7 Pilkoji
1404 m. Vėlinės – 1405 m. sausio pradžia, Kalniškės, vėliau Dykra
Kaimas vadino ją Pilkąja ne dėl plaukų, nors ir plaukai jau žilo, o dėl pelenų.
Ji nešiojo juos prijuostės kišenėje nuo vaikystės, kaip kitos moterys nešioja druską ar siūlų ritę: saują pelenų iš motinos židinio, kurią kiekvieną pavasarį papildydavo iš savojo. Su jais ji gaudavo vaikus, nes pelenai saugo gimdyvę. Su jais išlydėdavo senus, nes pelenai atveria kelią. Trisdešimt aštuonerius metus ji žinojo kiekvieno Kalniškių žmogaus svorį, nes beveik kiekvieną buvo kėlusi: nuo lovos ant suolo, nuo suolo ant nešulių, nuo nešulių į žemę ar į laužą. Jos delnai buvo pilki iki riešų, ir pilka buvo skarelė, ir pilka buvo ji pati, kai kas nors ją prisimindavo.
Vėlinių vakarą ji klojo stalą trims vietoms.
Toks paprotys buvo griežtai uždraustas. Prieš šešerius metus Ordino į Kalniškes atsiųstas kunigas pavasarį iš sakyklos skelbė, jog vaišės ant stalo mirusiesiems yra velnio auka, o kapų lankymas su ugnimi — erezija. Vaikystėje pakrikštytas žemaitis pamokslą sakė nudelbęs akis, gėdydamasis jam lieptų žodžių. Pilkoji ant dvasininko nepyko — tiesiog padengė stalą: duonos, avižinio kisieliaus, kaušą alaus. Atvėrė priemenės duris, iškūrė pirtį, o ant stalo uždegė vienintelę vaško žvakę, kad niekas neužuostų balanos dūmų ir kunigui nekiltų įtarimų.
Trims vietoms. Vyro, kuris prieš septynerius metus nuskendo Dubysoje ir kurio kaulų ji taip ir neparsinešė. Motinos. Ir dukters.
Dukra mirė rugsėjį. Keturiolika metų, ilgi pirštai, kuriuos Pilkoji išmokė siūti, ir tas keistas juokas, kuriuo moka juoktis tik keturiolikmetės, kai joms atrodo, kad niekas nežiūri. Karštinė ją pakirto per tris dienas. Kunigas palaidojo mergaitę naujose kapinėse prie bažnyčios, kaip dabar Kalniškėse reikalavo kunigas, ir Pilkoji neprieštaravo, nes prieštarauti buvo per vėlu. Ji tik naktį nuėjo į kapines ir ant žemės išbarstė saują pelenų.
Dabar sėdėjo prie stalo, žiūrėjo į dukters vietą ir laukė.
Šaltis atėjo po vidurnakčio.
Ne tas šaltis, kuris ateina su pirmuoju spalio šerkšnu, kvepiantis obuoliais ir dumblu. Šis nešė seną, sausą kvapą, kaip atidaryta skrynia. Ant stiklo atsirado pirmieji kristalai, o už lango, kapinių pusėje, kažkas pajudėjo.
Ji nepriėjo prie lango. Pažino šį garsą, nes apie jį buvo girdėjusi iš moterų, laidojančių Dykros pakraščiuose: tylų, sausą žingsnių šlamėjimą, vienodą, lyg kas eitų nuo seno kapo į naują. Ji atsistojo, paėmė ąsotį su pelenais ir atvėrė duris.
Gatvė buvo balta.
Visus slenksčius vienodu sluoksniu nuklojęs šerkšnas ryškiai rodė kiekvieną pėdą. Iš bažnyčios pusės vorele vienas įkandin kito tolygiu, įprastu žingsniu traukė žmonės. Nė vienas nesudejavo ir nešūktelėjo. Vilkėjo įkapėmis, su kuriomis duobkasiai buvo nuleidę į žemę, ant kai kurių marškinių dar kadaravo kapo šaknys, o nemirksinčios akys žvelgė tiesiai priešais save.
