29 Pelenų Trakai
1399 m. rugsėjis, Trakai, salos rūsys
Į salą jis grįžo naktį, nepranešęs nė vienam, ir irklavo pats.
Galvė buvo juoda ir lygi, kaip ji būna anksti rudenį, kai paukščiai jau išskrenda. Valties dugne tyvuliavo lietaus vanduo, ir jis jautė jį per batus. Kelio nereikėjo ieškoti, nes sala šviesėjo pati. Per septynerius metus Kęstučio griuvėsiai virto kažkuo, ką jau galima buvo vadinti pilimi: stogas ant dviejų sparnų, bokštas be viršūnės, pastoliai, kuriuose miegojo statybininkai. Vandenyje jos atspindys buvo ilgesnis už ją pačią.
Apsiausto nuo Vorsklos jis nenusivilko. Totoriškas veltinis, paimtas nuo negyvo berniuko, pasidarė ant jo kaip antra oda, ir nei sargybiniai prieplaukoje, nei vyras su žibintu nepažino kunigaikščio. Jis praėjo pro juos vienas. Prie rūsio durų stovėjo Elijas, karaimų sargybos vadas, vienas iš tų, kuriuos Vytautas pats apgyvendino saloje, ir pažvelgė į jo rankas. Daugiau nieko. Atsitraukė į šoną ir nepaklausė.
Henė nebuvo pasirodęs nuo pat Vorsklos.
Rūsyje degė šviesa. Vytautas tai žinojo dar nuo laiptų, nes randas ties krūtine buvo šiltas, ir ši šiluma nepabėgo, nors visa kita jame buvo šalta.
— Kunigaikšti, — tarė Spyglys.
Pelenininkas sėdėjo prie lentynos ir kilstelėjo galvą, kol Vytautas dar tebesileido laiptais. Kunigaikščiui prireikė kelių atodūsių, kad akys priprastų prie prieblandos. Rūsys tapo apvalus ir minkštas, lyg nupieštas ant šlapio audeklo. Tačiau liepsnelė lentynoje švietė aiškiai ir nė nesuvirpėjo — degė tolygiu prie savos krosnies sėdinčio šeimininko alsavimu.
— Ji laiko, — pasakė Vytautas.
— Laiko. — Spyglys atsistojo. Jo veidas, kuris prieš ketverius metus dar buvo vaikiškas, dabar atrodė per senas savo metams. — Pirmomis dienomis maniau, kad ji užges. Paskui ji tiesiog nustojo drebėti.
— Kas ją maitino?
— Jis.
Vytautas pasuko galvą ten, kur žvelgė Spyglys, ir iš pradžių nieko nepamatė. Berniukas sėdėjo ant žemos pakopos už lentynos, sukryžiavęs kojas, ir žiūrėjo į jį. Jam buvo aštuoneri. Kailinis, kurį jis atsinešė iš Šermukšnių, buvo jau per mažas, rankovės pasiekė tik alkūnes, o plaukai nuo dūmų patamsėjo. Ant kelių gulėjo ta pati molio šukė, dabar sutrūkusi ir suklijuota derva. Joje nieko nedegė, bet atrodė, kad degti jai nebūtina: pakanka, kad ji yra.
— Žiežirba, — pasakė Vytautas.
Berniukas pakilo. Nė nepasisveikinęs pasisuko į lentynos liepsną ir tyliai, švelniai sušnabždėjo: ugnele, jis grįžo. Tik tada priėjo arčiau, žiūrėdamas ne į veidą, o į delnus.
— Jos pilkos, — tarė jis. Jis kalbėjo prie pat dešinės Vytauto ausies, nes iš kažkur žinojo, kad ši girdi geriau. Niekas jam to nesakė. — Ar tai Kalvis?
Vytautas ilgai tylėjo. Jam atrodė, kad viskas, ką jis nešėsi nuo lygumos, ėmė kristi į vieną vietą ir ten sustojo.
— Taip, — pasakė jis. — Ir kiti.
