stebėdamas sūkurius, Vytautas laukė baimės, tačiau baimė neatėjo. Krūtinę užliejo svaigus, jau ant Smolensko sienos patirtas lengvumas: visa po žirgo kanopomis plytinti žemė, rodės, prarado svorį ir klusniai gulėjo ant pirštų galų it sklidinas dubuo. Dar niekada gyvenime jis nesijautė toks laimingas.
Pirmą totorių stovyklą jie rado po dešimties dienų, prie upelio, kurio vardo niekas nežinojo: dvidešimt veltinių ratų, avių banda, vėliava ant stulpo, įminta kanopų žemė. Toktamyšo vyrai pirmi įjojo į ją, nes žinojo žodžius, ir šaukė kažką, ko lietuviai nesuprato, ir niekas nesipriešino. Mūšio nebuvo. Buvo tai, kas po mūšio.
Stovėdamas ant kalvelės, Vytautas stebėjo į vieną krūvą genamus belaisvius: moteris su kūdikiais ant rankų, senius, dar kariauti nepratusius paauglius. Minioje moteriškas balsas be paliovos šaukė tą patį žodį, kol galop staiga užlūžo ir nuščiuvo. Kunigaikštis įsakė nežudyti senių — nustebusiam raštininkui paaiškino, kad šie moka ganyti bandas, — o žirgus, avis ir žmones varyti į šiaurę, kur laukė tuščia žemė.
Kai saulė leidosi, jis staiga suprato, kad skaito. Žemu, ramiu, nuobodžiu balsu, kuris jam kažkodėl buvo pažįstamas, jis pats sau ištarė: du šimtai dvidešimt galvų. Šeši šimtai avių. Keturi šimtai žirgų. Jis nutilo. Bet jo lūpos dar judėjo.
Per kelias savaites šiaurės link išėjo dvylika tūkstančių žmonių. Jie ėjo be grandinių, nes grandinių nebuvo. Ėjo dviem eilėmis, ir iš šonų jojo sargyba. Tarp jų buvo ir tokių, kurie neverkė, ir tokių, kurie nesistengė pabėgti, ir tokių, kurie klausė, kur juos varo. Kartą vienas senas vyras paklausė Vytauto raštininko, ar ten yra miškų. Raštininkas pasakė, kad yra. Senis tik linktelėjo, lyg tai būtų buvęs blogiausias atsakymas, kokio jis galėjo tikėtis.
Vytautas sakė sau, kad tai ne vergija, o perkėlimas: kad šiaurėje jie gaus žemės, kurią dirbs; kad Orda, kuri juos valdė, davė jiems dar mažiau. Visa tai buvo teisybė. Jis jau seniai pastebėjo, kad jo teisybės tapo labai patogios.
Jūrą raiteliai išvydo ankstyvą rytą po keturiolikos žygio dienų: iš pradžių pietiniame danguje tik plykstelėjo aštrus it peilio ašmenys atšvaitas. Paskui žolė pasibaigė, ir prasidėjo smėlis, o už smėlio, ten, kur turėjo būti žemės kraštas, driekėsi pilka su žalumu plokštuma, plokštesnė už viską, ką jis kada matė, ir nepertraukta nė vienos burės. Čia nebuvo nei pilies, nei pylimo, nei kunigaikščio ženklo ant stulpo. Kada nors, pagalvojo jis, čia stovės pilys. Dabar buvo tik horizontas.
Jis paliko palydą kopose. Dželaletdinas, Toktamyšo sūnus, pasiūlė jį lydėti, ir jis papurtė galvą. Paauglys nesiginčijo: tėvas jam buvo paaiškinęs, kad tokiomis valandomis kunigaikščių neklausinėjama. Nuėjo vienas, ir žirgas, pasipriešinęs sūriam kvapui, nuėjo su juo, nes žirgas žino, kada šeimininkas nenusileis.
Jis įjojo į vandenį. Pirmiausia iki kanopų, paskui iki kelių, paskui iki pilvo. Vanduo buvo šiltas, ne toks šaltas, kaip prie Palangos. Bangos, kurios iš pradžių atrodė mažos, daužėsi į kojas kaip šunys, prašantys, kad kas nors paimtų juos ant rankų. Jis pasilenkė ir sušlapino delną, ir paskui, kaip tėvas kadaise darydavo prie Trakų, perbraukė jį per veidą, ir pajuto druską. Bet ne tą druską. Ji buvo kartesnė, sunkesnė, su kažkuo metaliniu, ir ji nepaliko jokio kvapo, tik tuštumą burnoje.
