21 Šerkšnas ant Vavelio
1399 m. birželio 22 – liepos 17 d., Krokuva, Vavelio pilis
Pirmieji sąrėmiai ją pagavo per mišias, ir Jadvyga baigė giesmę, nes kito būdo išeiti iš koplyčios nepastebėta nebuvo. Tai buvo sekmadienis, birželio dvidešimt antroji. Žemutiniame mieste ant Vislos kranto jau krovė malkas Joninių laužams, ir pro atvirus langus kopė dūmų ir šieno kvapas.
Gimdyti ji turėjo tamsoje, kaip liepia paprotys, ir kambarys buvo uždarytas langinėmis bei pakūrentas, nes taip nurodė karališkoji akušerė, kuri priėmė pusės Mažosios Lenkijos ponų vaikus ir nė karto nebuvo suklydusi. Kambaryje buvo karšta kaip kepykloje. Moterys vilkėjo tik marškinius, prakaitas varvėjo joms nuo smakrų, o karalienė gulėjo su šešiomis antklodėmis, kurių nenorėjo, ir per visą naktį nė karto nepasakė, kad šąla.
Pati karalienė nedrebėjo: šaltis glūdėjo ne joje, o sklido iš jos kūno lyg dvelksmas.
Apie antrą valandą akušerė, laikydama jos riešą, staiga nutilo ir atitraukė pirštus. Ant paklodės, ten, kur gulėjo Jadvygos plaštakos, plonu baltu piešiniu buvo išaugęs šerkšnas. Paparčių lapai, siūlai, mažos žvaigždutės. Moterys žiūrėjo į jį ir nežiūrėjo vienos į kitą. Viena iš jų persižegnojo. Jadvyga uždėjo ranką ant sušalusios paklodės, kad paslėptų ją, ir šerkšnas po delnu virto vandens dėme.
— Tai nuo garų, — pasakė ji ramiai. — Dirbkite.
Moterys patikėjo, nes norėjo patikėti, ir daugiau apie tai nekalbėjo.
Mergaitė gimė prieš aušrą, maža ir mėlyna, ir kelias akimirkas tyli, taip tyli, kad kambarys išmoko kvėpuoti iš naujo tik tada, kai ji sučiaupė lūpas ir sukliko. Silpnai, kaip jaunas paukštis. Jadvyga pamatė ją tik suvystytą. Mažas, raukšlėtas veidelis, rausvi vokai be blakstienų ir lūpos, taip aiškiai tėvo lūpos, kad ji nusijuokė, o juokas virto verksmu.
Ją pakrikštijo tą pačią dieną: Elžbieta, savo senelės vardu, ir Bonifacija, popiežiaus vardu, nes Romoje tai buvo garbė, o Krokuvoje dovana. Jogaila stovėjo prie krikštyklos, atsargiai laikydamas delnuose trapią naujagimę; karus vedęs ir sutartis pasirašinėjęs valdovas nedrįso nė krustelėti, kai vaikas sujudėjo.
— Ji panaši į tave, — tarė jis lenkiškai, o paskui pasakė tą patį lietuviškai, kad pasakytų dar kartą, tyliau.
— Ji panaši į dvi karalystes, — atsakė Jadvyga. — Tegul nė viena jos neišplėšia.
Karalius nusijuokė, kaip Jadvyga ir tikėjosi, bet savo minčių neišdavė. Jų spėlioti nė nereikėjo: sekmadienį pasaulį išvydusios mergaitės gyslomis tekėjo ir Anžu, ir Gediminaičių kraujas, tad po poros dienų visi didikai ims skaičiuoti, kam ji atiteks.
Joninių naktį Vislos pakrantėje degė laužai. Jadvyga gulėjo ant žemo suolo su pagalvėmis kambario gale ir pro langinių plyšį žiūrėjo į juos: oranžinius taškus, kurie siekė vienas kito per vandenį. Moterys šokinėjo per ugnį, nes taip daroma. Jos motina, Bosnijos Elžbieta, kadaise vadino tokį paprotį pagoniškumu, ir Jadvyga jai pritardavo. Dabar ji tik žiūrėjo, nes iš ten sklido šiluma, kurią ji matė, bet nebejautė.