Ji pažino juos visus.
Marcinas, kuris pernai žuvo, kai užgriuvo šulinį. Barbora, kuri gimdydama paliko du vaikus. Senasis Stasys, pirmasis palaidotas po Salyno, kuris nenorėjo kapinių ir prašė laužo. Jos motina ėjo trečia nuo galo, su ta pačia skraiste, kurią Pilkoji pati jai užrišo, ir pasuko galvą, kai praėjo pro duris, ir pažiūrėjo.
— Mama, — tarė Pilkoji.
Motina nesustojo.
Mirusieji suėjo į pirkias — tik į tas, kuriose dar gyveno jų kraujas, ir kiekvienas susirado savo vietą prie gimtojo židinio. Nešina pelenų ąsočiu Pilkoji žengė iš kiemo į kiemą, ir regimas vaizdas spengė tyliau už bet kokią sakmę. Vėlės sėdėjo prie atšalusių krosnių, įsmeigusios akis į užgesusias žarijas. Liepsnelė palengva menko, pamėlo, galop užgeso, o drauge iš pirkių nepastebimai, po lašą išslinko šiluma. Ant krosnių miegoję vaikai ėmė pernelyg tyliai inkšti.
Ji klūpėjo prie kiekvieno ir tarė jų vardus.
Vardai buvo vienintelis, nors ir menkas jos ginklas. Marcinai, prabilo priklaupusi, o paskui ištarė tikrąjį, niekieno neužrašytą vardą: Kantrime. Mirusysis pakėlė akis. Padėjusi priešais duonos bei kisieliaus, pabėrė saują aguonų, ir vyras ėmė skaičiuoti grūdelius. Barbora — Mingailė — skaičiavo. Senasis Stasys — Daugirdas — vos pastebimai linktelėjo, pirmasis iš visų atsiliepęs į šaukimą.
Pelenai pasibaigė ties dvidešimt trečiais namais.
Kunigas atėjo, kai ji kišo pirštus į tuščią ąsotį. Jis buvo basas, su apatiniais marškiniais, stula kabojo jam ant kaklo kreivai, ir nešė šventintą vandenį, ir kryžių, ir žvakę, ir rankos drebėjo taip stipriai, kad vanduo lašėjo ant grindų.
— Aš skambinau, — tarė jis. — Varpas nesigirdi.
— Neišgirs.
— Bandau… — Jis pakėlė kryžių ir ištarė lotynišką maldą, tvirtai, kaip išmokytas. Marcinas, sėdintis prie židinio, nepasuko galvos. Kunigas pašlakstė jį vandeniu. Vanduo nuvarvėjo mirusiajam per veidą kaip lietus per akmenį. — Nieko, — sušnibždėjo kunigas. — Dieve, nieko.
— Duok man savo žvakę.
— Kodėl?
— Nes tavo ugnis tikra.
Dvasininkas įsistebeilijo į jos veidą. Šešerius metus vadino jos žoles, užkalbėjimus ir pelenus nuodėme, tačiau dabar suklupo prie Marcino židinio ir kyštelėjo savo žvakės liepsnelę prie jos sukrautų skiedrų. Abu tylėdami tupėjo greta ir saugojo ugnį.
Prieš aušrą, dangui ėmus pilkėti, mirusieji pakilo nuo suolų lyg vėjo pūstelėti sausi lapai. Pirkiose išseko šiluma, tad atėjo metas trauktis. Vorele vienas paskui kitą pasuko ne atgal į kapines, o į šiaurės vakarus, kur už laukų ir šilo dunksojo nei jiems, nei Pilkajai neregėta tamsi girios siena — į pelkes, į negyvenamą dykrą, pas vilkus.
Dukra ėjo paskutinė. Ji sustojo ties slenksčiu.
Pilkoji klūpėjo prie šalto židinio, rankos pilkos iki alkūnių. Mergaitė stovėjo apsirengusi baltais marškiniais, kuriuos motina pati jai užsegė, su ilgais pirštais, su tuščiu veidu, kuris žiūrėjo ne į motiną, o į vietą, kur šviesa dar nebuvo išnykusi.