Berniukas paėmė jo riešą mažais pirštais, apvertė delną į viršų ir pažvelgė į rievelių raštą. Pelenai, įsigėrę į odos linijas, atrodė kaip upių žemėlapis. Jis palietė juos pirštu, o paskui pridėjo prie lūpų.
— Dega, — pasakė jis. — Ne dabar. Ten.
— Kur?
— Čia. — Jis parodė į lentynos ugnį. — Jie nori ten.
Vytautas suprato, nors nežinojo, ar iki galo. Jis atsiklaupė prie lentynos, laikydamas delną virš ugnies, ir nagu iš rievelių pasiėmė pelenų žiupsnelį, ne daugiau, ir paleido į šviesą.
Liepsna persimainė: nei šoktelėjo aukštyn, nei susigūžė, tik papilkėjo, paskui nusidažė ankstyvo pavasario samanų žalumu ant šlapių akmenų, ir akimirką rūsyje padvelkė geležimi, taukais bei drėgna velėna. Galop vėl nuslūgo, prigludo prie šlako ir pražydo ramunės geltonumu.
Spyglys atsiduso. Rūsyje stojo tyla.
— Jam geriau, — tarė berniukas. — Dabar jis šiltas.
Vytautas liko klūpoti. Jis nenorėjo, kad kas nors matytų jo veidą.
Gintaras buvo kapšelyje, ir pagaliau jis išėmė jį, nes nebegalėjo ilgiau nežinoti. Padėjo delne, tiesiai prie ugnies krašto, kur šiluma degino odą. Akmuo liko šaltas. Jis laikė jį, kol pirštai nebejautė skausmo, kol jų nebeliko.
— Jis miręs? — paklausė berniukas.
— Ne. — Vytautas pažiūrėjo į mažą, tamsų, dabar jau nebeaiškų akmenį. — Jis laukia. Jis atsiliepia ne ugniai, o tam, kuris jį laiko. Kai tas bus toks, kokį jis pažįsta, jis pasakys.
— O kada?
— Nežinau.
Berniukas pažiūrėjo į jį, ir Vytautas pamatė, kad vaikas supranta, jog tai yra sąžiningiausias atsakymas, kokį jis iki šiol girdėjo iš suaugusio žmogaus.
Pušis išėjo į Dykrą, ir Spyglys tai papasakojo tik todėl, kad Vytautas paklausė.
— Dar tą pačią savaitę, kai pasklido žinia. Su visais, kurie nesikėlė per upę. — Spyglys žiūrėjo į ugnį. — Sakė, kad ugnis dabar turi savo sargą, ir tai jam pakanka. Sakė: kai ji ims reikalauti, grįšiu. Daugiau nieko.
— Kas liko čia, prie ugnies?
— Du jauni ir aš. Ir Kirmėlė. — Spyglys sudvejojo. — Jis rūsyje dabar elgiasi lengvai. Nebeprisimena, už ką turėtų kaltinti save.
Vytautas linktelėjo. Jis pagalvojo, kad turi mokėti gedėti dėl visų, kuriuos praranda, ir kad to niekada nemokėjo. Per daug vardų. Per daug pelenų.
— Kada jūs sužinojote? Apie Kalvį.
— Tą pačią naktį. Visi, kas buvome čia. — Spyglys žiūrėjo į savo rankas. — Pirmiausia šaltis, paskui tuštuma, šviežia kaip žaizda. Tada berniukas atsistojo ir pasakė: „Jie atėjo namo.“ Ir pelenai jo šukėje, ne ugnis, o pelenai, užsiliepsnojo savaime.
— Ar jis dar ką nors sakė?
— Tik paklausė, ar jūs grįšite.
Vytautas įsižiūrėjo į liepsną: ausyse gaudė kažkas tolimo, panašaus į upės šnaresį, ir nebuvo kaip atskirti, ar tai jo paties kraujas, ar aidas iš anapus.