Vaikas gulėjo lopšyje šalia. Per pirmąsias dvi dienas Jadvyga laikė jį pati. Kūdikis valgė silpnai, vos čiulpė ir greitai nuvargdavo. Trečią dieną ji pastebėjo, kad mažos lūpos išblyško, o ant vokų spindi baltas šerkšnas, smulkus kaip druskos grūdeliai. Jadvyga sušildė jį savo kvėpavimu, kaip daro motinos, ir šerkšnas dingo, bet vaiko oda liko šalta po jos pirštais, tarsi ji laikytų ne kūną, o obuolį iš rūsio.
Ji paguldė vaiką ir pažiūrėjo į savo rankas.
Sykį apie tai prasitarė savo nuodėmklausiui: prieš trejus metus per Velykas Šventosios Dvasios špitolėje priglaudė delną prie raupsuotojo voties. Žaizda užsitraukė per naktį, ir ligonis išgyveno dar metus, nebekrėčiamas drebulio. Pati karalienė po to savaitę negalėjo sušilti, o dvi dienas ausyse spengė tokia gili tyla, kad girdėjosi tik paties kraujo tvinksėjimas. Nuodėmklausys pavadino tai Dievo malone, ir Jadvyga neprieštaravo — kiekviena malonė ką nors išplėšia iš to, per kurio rankas ateina.
Kartais ji klausė savęs, kas tai duoda. Retai. Kai ji pagalvodavo apie tai, jai atrodydavo, kad ji įeina į kambarį, kuriame ką tik nutilo pokalbis, ir kažkas laukia, kol ji išeis. Tuomet ji atsiklaupdavo, ir malda šiek tiek padėdavo. Ji nesuprato, kad tas, kuris jai atsiliepdavo, atsiliepdavo ne dėl maldos.
Liepos pradžioje užėjo Jogaila. Sėdėjo ant kėdės prie patalo, sunėręs plaštakas ant kelių, ir vis nerado tinkamų žodžių pradėti.
— Spytkas išvyko, — pasakė jis pagaliau. — Su dviem šimtais iečių ir visomis savo skraistėmis. Prie Kijevo jis turi susitikti su Vytautu.
— Aš žinau.
— Popiežiaus bulė…
— Aš skaičiau bulę. — Ji pasuko galvą ant pagalvės. — Aš prašiau tavęs, kad jų neleistum. Tu atsakei, kad tai ne tavo karas.
— Ne mano. Bet jie jį laimėtų ir mums.
— Jogaila. — Ištarė jo vardą tuo pačiu balsu, kokiu tardavo visus trylika metų, kai neatskirsi, ar kreipiasi į sutuoktinį, ar į valdovą. — Kas žiūri į horizontą, tas nemato žemės po kojomis. Nesu karys, tačiau žinau, ką daro žmonės ten, kur niekas jų nebesulaiko. Tavo pusbrolis neteko tėvo, paskui ir abiejų sūnų, o dabar mainais gviešiasi kelio iki pat jūros. Jam rūpi ne pergalė — jis trokšta, kad niekas nebedrįstų jam pasakyti: čia sustok.
Jogaila neatsakė. Tokiais atvejais jis visada žiūrėdavo į savo rankas, ir ji ištisus metus galvojo, ką jis ten mato.
— Vytautas atsargus, — pasakė jis galiausiai. — Jis nežygiuotų, jei nebūtų tikras.
— Jis ir yra tikras. Tai ir blogiausia.
Jis ilgai sėdėjo. Paskui paėmė jos ranką per rankogalį ir tuoj atitraukė, nes kaulai po audeklu buvo šalti kaip žemė po sniegu.
— Vaikas, — tarė jis.
— Ji tik silpna, — atsakė Jadvyga. — Tokia pati kaip mes abu.
Karalius nejučiomis šyptelėjo. Iš papilkėjusių paakių ir nerimstančių pirštų matėsi, kad naktimis jis neužmiega — tamsoje jo tykojo kažkas, apie ką Jadvyga niekada nedrįso klausti. Sykį per miegus vyras sušnabždėjo kelis lietuviškus žodžius; paklaustas tarnas išvertė: ne po grindimis, tik ne po grindimis. Kokias grindis jis regėjo sapne, karalienė nesuprato ir daugiau nebeklausinėjo.
Vaikas mirė liepos tryliktąją, sekmadienį, rytą, kai vienuolynų varpai kvietė į pirmąsias mišias.
Jadvyga glaudė dukrelę prie krūtinės, išprašiusi iš menės visus, išskyrus prie durų nuleistomis akimis budinčią žindyvę. Nuo vakar mažylė nebeėmė krūties; alsavo retai, giliai, tarsi miegantis suaugęs žmogus, o smulkus veidelis stingo nevaikiška ramybe. Verksmo nebesigirdėjo — ir daugiau niekada nebesigirdės.