— Šalta, — tarė mergaitė. Tai buvo pirmasis žodis, kurį ištarė kuris nors iš jų.
Pilkoji ištiesė rankas, ir dukra žengė artyn. Lediniai it šulinio vanduo mergaitės pirštai stingdė delnus, riešus, alkūnes, pečius, tačiau motina nepaleido glėbio; krūtinėje lėtėjo širdies dūžiai, bet baimės nebuvo. Galop dukra atsitraukė, pasuko galvą ir peržengė slenkstį.
Pilkoji atsistojo. Paėmė tuščią ąsotį ir skarą, ir nesidairydama išėjo paskui ją.
Dykros pakraštyje, už dviejų dienų kelio, ji pasiekė pirmąją pelkę.
Sekė paskui Marcino ir Daugirdo pramintus smulkius, lygius pėdsakus šerkšne. Brydė vingiavo per šilą, per stagarų pievą, per užšalusį upelį; pėdos nebejautė nei šalčio, nei nuovargio, vidurių nebegraužė alkis. Trečiąją dieną iš tankmės išniro vyras.
Plačiapetis senis perskelta nosimi ir gumbuotu lyg šaknis veidu rankoje gniaužė apnuogintą peilį. Už nugaros tarp kamienų nejudėdami stovėjo dar du — žemi, pilki. Visų trijų gerkles rėžė plona šviesi rando gija.
— Moteris, — tarė senas vyras. — Per toli ėjai.
— Mano dukra, — pasakė Pilkoji.
— Žinau. Mes juos matėme. — Jis žiūrėjo į ją be užuojautos. — Jie jau pelkėje. Ji juos priėmė. Kitos vietos jiems nėra.
— Noriu pamatyti.
— Ne.
— Aš juos palaidojau. Kiekvieną. — Jos balsas buvo ramus, nes kito neturėjo. — Žinau, kaip jie sveria. Žinau, kaip juos nešti. Tu sakai, kad pelkė juos priima. Gerai. Bet kas jiems pasakys vardus, kai pelkė paklaus?
Senas vyras nieko neatsakė.
Žemė po jų ėmė virpėti. Ne stipriai, kaip virpa iš tolo atėjusi audra. Pelkė, už kelių šimtų žingsnių, juodas ir ramus vandens kailis, sujudėjo, ir nuo jos pakilo rūkas, ne baltas, o žalsvas, kvepiantis durpėmis ir šlapia šaknimi. Du jaunieji vilkai atsitraukė. Senas vyras nenuleido peilio, bet žiūrėjo ne į ją, o į vandenį, ir Pilkoji pamatė, kaip pasikeitė jo veidas: iš nuostabos į kažką panašaus į baimę, ir tada į pasidavimą, kokio ji nebuvo mačiusi nė viename vyro veide.
— Ne, — pasakė jis tyliai. Ne jai. — Ne. Moterų nekrikštijame. Taip nėra… taip niekada nebuvo…
Pelkė atsakė.
Žodžių nenuskambėjo, tačiau žemė po kojomis pasikeitė lyg ant kitų rankų perimamo kūdikio svoris: iš akivaro gelmės į ją įsižiūrėjo didžiulė, sena, kantri jėga.
— Ji sako, jog paprotys tėra ligšiolinių darbų pėdsakas, — sumurmėjo senasis vilkas, kone pats sau, — o ne amžinas įstatymas. — Peilis nusileido žemyn. — Sako, kad Jos seni priesakai nebesaisto.
— Kas? — paklausė Pilkoji.
— Šaknų Motina. — Pirmą kartą jis pažiūrėjo į ją kaip į žmogų. — Moterie, ar žinai, ko ji prašo?
— Ne.
— Tavęs. Ji nori, kad liktum.
— Kiek tai kainuoja?
Jis atsakė tuo pačiu tonu, kuriuo ji pati kadaise sakydavo kaimynams, ką kainuos šermenys.
