13 Brastos Pasitarimas
1409 m. gruodis, Brasta
Kai karaliaus roges įvažiavo į Brastą, bažnyčios varpai, kuriems buvo įsakyta skambinti, nuskambėjo kaip per vilną.
Jogaila prie to slopaus kurtumo jau buvo įpratęs: garsas aplinkui blėso per dešimt žingsnių, žirgų pasagos į įšalusį kelią ne kaukšėjo, o šlamėjo, o paties balsą per vakarienę tekdavo kilstelėti ir paskui jo gėdytis. Krokuvos ponai manė karalių nuvargus ir šnekėdavo su juo patylomis lyg su ligoniu. Tik senasis tarnas Vaitiekus, lydėjęs valdovą nuo pat Vilniaus laikų, kartais sužiurdavo į jį su nebylia pagava ir nieko neklausinėdavo.
Dešimt metų jis tai nešiojosi. Nuo tos liepos, kai Vavelyje ant langų išaugo šerkšnas. Ji mirė, o tyla liko, ir niekas nežinojo, ar ji išseks, ar sustiprės.
Brastos pilis stovėjo ant aukšto Bugo kranto, sniego apsupta, ir iš kiekvieno jos kamino dūmas ėjo tiesiai į dangų. Jogaila nulipo nuo rogių ir iškart pamatė didžiosios menės langus. Viduje degė židinys, žmonių siluetai kilnojosi pro stiklą, bet pats stiklas iš lauko pusės buvo padengtas šerkšno žiedais, tokiais smulkiais ir taisyklingais, kokius piešia vienuolių rankos. Jie augo lėtai. Jogaila stebėjo, kaip jie slenka per plokštelę, ir jam pasirodė, kad jie skuba pas jį.
— Jūsų didenybe, — tarė Vaitiekus.
— Einu.
Jis užlipo laiptais neatsigręždamas, ir už nugaros garsai užgeso.
Vytautas stovėjo prie ilgo stalo, ir pirmiausia Jogaila pamatė, kad pusbrolis pasenęs.
Šešiasdešimties sulaukęs kunigaikštis savo metų neslėpė: smilkiniai buvo visiškai balti, veidas giliai išvagotas, pečiai vis dar platūs, tačiau galva kiek palinkusi į priekį, tarsi kas rytą ant sprando užsikeltų nematomą naštą. Vilkėjo paprastą juodą vilną be brokato ir be Rusios aukso, kadaise išskirdavusio jį iš kitų kunigaikščių. Ant krūtinės, pakabintas ant odinio dirželio, baltavo sidabrinis vilkas.
Jogaila pažvelgė į jį ir nusuko akis.
Žvilgsnis nukrypo nejučiomis — tarsi saugant skaudamą ranką, kurios maudulį prisimeni tik kam nors prisilietus. Nuo pat Krėvos, nuo 1382-ųjų rugpjūčio, Jogaila sukdavo akis nuo to sidabrinio vilko, puikiai jausdamas, kad pusbrolis pastebi kiekvieną tokį krūptelėjimą.
— Pusbroli, — tarė Vytautas.
— Pusbroli.
Žodį ištarė lietuviškai. Jadvyga prieš mirtį buvo prašiusi: nekalbėk karaliaus balsu, ir iš lūpų išsprūdo kreipinys, kurio dešimt metų nebuvo taręs be Krokuvos dvaro skambesio: pusbrolis, glotnus ir paprastas lyg akmuo upės dugne. Vytautas vos juntamai kryptelėjo galvą, suklusęs į seną gaidą, bet nieko nepasakė.
Menėje buvo dvidešimt vyrų. Lenkų ponai, karaliaus žmonės: kancleris, ramus ir plačiapetis, su rankomis, sudėtomis ant pilvo; Krokuvos kaštelionas; du maršalai; ir stalo gale, prie rašymo lentelių, jauniausias iš karališkųjų raštininkų, dvidešimtmetis, plonas, su didele nosimi ir tokia tvarkinga rašysena, kad Jogaila jau du kartus buvo stabtelėjęs prie jo darbo: Zbignevas iš Olesnicos. Jis nepakėlė akių nuo vaško. Kitoje stalo pusėje sėdėjo lietuviai, žemaičių vyresnieji su kailiais, Vilniaus bajorai, du totoriai, ir šalia Vytauto, nugara į sieną, stovėjo pilkas, tylus žmogus, kurio gerklėje blykčiojo plona šviesi linija. O prie vyno ąsočio, ant žemo suolelio, sėdėjo kažkas, ko Jogaila nenorėjo matyti ir ko akys vis tiek ieškojo.
Henė.
Juokdarys vilkėjo įprastus juodus bei raudonus drabužius, tačiau kepurės varpeliai tylėjo, nors joks kitas varpelis menėje tą dieną nebuvo nutilęs. Ant kaklo už plono dirželio kabojo auksinė grandinė; kaip vengė žiūrėti į sidabrinį vilką, taip Jogaila nežiūrėjo nė į tą auksą. Pagavęs karaliaus žvilgsnį, Henė pakilo ir nusilenkė iki pat grindų, o išsitiesęs vėl šypsojosi — ta pačia Vilniaus pavasario šypsena to, kuris perpranta tavo troškimus anksčiau už tave patį.