Jos pačios delnai buvo lediniai — jau trečią savaitę dvelkė šalčiu, ir kuo ilgiau glaudė naujagimę prie krūtinės, tuo ramesnė ši darėsi. Mažylė grimzdo į gilią, beskausmę tylą, tarsi ligonis, kuriam pagaliau pažadėta, kad daugiau nieko nebeskaudės.
Kūdikis tyliai atsiduso ir liovėsi alsavęs.
Jadvyga dar ilgai nenuleido dukrelės nuo rankų, draskoma baisios nežinios, ar lediniai motinos delnai tiktai nuramino vaiką, ar patys ir užgesino gyvastį. Šerkšnas ant mažų blakstienų netirpo, nors kambarys vėl buvo kaitriai prikūrentas; tik karalienei palietus pirštu šalčio kristalėlį, šis ištirpo, ir ji taip ramiai pašaukė žindyvę, kad moteris pravirko garsiau už ją.
Jogaila atėjo naktį ir klūpėjo prie jos lovos iki ryto, nieko nesakydamas. Ji žinojo, kad niekas, ką ji pasakytų, nepadės, todėl pasakė tai, ką reikėjo.
— Kviesk raštininką, — tarė ji. — Dabar. Aš nenoriu, kad paskui kas nors sakytų, jog nesupratau, ką darau.
Jogaila atsisėdo ir pašaukė raštininką. Karalienė diktavo visą valandą plonu, bet tvirtu balsu, kantriai palaukdama, kol plunksna suspės paskui žodžius. Brangenybės, kurias gavo kaip kraitį ir kaip dovanas: perlų virtinė, auksinė grandinė, dėvėta vainikavimo dieną. Jas parduos ir už tuos pinigus atkurs Krokuvos mokyklą, kuri merdi tuščiuose kambariuose. Ji norėjo, kad mokslas būtų duotas visiems, kas jo nori ir moka lotyniškai.
— Ir Vilniaus bažnyčiai, — pasakė ji. — Skirkite, ką galite. Ten krikštijo lietuviškai. Nepamirškite, kad jie turi savo kalbą.
Raštininkas surašė. Paskui, kai jis išėjo, ji pasakė Jogailai:
— Dabar aš tau pasakysiu tai, ko nerašysime. — Ji ištiesė ranką, ir jis paėmė ją, šįkart neatitraukdamas. — Karūna yra mano. Ji buvo duota man, o tu ją gavai per mane. Šiandien jie bus išmintingi ir tylės. Rytoj jie ims skaičiuoti. Man mirus, daugelis sakys, kad karūna priklauso Anžu kraujui, o tu esi tik karaliaus našlys. Tu turi tik vieną atsakymą. Būk jiems reikalingas.
— Aš žinau.
— Nežinai. Tu manai, kad tai reiškia: dalyk jiems žemę. Ne. Tai reiškia: būk reikalingas ne tik jiems. Vytautas tau reikalingas, o tu jam. Eik pas jį, kai bus galima, ir kalbėk ne karaliaus balsu. Karalių jis nesiklauso.
Jis tylėjo.
— Ir dar, Jogaila, — pridūrė ji tyliai, vos girdimai. — Yra kažkas, ko tu niekam nepasakei. Aš nežinau, ką. Bet matau, kad tai tave pjauna. Pasakyk jam, kai pajėgsi.
Jogaila žiūrėjo į ją ilgai. Tada pakėlė jos ranką prie lūpų, ir Jadvyga pamatė, kaip šaltis perėjo į jį: ant jo antakių išaugo baltas šerkšnas. Jis nepasitraukė.
Naktį prieš mirtį ji sapnavo.
Sapne ji stovėjo ne Vavelyje, o kažkur, kur nebuvo sienų, tik juoda drėgna žemė ir samanos, o tolumoje blykstelėjo žalias šviesos lopinėlis. Priešais ją stovėjo mergaitė basomis, su sutaršytais, samanotais plaukais ir žaliomis akimis. Ant jos kaklo ramiai gulėjo žaltys geltonais skruostais.
Mergaitė nepasakė nė žodžio, kol Jadvyga neatsisėdo ant žemės, nes šioje vietoje atrodė tinkama sėdėti.