Laiškas gulėjo ant stalo jo kambaryje, kur jį, matyt, Ona padėjo prieš savaitę ir kur niekas nedrįso jo išnešti. Antspaude buvo erelis ir raitelis, ir kanceliarijos ranka užrašyta: Didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Tačiau viduje gulė kita — įkypos, plunksną per smarkiai spaudžiančios ir rašyti nemėgstančios rankos — eilutės.
Jis atplėšė antspaudą ir negalėjo perskaityti.
Raidės plaukė prieš akis — ne išblukusios, o tarsi nugrimzdusios giliai po ledu it juodos žuvys. Vytautas prisikišo pergamentą arčiau, atitraukė per ištiestą ranką, pakėlė prie žvakės, bet joks nuotolis negelbėjo.
— Duok.
Tarpduryje stovėjo Ona — atvirose duryse nesigirdėjo žingsnių, tad Vytautas nė nepajuto, kada žmona įėjo. Pilka suknia, sidabrinė segė, kadaise po tinkleliu slėpti, o dabar laisvai ant pečių krintantys plaukai, kuriuose švietė dar daugiau sidabro, nei buvo įstrigę atmintyje; jai jau buvo per keturiasdešimt. Priėjusi paėmė laišką iš vyro pirštų nė nepakėlusi akių į veidą, pasisuko į žvakę ir ėmė skaityti balsu. Žodžiai sklido kambaryje tarsi niekieno nešaukti, ir Vytautas klausėsi jų lyg tėkmės ant upės kranto.
— Pusbroli. Jadvyga mirė. Žinai tai, ir žinai apie Spytką, ir žinai viską, kas įvyko prie Vorsklos, geriau už mane. Rašau tau, nes ji paprašė. Ji paprašė, kad su tavimi nekalbėčiau karaliaus balsu. Aš nemoku kitu, bet bandau. — Ona stabtelėjo vieną atodūsį ir skaitė toliau, tuo pačiu lygiu tonu. — Yra kažkas, ką turiu tau pasakyti. Nežinau kaip. Negaliu to užrašyti. Atvažiuok, kai galėsi, arba aš atvažiuosiu pas tave, kai galėsiu. Mano karūna šiandien yra tik raštas, kurį kiti gali perskaityti kaip nori. Bet mano pusbrolis gyvas, ir tai kažkas. Jogaila.
Ji padėjo laišką ant stalo. Vytautas laukė.
Iš pradžių Ona nepratarė nė žodžio — tik pažvelgė vyrui tiesiai į veidą, tarsi tikrindama, ar dar atpažįsta priešais stovintįjį. Pirmą kartą nuo anos vasaros, kai mirė berniukai, jų žvilgsniai susitiko. Bruožai liko tie patys, tačiau viską išdavė svetimu prakaitu dvokiantis pilkas veltinis, pelenais įtrinti delnai ir per toli, kiek pro šalį nukrypę vyzdžiai. Ona žiūrėjo ilgai — Vytautas nebūtų pasakęs, kiek.
— Ona, — pasakė jis pagaliau. Balsas buvo per garsus, ir jis negalėjo jo suvaldyti. — Pasakyk man. Elena, mergaitė, kuri gulėjo mano lovoje Krėvoje. Tu ją pažinojai. Tu pati ją pasirinkai. Kokios jos buvo akys?
Ona nė nekrustelėjo; veidas nei suminkštėjo, nei sukietėjo, tik kažkur giliai jame perbėgo virpulys it ratilai po įmesto akmens. Žmona išsyk perprato ne vien patį klausimą, bet ir už jo slypinčią kainą. Atsakymo nebuvo.
Tylėdama žvelgė į jį tol, kol Vytautui pasidarė sunku atlaikyti tą žvilgsnį. Paskui be žodžių suėmė pilką, sugrubusią, pelenais suteptą jo plaštaką į abu savo delnus ir tvirtai suspaudė, nenuleisdama akių.
Tai buvo viskas.