Gintaro kapšelis ant krūtinės tūnojo drungnas ir nebylus. Penkiolika metų Vytautas nešiojo motinos dovaną: juto, kaip akmenėlis apmirė po melo prie Tepliavos, o nuo anos žiemos prie Neries vėl atgijusi šiluma lydėjo kiekviename žingsnyje. Anksčiau jokie toliai jos neslopindavo — Birutės paliestas gintaras pasiekė sūnų net Krėvos požemiuose. Kodėl dabar stojo tyla, kunigaikštis nesuprato: akmuo tarsi įsiklausė svetimoje pakrantėje, nedrįsdamas atsiliepti. Vytautas ilgai neatitraukė nuo krūtinės delno.
— Motina, — pasakė jis garsiai, ir vėjas nunešė žodį be atsako.
Ji nekalbėjo su juo nuo 1384-ųjų. Nuo Neries jis buvo įpratęs prie jos šilumos. Dabar po delnu jautė tik odinį kapšelį.
Jis ilgai sėdėjo ant žirgo, vandenyje iki pilvo, ir žiūrėjo į horizontą. Skaičiavo. Nuo čia iki Palangos: beveik aštuoni šimtai mylių, jei eiti tiesiai. Du jūros krantai, du vandenys, viena žemė tarp jų, per kurią jis jau jojo, ir kurioje kiekviena upė, kiekvienas miestas, kiekviena žolės žaluma, turėjo savo vietą ant žemėlapio jo galvoje. Nuo sūraus vandens iki sūraus vandens. Jis niekada nebuvo to sakęs garsiai. Pasakė dabar, vienas, ir žodžiai buvo lengvesni, nei tikėjosi:
— Nuo jūros iki jūros.
Niekas neatsakė. Bet horizonte, ant pat vandens ir dangaus linijos, ten, kur žemė turėjo baigtis, Vytautas pamatė mažą, plonytį dulkių stulpą, kuris sukosi virš vandens. Jis žinojo, kad stulpai negali stovėti ant jūros. Žiūrėjo į jį, ir stulpas atrodė labai patenkintas.
Grįždamas į krantą jis pamatė, kad jo laukia žmonės.
Trisdešimt šeimų, kurias kareiviai buvo suvarę iš pusiasalio kopų, stovėjo ant smėlio vienoje krūvoje, ir niekas nesistengė pabėgti. Jie nesiskyrė iš kitų: kailiniai, skaros, veidai nudegę nuo saulės. Tik pirmasis jų, vidutinio amžiaus vyras ūsuota barzda, nešė ant rankų didelę knygą, įvyniotą į audeklą, ir mažą varinę lempą, kuri nebuvo uždegta.
Per vertėją jis pasakė, kad jie nėra musulmonai ir nėra krikščionys, ir kad jų kelias yra senesnis už abu, ir kad jie nenori būti atskirti nuo savo knygos. Vytautas paklausė, kokio jie amato.
— Ginti, — pasakė vyras. — Auginti sodus. Skaityti.
— Aš turiu pilį, kurioje reikia sargų, — tarė Vytautas. — Ir žemę, kuri neturi sodininkų.
Vyras įdėmiai nužvelgė valdovą tamsiomis, atsargiomis ir nė kiek nenuolankiomis akimis.
— Ar ten auga rugiai?
— Auga.
— Ar yra vietos, kur galima pastatyti namą maldai?
— Bus.
Tai buvo vienintelis pažadas, kurį jis tą dieną davė laisva valia. Jis nė nepagalvojo, ar gali jį ištesėti. Raštininkas, stovintis šalia, laukė su pergamentu.
— Užrašyti, kunigaikšti? Kad jūs pasiekėte jūrą?
— Užrašyk.
— Kurią?
— Pietų, — pasakė Vytautas ir pažvelgė į žolę už nugaros, kuri pasidavė vėjui. — Ne. Neužrašyk. Tegul žino tie, kurie turės žinoti.
Jis nesuprato, kodėl taip pasakė. Raštininkas pažvelgė į jį, nusilenkė ir nieko nepaklausė.