8  Sofijos Kraitis

1390 m. ruduo – 1391 m. sausis, jūra, Pskovas, kelias į Maskvą ir Kremlius

Sofija kelionėje skaičiavo viską, nes skaičiai buvo vienintelis dalykas, kuriam niekas negalėjo liepti, ką daryti. Dvylika vežimų su kraičiu. Vienas laivas iš Dancigo, nes sausuma per Lietuvą Sofijai buvo uždrausta, ir niekas to garsiai netaręs. Penkiasdešimt trys Maskvos ir jos pačios žmonės, tarp jų bojaras Fiodoras, kuris kiekvieną vakarą pranešdavo, kiek mylių jie nuplaukė ar nuvažiavo, o kiekvieną rytą paklausdavo, ar ji nešąla. Kelios savaitės jūros nuo Dancigo, paskui šimtai mylių nuo Pskovo, per sniegą, kuris gulėjo iki arklių pilvų ir žibėjo tokiu baltumu, kad nuo jo skaudėjo akis. Ir vienas gintaro karolis ant lininio siūlo, nežinantis savo kainos.

Sofijai ėjo dvidešimtieji metai. Puikiai suprato, kas esanti: Kęstučio anūkė, Vytauto duktė, Maskvos kunigaikščio sužadėtinė — ir kad iš visų šių vardų jos pačios vardo niekam čia nereikėjo. Nuo atsisveikinimo su motina prie Lyko vartų nebuvo išliejusi nė ašaros; išsiverks kada nors vėliau, kai atsiras kam.

Pskove, ant tilto, per kurį jos vežimai šliaužė pro nuogus medžius, ją pasitiko dancigietis pirklys, atkeliavęs trimis dienomis anksčiau už visus kitus. Jis atvežė motinos laišką. Sofija perskaitė jį užeigoje, prie žvakės, nes nenorėjo skaityti prie kitų.

Tautvilas žuvo, rašė motina. Prie Kreivosios pilies, kurią sudegino tavo tėvas. Žuvo nuo strėlės, o Karigaila žuvo ten pat, kai sugriuvo vartai. Tavo tėvas gyvas. Jis nekalba. Niekas nežino, ką jis galvoja. Berniukai ir aš sveiki. Aš meldžiuosi už visus ir nežinau, kam kreipti maldą.

Sofija padėjo laišką ant stalo. Tautvilas du kartus buvo laikęs ją ant kelių, kai ji buvo maža, ir mokė dainuoti vokišką dainelę, kurios žodžių ji nebeprisiminė. Ji pagalvojo apie jo balsą ir pamatė žvakės liepsną, kuri virpėjo ir nenorėjo atsistoti tiesiai.

Rytą Fiodoras, kuris viską suprato iš to, kaip ji susisegė apsiaustą, pasakė kelis žodžius apie tai, kad pagonių karai neišvengiami ir kad Dievas žino savo darbus. Sofija pažiūrėjo į jį.

— Tai mano dėdė, — pasakė ji. — Jis buvo pakrikštytas.

Fiodoras nuleido akis ir daugiau neprabilo.

Tą vakarą ji dar kartą išsitraukė motinos ryšulėlį. Ona buvo viską užrašiusi dviem kalbomis, žolę po žolės, kiek reikia ir kam, ir tik viena eilutė pabaigoje Sofijai iš pradžių pasirodė keista: Jei kas nors staiga suserga, pirmiausia paklausk, ką jis valgė, o ne ką jis padarė. Sofija perskaitė ją keturis kartus ir pagalvojo apie savo brolius.

Maskva ją pasitiko baltu akmeniu. Dmitrijus Donskojus prieš du dešimtmečius apjuosė Kremlių baltais mūrais, ir žiemos saulė, nusileidusi ant jų, darė juos panašius į nuplautus kaulus. Bokštai kilo aštriais stogais. Bažnyčių kupolai buvo tokie auksiniai, kad ji pagalvojo: čia ne miestas, o ženklas. Ji sėdėjo rogėse, įsisupusi į lokio kailį, ir klausėsi varpų, kurių skambėjo tiek, kad atrodė, jog pats oras jais apsiklojęs. Trakuose, kai skambindavo varpas, jis skambėdavo vienas.

Už mūrų Maskva buvo medinė: žemi rąstiniai namai, apkrauti sniegu, dūmai, kylantys tiesiai į dangų, avikailių ir lajaus kvapas. Gatvėse rogės susidurdavo su jaučių vilkstinėmis, vežančiomis malkas, ir vienoje sankryžoje, prie turgaus, Sofija pamatė vyrą trumpu kailiniu, skustu pakaušiu ir labai ramiomis juodomis akimis, kurį minia apeidavo kaip akmenį upėje. Fiodoras tyliai pasakė, kad tai Ordos duoklės rinkėjas, ir paprašė neatsisukti. Sofija nesisuko. Bet žvelgdama į jo ramias akis pagalvojo, kad pirmą kartą pamatė žmogų, kuris žino, kiek viskas kainuoja, ir dėl to nėra nelaimingas.

