Istorinė pastaba

Šioje knygoje yra mūšis, kurį lietuviai vadina Žalgiriu, lenkai Grunwaldu, vokiečiai Tanenbergu. Kai šaltiniai ginčijasi, aš nesistengiau jų sutaikyti: kur galėjau, palikau klausimą atvirą, o kur pasirinkau pusę, tai čia pasakau.

Kas iš tikrųjų įvyko

1401 m. sausio 18 d. Vilniuje ir kovo 11 d. Radome sudarytos sutartys padarė Vytautą didžiuoju kunigaikščiu iki gyvos galvos; po jo mirties valdos turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos Karūnai. 1401 m. Žemaitijoje prasidėjo sukilimas prieš Ordiną, per kurį sudegė naujosios Ordino pilys prie Dubysos ir Nevėžio, o 1402 m. pas kryžiuočius pabėgo Švitrigaila. 1404 m. gegužės 22–23 d. Raciąžo taika (šaltiniai nurodo skirtingas dienas) patvirtino Salyno sutartį, ir Žemaitija liko Ordino; tais pat metais Vytautas susigrąžino Smolenską. 1406–1408 m. Vytautas kariavo su žentu, Maskvos kunigaikščiu Vasilijumi I; 1408 m. abi kariuomenės sustojo abipus Ugros ir susitaikė. 1407 m. birželio 26 d. didžiuoju magistru tapo Ulrichas fon Jungingenas.

1409 m. gegužės 26 d. Žemaitijoje vėl užsiliepsnojo sukilimas. Vytautas jį pradžioje rėmė slapta, vasarą atvirai, o sukilėlių vadais paskyrė savo atstovus, tarp jų Rumbaudą Valimantaitį. Prasidėjo karas su Lenkija; rudens paliaubos, tarpininkaujant Čekijos karaliui Venceslovui, atidėjo kitą žygį iki 1410 m. Gruodžio pradžioje Jogaila ir Vytautas sutarė dėl bendro žygio. 1410 m. liepos pradžioje Jogailos ir Vytauto kariuomenės perėjo Vislą ties Červinsku pontoniniu tiltu, o liepos 15 d. įvyko mūšis. Didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas žuvo, žuvo ir didžioji dalis Ordino brolių riterių: daugiau nei du šimtai. Prieš mūšį Ordino pasiuntiniai atnešė du nuogus kalavijus, kaip pašaipą; vėliau jie tapo lenkų tautos simboliu. Romanas seka Zalcbacho ir Šaumburgo egzekucijų tradicija; tiksli inscenizacija atkurta. Vėliau sąjungininkai bergždžiai apgulė Marienburgą, kurį gynė Heinrichas fon Plauenas.

1411 m. vasario 1 d. Torunės taika grąžino Žemaitiją Lietuvai tik Jogailos ir Vytauto gyvenimo laikui, Dobrynės žemę Lenkijai, o belaisvių išpirkai Ordinas įsipareigojo keturiomis dalimis per vienus metus sumokėti šimtą tūkstančių kapų Prahos grašių. Saga šį susitarimą sieja su vėlesne valdovų pareiga krikštyti Žemaitiją; pokalbis nėra atskirai patikrinto sutarties straipsnio citata.

Kur saga papildo istoriją

Viskas, kas žalia, gyva ir šventa, yra mano išmonė: Galminas, žemaičių miško sargas, kuris Žalgirio lauke virsta giraite; Medvėgalio žynys; Pilkoji ir vilkų krikštas; Žiežirba, nešantis paskutinę liepsną žibinte; perkūno priesaika išvakarėse; Henė, siūlantis sandorius abiem stovykloms; gintaro karalienė, prabylanti Palangoje; Ordino vedlys Rūdis ir ąžuolynas, išaugęs virš žuvusiųjų. Tai ne metraščių pasakojimas, o tai, ką aš dėjau tarp jo eilučių. Vardas Galminas nėra išgalvotas: Jurgis Galminas, Vytauto pasiųstas bajoras, 1409 m. padėjo organizuoti Žemaitijos sukilimą, 1415 m. vyko į Konstanco susirinkimą, o 1432–1434 m. buvo Žemaitijos seniūnas (Visuotinė lietuvių enciklopedija). Mano miško sargas, virstantis giraite, su juo dalijasi tik vardu.

Yra ir tylesnių išmonių: pokalbis apie Krėvą Vilniuje, Sofijos laiškas iš Maskvos, valdovų dalyvavimas Torunėje, Zawiszos atneštas kalavijas, mišių skaičius, privačios Olesnickio mintys ir pokalbis prieš Zalcbacho egzekuciją. Seku pasakojimo apie Birutės įžeidimą tradicija, bet tiksli jo proga ir šeštojo skyriaus žodžiai atkurti. Vėlesnis lietuviškas mūšio pavadinimas yra Žalgiris; senesnėje įvardijimo tradicijoje vartojami Griunvaldas ir Tanenbergas. Veikėjai kalba apie Griunvaldą ar Tanenbergą.