— Tu manęs nepažįsti, — tarė mergaitė. Jos žodžiai skambėjo lietuviškai ir kaip vanduo, plaunantis akmenis. — Aš tavęs taip pat. Bet mus abi atidavė už taiką.
— Mane atidavė Dievui, — atsakė Jadvyga.
— Taip ir sakoma. — Žaltys sušnypštė. — Aš atėjau pasakyti vieno dalyko ir išeisiu. Šalčiui nepatinka, kad aš čia. Baltoji Tyla sustingdys tavo širdį, kol išgelbės tavo sielą.
Jadvyga nusišypsojo, tiek, kiek nuovargis leido.
— Mano širdis seniai šalta. Ji buvo atiduota už karalystę, kai man buvo dešimt.
— Ne už karalystę. — Mergaitė pažvelgė į ją su gailesčiu, kokio Jadvyga niekada nebuvo mačiusi iš žmonių, tik iš žvėrių. — Už tai, kas stovi už jos. Aš nesakau, kad ji tavo priešė. Aš sakau, kad ji neturi savo veido. Ji turi tik tavąjį.
Ir prieš pabundant, Jadvyga pamatė, kaip tolumoje pro žolę pakyla kryžius. Ne tas, kurį ji dažnai regėdavo maldoje, ugnies kryžius, rodantis į šiaurę. Šis buvo iš ledo, ir jis rodė į ją.
Mirė ji ketvirtadienį, liepos septynioliktąją, auštant.
Atėjo vyskupas su šventu aliejumi, ir kunigai, ir Jogaila, ir keli patikimi didikai, kurie stovėjo prie sienos su kepurėmis rankose ir kiekvienas, ji žinojo, jau galvojo apie rytojų. Ji paleido juos. Atleisti jai nebuvo sunku: per dešimt metų ji išmoko atleisti vyrams už jų darbus ir už tai, ko jie nesuprato.
Virš Vavelio per dūmus ir dulkes kilo liepos saulė, tačiau ant lango stiklo iš vidaus pamažu raitėsi lediniai paparčiai bei žvaigždės — šerkšnas netirpo nei nuo lauko kaitros, nei nuo tvankaus vidurvasario oro menėje. Visi matė baltą raštą, bet kiekvienas tylėjo.
Jadvyga žiūrėjo į šerkšną, ir jai atrodė, kad jame yra veidas, bet tai buvo tik šviesa. Tada ji pamatė daugiau: ne Vavelį ir ne langą, o ilgą lygų pagrindą, o ant jo, kaip plytas, klojamus savo gyvenimo vaizdus: Vilhelmą už užrakintų vartų, kuriuos ji bandė išdaužyti kirviu, Jogailą, pirmą kartą ištarusį jos vardą lenkiškai, vaiką ir šerkšno gėlę ant vaiko blakstienos.
Baimė išsisklaidė, o kartu su ja ir gėla — liko vien niekam nebepriklausanti ledinė tyla, iš visų pusių tvirtai apglėbusi kūną, tarsi pamatas remtųsi į gilią žemę. Visą savo amžių tikėjusi gaunanti dangišką malonę, karalienė nė nenutuokė, kad čia rengiama vieta ir ji pati guldoma kertiniu akmeniu svetimam statiniui.
Karalienė paprašė atnešti kūdikį. Mažas suvystytas kūnelis, jau ketvirtą parą gulėjęs nepaliestas gedimo, pabalusiuose motinos pirštuose svėrė ne daugiau už sausą lapą; Jadvyga priglaudė jį prie krūtinės.
— Tegul ji gula su manimi, — tarė ji. — Nenoriu, kad ji liktų viena tame šaltyje.
Jogaila verkė. Jis nedrįso jos paliesti ir palietė.
Paskutinis dalykas, kurį Jadvyga išgirdo, buvo varpai. Vavelio varpai, visi iškart, nes kas nors paliepė skambinti. Ji matė, kaip virpa varpinės virvės, ir jautė, kaip virpa grindys. Bet garsas nuo bokštų nenuėjo toliau už pilies sienų. Turgaus aikštėje žmonės nesuprato, kodėl karalienei mirus niekas neskambina. Jie žiūrėjo į kalną ir matė, kad aplink pilį, liepos karštyje, oras stovi nejudėdamas ir baltas.
Nuo tos dienos Vavelis buvo šaltesnis už kitas pilis. Ponai tai pastebėjo greitai, bet pavadino tai šventumu.