— Vardą. Židinį. Kelią aukštyn: tave paguldys į pelkę, ne į ugnį, ir į Dausas nepakilsi. Tavo duktė tavęs ten neras. Vyro neras. Motinos. Tik pelkę ir mus.
Pilkoji nenuleido akių.
— Aš visą gyvenimą kėliau žmones nuo lovos ant suolo, — tarė ji. — Ar tu manai, kad nežinau, kaip tai baigiasi?
Pušis, taip jį vadino, išmokė ją to, kas kitiems būtų užtrukę metus, per šešias savaites.
Ji išmoko miegoti po atviru dangumi ir valgyti žalią mėsą nesiraukydama. Degantis židinys vijo ją šalin: prireikus trumpam įžengti po degančiu stogu buvo skaudu, bet pakenčiama, tačiau miegoti po degančiu stogu buvo draudžiama. Išmoko, kad jie vadinasi ne vilkatais, o Dievo šunimis, ir kad tai yra pokštas ir kartu priesaika. Išmoko, kad jų yra mažiau nei keturiasdešimt visoje žemėje, ir kad kai kurie jų užmiršo savo motinos veidus. Apie dukterį ji nepasakojo. Jie neklausė.
Kūčių vakarą, kai pirmoji žvaigždė užsidegė virš pelkių, vyrai laukė jos prie ugnies, prie kurios negalėjo prisiartinti, ir išsivedė į tamsą. Devynias naktis truko medžioklė. Be liepsnos ir be šilumos teko gulėti sniege, kol šaltis gėlė veidą ir pamėlo pėdos; sykį tarp medžių kamienų šmėstelėjo ir vėl pranyko žemi pilki kūnai. Tris kartus sučiupta ir triskart vėl paleista, Pilkoji spėliojo, ar čia pamoka, ar pasigailėjimas.
Devintą naktį ją nuvedė prie seniausios pelkės.
Pilkoji įbrido į akivarą. Ledinis vanduo gniaužte užgniaužė šonkaulius, tirštas dumblas užgulė pečius, krūtinę, viršugalvį, ir netrukus aplinkui stojo aklina, bekvapė, bežadė tamsa.
Giliai ji išgirdo savo vardą.
Ne tą, kurį davė motina. Ne tą, kuriuo vadino kaimas. Tą giliausią, kuris liko pelenuose, nenaudotas, ir dabar buvo paimtas ir uždarytas. Dugne sėdėjo kažkas didelio ir kantraus, ir švelniai uždėjo jai ant kaktos delną.
Ji pakilo. Kaip kyla iš ilgo miego: lėtai, su visu dumblu, su visa žeme.
Senas vilkas stovėjo ant kūlgrindos ir laikė ją už riešo. Traukė į sausą žemę, kaip traukiamas skęstantis, ir kai ji atsisėdo, apsupta garų, jis pasilenkė ir pažiūrėjo jai į gerklę. Tiesiai ant odos buvo plonas, šviesus randas, kurio nebuvo padaręs nei peilis, nei ugnis.
— Gerklės žymė, — tarė jis. — Mes ją darome peiliu. Tau ją padarė Ji pati. — Atsiduso, ir šis atodūsis buvo ilgiausias, kokį ji girdėjo iš vyro. — Ir vardas. Mes duodame kailio vardus. Kirmėlę, Rūdį. Tau jau davė.
— Aš žinau, — tarė moteris.
— Kaip tave kaimas vadino?
— Pilkoji.
Senis linktelėjo.
— Laikykis jo.
Ji sėdėjo ant akmens, apsivilkusi vilko kailiu, kuris kvepėjo durpėmis ir šlapia vilna, ir klausėsi, kaip pelkė už jos lėtai uždarė savo paviršių. Delnai buvo pilki. Jie pasiliks pilki visą gyvenimą, nes šio pilkumo niekas jau nebegalėjo nuplauti.
Ji laukė, kol pradės verkti.
Buvo įspėta, kad ašarų nebebus, tačiau vis tiek sėdėjo įtempusi pečius, tarsi laukdama ant kupros užgulančio sunkaus ryšulio. Galop išaušo rytas, o skruostai taip ir liko sausi.