Pasitarimas truko tris dienas. Jogaila negalėtų pasakyti, kas buvo neįprasčiausia: kad jie sutarė, ar kad nė vienas to nelaikė stebuklu.
Savo sumanymą Vytautas išdėstė glaustai ir be pakartojimų, iš anksto pasvėręs kiekvieną žingsnį. Kryžiuočiai žino, kad kils karas ir kad paliaubos baigiasi Rasos dieną. Magistras tikisi dviejų atskirų puolimų — lenkų iš pietų, lietuvių iš rytų — tad išskaidys pulkus gintis abiejuose pasieniuose, kaip buvo pratęs per ankstesnius žygius. Todėl kirsti teks vienu kumščiu.
— Abi kariuomenės susijungia, — tarė jis ir uždėjo ranką ant pergamento. Pirštai buvo kieti, truputį sulenkti, kaip šaknys. — Čia, prie Červinsko, ant Vyslos. Ne Lietuvoje ir ne Lenkijoje, o per vidurį, kur niekas nelaukia. Iš ten tiesiai į Marienburgą. Ne į pasienio pilis. Ne į kaimus. Ten, kur jis gyvena.
— Tiesiai, — pakartojo kancleris: senas dvariškis jau seniai buvo prie to priėjęs pats ir tik laukė, kol žodį ištars kitas.
— Žiemą užsiimame apgaule. Mano žemaičiai puola iš rytų, mažais būriais, kad jis laikytų savo žmones ten. Jūsų raiteliai puola Pomeranijoje. Du sujaukimai, du ugnies židiniai. O vasarą, kai jo jėgos bus išsklaidytos, mes susitinkame ir einame kaip viena.
— O tiltas? — paklausė Krokuvos kaštelionas. — Vysla plati.
— Tiltas bus.
Jogaila pastebėjo, kaip Zbignevas nepakelia akių ir kaip jo rašiklis ima judėti greičiau.
Henė pilstė vyną. Jis darė tai be skubos, vaikščiodamas aplink stalą su žalvariniu ąsočiu, ir niekas nežiūrėjo, kam jis pripylė pirmam, lenkams ar lietuviams. Jogaila stebėjo, kaip jis priėjo prie Vytauto, pripylė jam taurę, o paskui, nenutraukdamas judesio, prie jo paties. Vyno spalva buvo ta pati. Taurės buvo tos pačios. Jogaila neįsipylė iš savo. Jis matė, kaip pusbrolis paima kitą, neatsigręždamas, ir geria.
— Jūsų didenybe, — tyliai tarė Henė, pasilenkdamas, ir jo balsas, vienintelis, kuris per visą šį laiką pasiekė Jogailą švariai, be užgesimo, atsklido tarsi iš kito kambario, kuriame nėra jokios tylos. — Vynas geras. Abiem tas pats.
— Ar kada nors buvo ne tas pats?
— Niekada. — Henė šyptelėjo. — Tik jūs ne visada gėrėte.
Jis nuėjo toliau. Jogaila matė, kaip jis, manydamas, kad niekas nežiūri, pagauna iš kišenės du akmenis, juodus, blizgančius, ir paleidžia ore, ir jie kyla bei krinta be garso. Du. Anksčiau jų buvo trys. Pirmą kartą, kai pamatė juos tik du, Jogaila pagalvojo, kad turėtų jausti palengvėjimą. Nejautė.
Žinia apie Zigmantą atėjo trečios dienos vakare.
Pasiuntinys lenkas iš karaliaus tinklo Budoje bėrė žodžius skubriai, kelias paras nesudėjęs bluosto. Dvidešimt dvejus metus Šv. Stepono soste sėdintis Vengrijos karalius Zigmantas priėmė Ordino auksą — dar ne visą sumą, bet pakankamą rankpinigių dalį, kad kelio atgal nebeliktų. Sutarties pergamento dar nebuvo, tačiau Budoje su Vengrijos kanclerio raštininkais regėti Marienburgo pasiuntiniai atvyko pilnomis skryniomis ir išjojo su pažadu, sveriančiu kur kas daugiau nei vaišių taurė.
— Žmogus, kuris nori būti imperatoriumi, — tarė kancleris po ilgos tylos, — ieško šalininkų tarp tų, kurie dar nepradėjo šaukti.
— Zigmantas, — ramiai ištarė Vytautas seniai prie vaišių stalo pažinto svečio vardą. — Jo brolis Čekijos karalius Venceslovas dabar tarpininkauja tarp mūsų ir Ordino. Vienas brolis taiko, kitas žarsto auksą — šeima sumaniai pasiskirstė darbus.
— Ar Vengrija mus pultų? — paklausė kaštelionas.
— Ne šiemet. Jam reikia laiko surinkti kariuomenę. Bet jis pultų, jei Ordinas laimėtų pirmą mūšį. — Vytautas uždėjo ranką ant žemėlapio. — Todėl pirmi eisime mes.