Ąžuolupių vyresnysis Dargis, jo žmona Gedutė ir įkaitu paimtas sūnus Skirmantas yra išgalvoti. Dargis nėra Rumbaudas Valimantaitis, tikrasis Vytauto atstovas, 1409 m. vadovavęs žemaičiams atsiųstai pagalbai. Kitoje knygoje Konstance kalbantis Skirmantas Kražietis yra kitas išgalvotas žmogus. Įkaitų vežimas ir jo skaičiai, išsaugoti krikšto marškiniai, kalavijo atgavimas, privatūs laiškai, laidojimo reikalavimai, vedlių atlygis, tilto statybos detalės, pavieniai mūšio susitikimai, pilies užbaigimo scena, karaimų sargybos vadas ir kanceliarijos rašalo receptas yra atkurtos scenos. Jų tikslumas tarnauja pasakojimui ir nereiškia dokumentinio ar archeologinio įrodymo. Švitrigailai grindžiama paveldėjimo teisė yra šališkas Ordino teiginys pasakojime, ne patvirtintas Algirdo testamentas. Privatūs pokalbiai ir mintys, taip pat tikriems asmenims priskirti žodžiai, yra išgalvoti.

Istoriniam pagrindui priklauso ir Stiboro įsiveržimas į pietų Lenkiją 1410 m. rudenį; tai, kad pats Zigmantas nepradėjo didelio žygio, nereiškia, jog Vengrija nesiėmė karo veiksmų. Išpirkos mokėjimo tvarką pateikiu pagal Dariuszo Wróbelio studiją The Teutonic Order’s Politics toward Polish-Lithuanian Union in 1413 (2020), p. 169: keturios dalys per vienus metus. Zbignevui Olesnickiui, gimusiam 1389 m. gruodžio 5 d., 1411 m. vasarą yra dvidešimt vieneri. Zawiszos gimimo metai neaiškūs, todėl pasakojime tikslaus amžiaus nenurodau.

Kur istorikai nesutaria

Lietuvių pasitraukimas. Dlugošas aprašo bėgimą; kitos rekonstrukcijos leidžia bent dalinį apsimestinį atsitraukimą. Jo mastas ir sumanymas lieka ginčijami. Vytauto įsakymų neatskleidžiu, o skaitytojui pateikiu konkuruojančius pasakojimus. Tai nereiškia, kad visi minimi šiuolaikiniai istorikai remia tą pačią rekonstrukciją.

Kas nužudė Ulrichą. Skirtingos tradicijos nurodo skirtingus vyrus. Tiksliam jų priskyrimui reikia palyginti kronikas; žudiko čia netvirtinu, o romane nė vienas neįvardijamas.

Olesnickis ir karalius. Tradicija sako, kad sekretorius išgelbėjo Jogailą nuo vokiečių riterio. Kaip tai buvo iš tikrųjų, nežinome; knygoje Zbignevas pats mąsto, ar tai buvo drąsa, ar aritmetika.

Nuostoliai. Perduodami ir atkuriami šio mūšio nuostolių skaičiai labai skiriasi. Nei tikslaus bendro žuvusiųjų skaičiaus, nei jo tariamo pagrindimo popiežiaus bule čia nelaikau nustatytu faktu.

Brastos pasitarimas. Bendro žygio planavimą 1409 m. pabaigoje rodau Brastoje prie Bugo. Tiksli vieta ir diena čia nėra nepriklausomai nustatytos; scena yra pasirinkta aplinka, ne datuoto posėdžio nuorašas.

Švitrigailos pasitraukimas į Maskvą. Vieni šaltiniai nurodo 1408 m., kiti 1409 m. gegužę. Knygoje tai 1408 m. vasara.

Pirmasis sukilimas. Slaptos ir atviros Vytauto paramos laipsniai sutelkti romano scenose; tikslios jų sekos čia netvirtinu. Pilies vaito sudeginimas ant žirgo yra išmonė, ne dokumentuota 1401 m. egzekucija.

Torunės taika. Dažnai ji vaizduojama kaip diplomatinė nesėkmė po nuostabios pergalės, nes Ordinas išliko, o Žemaitija buvo grąžinta tik laikinai. Aš ją rodau kaip kartėlį, bet ne kaip vienareikšmį pralaimėjimą.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas

Jan Długosz, Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae ir Banderia Prutenorum; anoniminė Cronica conflictus Wladislai regis Poloniae cum Cruciferis anno Christi 1410; Wigand von Marburg, Naujoji Prūsijos kronika (Vilnius, Vaga, 1999).
Mečislovas Jučas, Žalgirio mūšis (Vilnius, 1990; pakartotinai Baltos lankos, 1999).
Sven Ekdahl, Die Schlacht bei Tannenberg 1410: Quellenkritische Untersuchungen, t. I (Berlin, 1982).
Stephen Turnbull, Tannenberg 1410: Disaster for the Teutonic Knights (Osprey, 2003).
Sławomir Jóźwiak, Krzysztof Kwiatkowski, Adam Szweda, Sobiesław Szybkowski, Wojna Polski i Litwy z zakonem krzyżackim w latach 1409–1411 (Malbork, 2010).
Lietuvos istorija, t. IV: Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas, Nauji horizontai (Vilnius, Baltos lankos, 2009); Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 m. (Vilnius, 1995).
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (Roma, 1978); Robert I. Frost, The Oxford History of Poland-Lithuania, t. I (Oxford, 2015).
Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt): straipsniai apie Žalgirio mūšį, Torunės taiką ir Žemaitijos sukilimus.

Algimantas Krasauskas 2026-ieji, Vilnius