Ryte koridoriuje prie Onos durų jau laukė žmonės. Vytautas pamatė juos išeidamas iš kambario: moteris su sulankstytu raštu, senis, laikantis nutrūkusį pakinktą, ūkvedys su lentele. Senis atkėlė pakinktą, ir geležinė sagtis trinktelėjo į sieną. Ona išėjo, duris paskui save uždarydama tyliai.
— Tas arklys buvo vienintelis, — pasakė senis. — Jį paėmė su vežimu. Sūnus taip pat išėjo. Dėl sūnaus jau prašiau. Dabar prašau arklio, kol žemė dar minkšta.
Moteris su sulankstytu pergamentu parodė jį Onai: ten buvo užrašyta, kad jos vyras gyvas. Ji norėjo žinoti, kiek laiko toks raštas galioja, jeigu žmogus vis tiek negrįžta.
Ona liepė ūkvedžiui nuvesti senį į arklides: dar vakar ten stovėjo darbui tinkamas arklys.
— Moteriai išduok grūdų iš mano ūkio, kol ateis kita žinia, — pridūrė ji.
Vytautas stovėjo per toli, kad girdėtų viską. Priėjo arčiau ir sustojo šalia ūkvedžio. Kunigaikštis pažiūrėjo į senio pakinktą: oda seniai persiūta, skylės naujam dirželiui pradurtos greta senųjų.
— Išduok, — tarė jis. — Arklį iš mano arklidžių, grūdus iš mano atsargų. Onos dalį palik kitam, kuris ateis.
Ona paėmė iš moters pergamentą, kad prie lango perskaitytų smulkesnę eilutę. Vytautas nesulaukė, ar ji į jį pažvelgs. Praeidamas turėjo pasisukti šonu, nes koridoriuje prisirinko daugiau laukiančiųjų. Vienas laikė kepurę abiem rankomis. Už jo jauna moteris sūpavo kūdikį, kurio veido Vytautas iš tolo negalėjo įžiūrėti.
Iš ten jis nuėjo į ginklinę.
Daug metų jis vilkėjo tai, kas dera didžiajam kunigaikščiui: rusėnišką brokatą, lenkišką šilką, grandininius marškinius, apkaustytus sidabru, šalmą su plunksnomis. Jis nuėmė viską nuo kuolų, vieną daiktą po kito, ir dėjo ant suolo, o jaunas ginklininkas stovėjo prie sienos ir nedrįso paklausti.
Ginklinės gale ant žemo stovo gulėjo prieš dvidešimt metų nešioti šarvai — paprasti, juodi, be jokių pagražinimų, plienine apykakle, vietomis išmarginti niekieno nešveistų rūdžių. Vytautas užsivilko juos: pečiams dar tiko, tik krūtinę spaudė kiek sunkiau nei jaunystėje. Prie jų pasiėmė paprastą skydą be ženklų ir paprastą kalaviją. Ne tėvo: Kęstučio kalavijas rūdijo Kijeve, mirusio Skirgailos dvare, kur niekas nežinojo, ką su juo daryti. Šis buvo svetimas, bet jam pakako.
Rankų jis nenusiplovė. Kai užsisegė sagtis, pelenai paliko pilkas žymes ant plieno, ir jis jų nenuvalė.
— Parašyk, — tarė jis raštininkui, įėjusiam su vaško lentele. Jis girdėjo savo balsą per garsų ir nesistengė jo nuleisti. — Karaliui. Kad atvažiuosiu. Ne kaip kunigaikštis.
— Kaip, jūsų šviesybe?
Vytautas ilgai galvojo.
— Parašyk: kaip pusbrolis.
Raštininkas palinko prie lentelės. Pro gelsvą, kreivą lango stiklą plytėjo tuščias sidabrinis ežeras, o virš kito kranto girios jau kilo rytas; žvelgdamas į tolį, Vytautas nebegalėjo pasakyti, ar regimas pasaulis per tolimas, ar tiesiog per didelis.
Priglaudė delną prie kapšelio: gintaras gulėjo šaltas, bet nieko kito jis ir nebelaukė. Po daugelio metų tas šaltis jo nebetrikdė.