2 Šerno Kalavijas
1400 m. pavasaris, Kijevas, vėliau Trakai
Dvylika ąžuolinių skrynių stovėjo eilėje sandėlio gilumoje, kaip dvylika gydytojų prie vieno ligonio, ir visos atrodė vienodai.
Skirgailos dvaras Kijeve gulėjo ant kranto virš Dniepro, už Pečersko vienuolyno sienų, ir po trejų metų nuo šeimininko mirties jame dar kvepėjo jo gyvenimu: pasenusiu vynu, vilnos taukais, išsiliejusia misa. Vietininkas Ostapas, žemo ūgio vyras su abejingu veidu, vedė Vytautą per rūsius, laikydamas žibintą. Vytautas ėjo už jo ir matė tik šviesos dėmę. Visa, kas buvo už dviejų žingsnių, tapo pilka migla, kaip žiemos rytą ant upės.
— Surašyta, aprašyta, užantspauduota, — kartojo Ostapas. — Kaip liepėte, kunigaikšti. Dvylika, ir kiekviena su ta pačia žyme. Jie netaikė skirtingų, nes tada jau buvo sunku sakyti, kuri kuri.
— Danila, — tarė Vytautas.
Raštininkas, žilas Pečersko vienuolis, kurį Vytautas pasikvietė iš Kijevo metraščių kambario, žengė į šviesą su ilga vaško lenta. Skaitė jis lėtai, rusiškai, su dvasininko tarimu, nuo kurio kiekvienas daiktas atrodė didesnis, nei buvo: sidabriniai dubenys, trys; Tatarų balnas su paauksuotais kilpų lankais; kailiai, septyniasdešimt sabalų; vyskupo mitra, kurios niekas nenorėjo paaiškinti. Septintoje skrynioje stovėjo ikonų apkalai, nuplėšti nuo Pečersko ikonų pernai rudenį, kai reikėjo mokėti Edigėjui. Dvyliktoje: ginklai, įvairūs.
— Kuri? — paklausė Vytautas.
— Nežinoma, kunigaikšti. — Danila pakėlė akis nuo lentos. — Tarnai užantspaudavo skrynias nesvarstę. Mirus Skirgailai, jos stovėjo atskirai. Vieną atidarius, kitų niekas neatidarė.
Vytautas pagalvojo, kad Skirgaila, išgėręs ir pasipūtęs, turėjo kažkokį savo humoro jausmą: paslėpti kalaviją tarp dvylikos vienodų skrynių, kad nei vienas jo įpėdinis negalėtų žinoti, kurią imti. Skirgaila visada mėgo juokauti pro kitų nugaras.
— Spyglys, — pasakė jis.
Už nugaros stovėjęs jaunasis pelenininkas žengė į šviesą. Nuo vaikystės keliavęs su ašutiniu kapšeliu, pilnu gyvų pelenų, kaip ir visi vilkatai užuodė kvapus, kurių žmogaus šnervės nepagauna. Perėjęs palei rikiuotę, stabtelėjo ties septintąja skrynia, paskui ties aštuntąja, o prie dvyliktosios ilgai traukė orą.
— Ne, — tarė jis. — Ne čia. — Grįžo ir sustojo prie trečiosios. Pasilenkė. — Kunigaikšti, ši dvokia kaip senas kraujas.
Vytautas priėjo arčiau. Plokščias ąžuolo dangtis nesiskyrė nuo kitų, tačiau priglaudus delną šiurkštus medis pasirodė neįprastai šiltas, o ant pirštų pagalvėlių prilipo smulkios drėgnos dulkės lyg rusvi miltai. Dirstelėjęs į saują, odos raukšlėse išvydo su pelenais susimaišiusias rūdis.
Kol Ostapo tarnai kėlė skląsčius, iš po grindų, kur sandėlio akmenys rėmėsi į senesnius pamatus, pasigirdo ramus, kruopštus balsas. Nesigirdėjo jokių rišlių sakinių — balsas vien skaičiavo. Trisdešimt, nuskambėjo iš po plokščių. Vytautas nė nepasuko galvos: šį šnabždesį jau buvo girdėjęs Pečersko menėse bei prie savo vartų ir įprato vertinti ne kaip pranašystę, o kaip rūsio tvaiką, tarsi drėgname sandėlyje brandinamų sūrių kvapą. Spyglys nudelbė akis į grindis ir pratylėjo.
— Atidarykit.
Kalavijas gulėjo suvyniotas į tatarišką žirgo apklotą, ir kai Ostapas atvožė audinį, kvapas atėjo anksčiau nei vaizdas: metalinis, aitrus, kaip geležies skonis ant liežuvio.
Vytautas paėmė jį į rankas. Jautė svorį, ir tas svoris buvo tikras, pažįstamas, kaip pažįstamas duonos kvapas svetimame name: šerno kalavijas, Senojo Šerno, tėvo kalavijas, kuris kadaise kabėjo virš Trakų salės laiptų ir kurio Vytautas kaip vaikas bijojo paliesti. Jis tiesiog nebuvo toks, koks atmintyje. Geležis buvo rusva, kaip rudens lapas. Rūdys užliejo geležtę nuo pat rankenos, užkopė ant ašmenų ir susigėrė į geležtės griovelius, kad žymės išvis negalėjai skirti nuo metalo.