Didžioji kunigaikštytė Jevdokija, Dmitrijaus našlė, priėmė marčią vašku ir džiovintomis žolėmis kvepiančioje menėje. Stambi, tiesi, juodai apsitaisiusi valdovė nužvelgė viešnią šeimininkės akimis, valdančiomis visus šiuos namus. Atidžiai apžiūrėjusi Sofiją, paklausė, ar ši moka skaityti Psalterį.

— Lotyniškai ir vokiškai, — atsakė Sofija. — Ir truputį slaviškai.

— Išmoksi daugiau. — Jevdokija linktelėjo. — Tu esi pagonių duktė.

— Aš esu Kęstučio anūkė, — pasakė Sofija, — ir krikštyta.

Jevdokija pažiūrėjo į ją dar ilgiau. Sofija laikė veidą ramų. Po apsiaustu, ant jos kaklo, gulėjo karolis, ir ji pajuto, kaip jo kraštas spaudžiasi prie odos.

— Gerai, — pasakė didžioji kunigaikštytė. — Mes dar pasikalbėsime.

Prieš vestuves nuotaką priėmė metropolitas Kiprijonas. Senas bulgarų kilmės ganytojas plačia kakta vienintelis prieš keletą metų sugebėjo sėdėti ant dviejų sostų — Maskvos ir Lietuvos, — nė viename nesijausdamas patogiai. Metropolitas paklausė, ar ji suprantanti, kad bus ne vien žmona.

— Taip, šventenybe.

— Tai kas tu būsi?

— Tiltas, — atsakė Sofija. — Mama sako, kad tai lenta, ant kurios kam nors teks stovėti.

Metropolitas nusišypsojo.

— Tada stovėk taip, kad lenta nesulūžtų. — Senis įdėmiai įsižiūrėjo į merginą. — O ar tiki, vaike?

— Aš meldžiuosi, kad tikėčiau, — pasakė ji, nes kitaip negalėjo.

— Tai daugiau, nei daro dauguma, — tarė Kiprijonas ir ją palaimino.

Koplyčioje, kur prieš vestuves teko išklausyti paskutines pamaldas, iš visų pusių žvelgė tankiai sukabintos ikonos, o žvakių liepsnelės gaubė šventųjų veidus aukso migla. Dvelkė smilkalais bei senu vašku; Sofija suklupo priešais vienintelį lengvai atpažįstamą Dievo Motinos atvaizdą. Lūpos šnabždėjo maldą, nors širdis nežinojo, kiek joje tiesos: maldų žodžius buvo iškalusi tarsi kraičio sąrašą — kiekvieną eilutę ir kiekvieną kainą.

Ant krūtinės kabantis karolis atvėso. Sofija pajuto tai ne iš karto: nuo pat tos dienos, kai Birutė įspaudė gintarą anūkei į delną, sakydama, jog akmenėlis bus gyvas, kol širdis saugos nesulaužytą žodį, jis visada ruseno šiluma. Dabar gi stingdė odą it akmuo iš šulinio dugno. Suspaudusi karolį saujoje, mergina kėlė akis į Dievo Motinos veidą, ir tik į šoną suvirpėjusios žvakių liepsnelės išdavė drebantį kvėpavimą.

Nes čia ne mano vieta, pagalvojo ji, ir iš karto pasakė sau: ne dėl to. Čia akmuo, o akmuo, kuris kažką šventina, užgožia kitą. Močiutė kadaise paaiškino jai, kai ji buvo maža: šventovių akmenys nebijo gintaro, tik jo nemėgsta.

Vestuvės įvyko devintą sausio dieną, Kremliaus katedroje, per šaltį, kuris smelkėsi pro tris vilnos ir sabalų sluoksnius. Metropolitas Kiprijonas laikė vainikus virš jų galvų, ir giedojo choras, vyrų balsai, žemi ir gilūs kaip vanduo. Vasilijus stovėjo šalia, plonas, rimtas, devyniolikos metų, ir jo ranka, kai jis paėmė jos ranką, buvo drėgna ir šalta. Prieš tai jaunikis tik sykį vogčiomis dirstelėjo į nuotaką, lyg į pamoką pavėlavęs berniukas, o dabar žiūrėjo tiesiai į ikonų sieną.