Jis atsiklaupė prie žibinto ir pasuko kalaviją.
Po rankena, ten, kur odinė apvija seniai supuvo, matėsi ženklas. Perkūnėlis, griaustinio kryžius, kokį žemaičių kalviai kala prie rankenos kiekvienam kalavijui, kuris turi saugoti priesaiką. Jį išdegino Kęstutis. Prieš daug metų, ne vienas. Kai Vytautas paskutinį kartą jį matė, jis buvo ryškus, juodas, švarus, kaip pirštų atspaudas ant šviežios duonos.
Dabar rūdys ėjo palei jį kaip upė palei randą.
Akys dėmių neįžiūrėjo, bet pirštai jas jautė. Vytautas vedė nagu palei kryžiaus briauną ir skaičiavo vieną įdubą po kitos. Pirmoji rūdžių dėmė, mažiausia, prie pat kryžiaus apačios: Dovydiškės, kur Jogaila su Ordinu pasirašė slaptą raštą prieš dėdę. Antroji, platesnė, susiliejusi su pirmąja: saugumo raštas, Skirgailos sulaužytas prie Trakų. Toliau pirštas sustojo ties jo paties vardu. Tepliava ir melagingas krikštas. Priesaika Ordinui ir Marienwerderio gaisras. Antroji priesaika Lyke, duota ir vėl paminta. Vorskla, kur ištartas sutinku nuskambėjo ne žmogui.
Rūdžių buvo daugiau, nei pirštų.
— Jis serga, — tarė Spyglys.
— Jis niekada nebuvo sveikas, — atsakė Vytautas. — Jis tiesiog dar nežinojo.
Danila, stovėdamas šalia, persižegnojo. Vytautas nepažiūrėjo į jį.
— Nuvalyti? — nedrąsiai pasiteiravo Ostapas, tarsi bijodamas išgirsti pritarimą. — Yra tokia kalvė, kunigaikšti. Iki vakaro…
— Ne.
Vytautas sulankstė apklotą ir uždengė geležtę. Skirgaila, žinoma, ašmenų nešveitė. Tegul visi mato, buvo mestelėjęs prie Trakų, paversdamas ginklą nebyliu priekaištu kiekvienam praeiviui. Vienintelį sykį gyvenime Skirgaila buvo pasakęs gryną tiesą.
— Rūdys yra sąskaita, — tarė jis. — Jeigu ją nuvalysiu, vadinasi, melavau. Jis lieka tokio, koks yra.
Ir jis nešė kalaviją pats.
Tą vakarą jis nusivilko rudą rusišką kaftaną.
Drabužį buvo atsiuntę Kijevo bojarai nuo Dniepro krantų, geisdami regėti didįjį kunigaikštį tokį, prie kokio buvo pratę: iškilų, tvirtą, aukso gijomis siuvinėtą lyg velionis dėdė Algirdas. Vienas vakaras niekam nepakenks, buvo nutaręs Vytautas. Baigęs pokalbį su vyresniaisiais, kurie klausėsi pagarbiai, bet suko akis į šalį, sugrįžo į sandėlį ir pakabino kaftaną ant kablio virš trečiosios skrynios, kurioje tegulėjo vien tuščias apklotas.
Paskui užsivilko paprastus juodus šarvus, tuos pačius, kuriuos Spyglys išnešiojo ant pečių nuo pat Trakų.
Geležis sunkiai prislėgė pečius. Ilgus metus vilkėdamas brokatą tarėsi elgiąsis išmintingai: galbūt karališkai pasipuošusį kunigaikštį svetimi valdovai priims kaip lygų. Vorskla parodė, kuo tokios viltys baigiasi. Karūnos neturėjo — buvo vilkas, tad atėjo metas vilktis vilko kailį ir likti nepastebėtam, kol priešui bus per vėlu.
— Kunigaikšti, — prabilo tarpduryje sustojęs Ostapas, įbedęs akis į ant kablio kybančią rudą gelumbę. — Kijevas tikisi…
— Žinau, ko tikisi Kijevas. — Vytautas užsegė paskutinę sagtį. — Sidabrą grąžinkit vienuolynams. Ikonų apkalus Pečerskui, iki paskutinio gramo. Antspaudus sulaužykit, kad niekas nedrįstų teigti, jog skrynios nepaliestos. Likusį turtą parduokit ir padenkite skolas Ordinui. Dvaro čia nebelaikau — ten, kur traukiu, jo neprireiks.
— O kaftanas?
— Tegul kabo.
Danila, kuris rašė paskutinį sąrašą, pakėlė akis.
— Pamfilas sakė, kad grąžinsite, — tarė jis. — Aš jam netikėjau.
— Ir dabar netikėk, — atsakė Vytautas. — Tikėk, kai pamatysi ant ikonų.
Raštininkas nusišypsojo pirmą kartą nuo atvykimo. Šypsena buvo sausa ir senovinė, kaip metraščio linija.
Ostapas pažvelgė į jį, ir jo veide kažkas pasikeitė. Vytautas negalėjo pasakyti, kas. Jis buvo per toli.
Kieme vyrai krovė kelionės vežimus. Vytautas stoviniavo prie savo žirgo. Nuo Dniepro atsklido šaltas, gaivus vandens dvelksmas, sumišęs su pavasario dumblu. Pasuko dešinę ausį prieš vėją, nes toji dar švariai gaudė garsus, tuo tarpu kairėje vien spengė ir pro ūžesį prasimušdavo tik šūksniai. Tolumoje sušnarėjo nendrės — lyg vėjyje būtų nutilęs riksmas.
Gintaras kapšelyje prie krūtinės gulėjo ledinis. Kitokio pojūčio nebesitikėjo.
Kelionė į šiaurę užtruko tris savaites; kas vakarą Vytautas nusijuosdavo kalaviją ir pasidėdavo ant kelių, nė nenuleisdamas į jį akių. Pripetės pelkėse tvyrojo rūgštus tvaikas, atlėgstantis tik lietui pripylus vėžes. Du sykius Spyglys pasiteiravo, ar nepabodo tampyti geležies, neapsaugančios nuo jokio smūgio, ir abu sykius kunigaikštis atsakė, kad ši geležtė skirta ne saugoti, o atminti.
Henė nepasirodė. Per visą kelią nebuvo nei kikenimo už stalo, nei vienos juodos sukamos dėmės šviesoje. Nuo Vorsklos jis dingo, ir Vytautas nustebo pagalvojęs, kad jo pasigenda: ne todėl, kad juokdarys buvo smagus, o todėl, kad su juo ilgus metus laikė save budrų.
Trakų ežeras pasitiko ledo luitais ir lengvu rūku. Prieplaukoje stovėjo Ona.
Stovėjo vienui viena — pilka suknia, atviras kaklas, palaidi plaukai — ir nenuleido žvilgsnio valčiai šliejantis prie kranto. Vytautas išlipo ant lentų, sustojo priešais, ir abu valandėlę tylėjo: visi žodžiai jau buvo išsakyti toli nuo čia.
— Radai, — tarė ji.
— Radau.
Ona įsižiūrėjo į tatarišką apklotą jo rankose, ir iš jos veido dingo įtampa — beliko tylus palengvėjimas.
— Leisk.
Jis atvožė audinį. Ona palietė geležtę vienu pirštu, šalia kryžiaus, ten, kur rūdys buvo tankiausios. Pirštas liko rudas.
— Daug, — pasakė ji.
— Daug.
— Tavo tėvas nebūtų ją nuvalęs.
— Ne.
— Gerai. — Ji paleido apklotą. — Berniukas jau trečią dieną sako, kad kažkas grįžta. Pasakė virėjai, ir ši pasakė man. — Ji atsisuko į pilį, kuri didėjo rūke, su dviem sparnais ir naujais plytų bokštais. — Jis to kitiems nesako. Tik mums. Mes jam tai leidžiame.
Vytautas nunešė kalaviją į rūsį pats.
Žiežirba sėdėjo ant žemos pakopos ir nė nepakėlė galvos kunigaikščiui lipant žemyn. Devynerių metų berniukas ilgomis kojomis ir suskirdusiomis plaštakomis tą akimirką pašnibždomis pasakojo ugniai apie lietų. Vytautui paguldžius ryšulį ant lentynos šalia Šešiapirščio vilko ilties, vaikas pagaliau atsigręžė ir rimtai, įdėmiai įsižiūrėjo į geležtę.
— Jam skauda, — pasakė jis. — Ten, po rankena.
— Žinau.
— Ar ugnis gali padėti?
— Ne. — Vytautas prisėdo greta. Liepsnelė ant lentynos suvirpėjo, išleido į orą plonytę žalsvą dūmo giją lyg lengvą atodūsį ir vėl nušvito geltonai. — Serga ne pati geležis.
— Kuo?
Vytautas ilgai nesakė nieko. Paskui:
— Mumis.
Berniukas linktelėjo, nenustebęs. Šviesa lentynoje nusileido ant geležtės, kuri iš tolo atrodė juoda, ir ten, kur rūdys buvo tamsiausios, kalavijas švystelėjo, mažai, ne daugiau, nei švystelėtų vandens lašas ant lapo.
Patylėjęs Vytautas pakėlė ginklą, įvėrė į dėklą ir prisikabino prie diržo.
Užkopęs laiptais išėjo į pilies kiemą: šerno kalavijas prie šono sunkiai, ramiai mušė į šarvus sulig kiekvienu žingsniu, ir po daugybės klajonių metų prie juostos vėl kabojo ne svetimas plienas, o paties vardas.