Po vestuvių Fiodoras pateikė kraičio sąrašą. Raštininkai skaitė jį balsu, eilutę po eilutės, ir tuo pat metu skaičiavo monetas, vežimus ir sidabrą, sudėtą į ąžuolines skrynias. Sofija stebėjo, kaip raštininkas liečia kiekvieną skrynią, ir jos mintys sustojo ties vienu dalyku. Monetos buvo šiltos. Ne nuo rankų ir ne nuo žvakių: skrynios stovėjo šaltame koridoriuje. Nuo sidabro sklido gyva ką tik atgniaužto delno šiluma. Raštininkas to nežinojo. Jis skaičiavo, ir jo lūpos judėjo tuo pačiu ritmu, kaip dainuojama.

Sofija žiūrėjo į jį ir suprato, kas čia surašoma. Ne vien jos kraitis. Jos vardas, jos kraujas, jos tėvo karai ir Maskvos taika buvo paverčiami eilutėmis, ir kas nors nematomas pridėjo prie savo sąrašo dar vieną: stačiatikių sostą. Maskva gavo Kęstučio kraujo nuotaką. Lietuva gavo ramybę prie savo rytinės sienos. Kažkas tyliai spragsėjo skaičiuodamas.

Vaišių metu Jevdokija sėdėjo šalia jos ir kalbėjo nežiūrėdama.

— Vasilijus Ordoje išmoko miegoti sėdėdamas, — pasakė ji. — Tavo darbas yra išmokyti jį gulėti.

— Aš pabandysiu.

— Ne pabandysi. Išmokysi. Kitos išeities neturi. — Ji pakėlė taurę, ir Sofija pastebėjo, kad jos ranka nė kiek nedreba. — Aš irgi atėjau į šiuos mūrus kaip nuotaka. Niekas manęs nepaklausė, ar noriu. Todėl žinau, kaip tau sunku, ir todėl niekada apie tai nekalbėsiu.

Vasilijus prabilo naktį, kai kambarys jau buvo tuščias ir degė tik viena žvakė. Jis sėdėjo ant lovos krašto, apsirengęs, ir laikė ranką po pagalve.

— Ten yra peilis, — pasakė jis. — Nesibijok. Laikau jį nuo tada, kai buvau Ordoje. Trejus metus. Ten išmokau vieno dalyko: užmigti sėdint.

Sofija atsisėdo ant kito lovos krašto.

— Mano broliai Prūsijoje, — tarė ji. — Jie irgi mokosi miegoti.

— Kiek jiems metų?

— Trylika ir vienuolika.

Vasilijus nulenkė galvą. Sofija laukė įprastos užuojautos, tačiau išgirdo kai ką geresnio.

— Tada mes abu žinome, kaip jautiesi, kai esi sudėtas į skrynią, — pasakė jis.

Ji nusijuokė. Nesitikėjo juoktis. Juokas buvo trumpas, sausas, iš tų, kuriuos žmonės išleidžia, kai pagaliau kas nors pasako tiesą. Vasilijus nustebęs pažvelgė į ją, paskui nusišypsojo, ir ši šypsena, atsargi, nepatyrusi, buvo pirmoji, kurią ji sutiko Maskvoje ir kuri nieko nekainavo.

Prieš aušrą ji išėjo į kiemą ir nuėjo prie sienos, nuo kurios matėsi upė. Maskva buvo užšalusi, bet ten, kur vanduo tekėjo greičiau, ledas buvo plonas ir juodas, ir kažkas po juo ritosi, gyvas ir užsispyręs. Sofija nusimovė pirštinę ir paėmė karolį į delną.

Jis buvo šiltas.

Ne šaltas, kaip koplyčioje. Šiltas, kaip prieš daugelį metų. Ji laikė jį ir klausėsi, ir iš to, kas tekėjo po ledu, atėjo garsas, kurio ji niekada nebuvo girdėjusi Maskvoje: ne vanduo, o kažkas didesnio. Tai buvo bangos. Tolimos, sunkios, nuolat besikartojančios, kaip kvėpavimas. Kažkur toli, kitame krante, kuris nebuvo šioje šalyje, kažkas kūrenosi ugnį ir niūniavo, ir žodžių ji neišgirdo. Išgirdo tik melodiją. Tai buvo daina, kurią Birutė dainuodavo jai, kai ji buvo maža ir sirgo.

Sofija stovėjo prie sienos, kol patekėjusi saulė nudažė krantą rausva šviesa. Kas dainuoja, neklausė — už kiekvieną tokį atsakymą tenka sumokėti.

Paskui ji grįžo į rūmus. Ant laiptų stovėjo bojaras Fiodoras ir žiūrėjo į ją.

— Jūs nešąlate? — paklausė jis, kaip klausdavo kiekvieną rytą.

— Ne, — atsakė Sofija ir užsimovė pirštinę. — Aš jau pripratau.