Jogaila įdėmiai stebėjo pusbrolį: Vytautas šnekėjo ramiai, tačiau skvarbų žvilgsnį vis nukreipdavo truputį į šalį, atgręždamas į kalbantįjį sveikąją dešinę ausį. Visi jo palydovai prie to įpročio jau buvo prisitaikę ir be priminimo sėsdavo dešinėje.
Paskui Vytautas ištraukė iš apykaklės sulankstytą popierių.
— Laiškas iš Maskvos, — pasakė jis. Jis kartojo jį mintinai, rusėniškai, nes raidžių jau nebeįžiūrėjo, ir be jokių paaiškinimų. Laiškas buvo trumpas ir atsargus, toks, kokį rašo moteris, žinanti, kad jį skaitys ne vienas žmogus. Tėve. Kalbėjau su savo vyru. Vasilijus Dmitrijevičius nejudės, kol tu kariauji. Nė vienas Maskvos pulkas neis į Smolenską, kol tavo vėliavos stovės prie Vyslos. Aš prisiekiau jam tai kaip duktė, o ne kaip žmona, ir jis suprato skirtumą. Tik nepralaimėk, tėve. Jei pralaimėsi, prasidės kitokios kalbos. Sofija.
Vytautas padėjo laišką.
— Ji prisiekė savo vyrui, — tarė jis, ir po akimirkos: — Ne man.
Balse nesigirdėjo nei nuoskaudos, nei puikybės — vien tikslus visko, kas paaukota, pasvėrimas.
Naktį jis nemiegojo. Jis niekada gerai nemiegodavo: ateidavo mintys, kai tik užmerkdavo akis; šerkšnas ant lango vis augo, nors židinys šildė; viena frazė sukosi galvoje, ir jis negalėjo prisiminti, kam ji priklauso. Ne po grindimis. Miegodamas jis kalbėdavo. Jadvyga kadaise pasakė jam, ką girdi. Jis nežinojo, ką tai reiškia, arba žinojo per gerai.
Namie, Krokuvoje, miegojo karalienė Anna Cilietė, ir pusantrų metų mergaitė, kurią pavadino Jadvyga. Jis pagalvojo apie ją, mažytę, riesta nosimi, ir pagalvojo, kad kūdikis neturi žinoti, ant ko stovi jos vardas.
Jogaila išėjo ant laiptų. Apatinėje salėje ant suolo sėdėjo vienas Vytautas su žibintu prie kojų, o greta tamsoje prie sienos šliejosi šunimis atsiduodantis pilkas sargybinis; išvydęs karalių, vyras pakėlė akis ir Vytautui mostelėjus be garso pasitraukė į šešėlį.
— Nemiegi, — tarė Vytautas, nepakeldamas galvos.
— Niekada nemiegu.
— Aš irgi.
Jogaila atsisėdo. Tarp jų buvo tiek vietos, kiek tilptų žmogus. Viešpatie, pagalvojo jis, kiek metų niekas tos vietos neužėmė.
Jis būtų norėjęs pasakyti daug. Daugiau, nei jam leista pasakyti kaip karaliui, ir daugiau, nei jam leista kaip pusbroliui. Jis atsiminė Jadvygos balsą, mažą, nešaltą, jos paskutinę kalbą: eik pas Vytautą ir nekalbėk karaliaus balsu. Atsiminė savo paties laišką: yra kažkas, ką turiu tau pasakyti. Dabar sėdėjo greta to, kuriam turėjo pasakyti, ir burna buvo sausa. Prie Jadvygos kapo garsas dingo po pirmųjų dviejų žodžių. Čia jis dar buvo jo: tereikėjo ištarti.
— Aš… — pradėjo jis.
— Ne, — tarė Vytautas.
Ne griežtas ne: tylus, beveik malonus. Jis pakėlė galvą, ir Jogaila pamatė jo veidą žibinto šviesoje: pavargęs, senas, ramus.
— Noriu, kad žinotum, kas tarp mūsų yra, — pasakė Vytautas. — Kad nebūtų nesusipratimų. Aš tau neatleidžiu. Ne todėl, kad nenoriu. Todėl, kad nebegaliu, o gal niekada ir negalėjau. Žinau tai jau daug metų ir nebandysiu apsimesti. — Žodžius dėliojo lėtai ir apdairiai it pamatų akmenis. — Bet man tai nebesvarbu. Man reikia tavo vyrų, tavo ietininkų ir tavo žodžio, kad nepasitrauksi. Daugiau man nieko nereikia.
— Žodį turi, — pasakė Jogaila. Jis nežinojo, ar tai jo balsas.
— Žinau. Todėl ir esu čia.
Abu sėdėjo tylėdami. Vytautas nė nemėgino paslėpti sidabrinio vilko po apsiaustu — ir ne iš žiaurumo, o todėl, kad tiesiog nematė prasmės: sidabras liko sidabru, Vytautas — Vytautu, ir nieko čia nebepakeisi.
Jogaila nudelbė akis į savo delnus: šitos rankos nė karto jo nelietė. Tačiau menka iš to buvo paguoda.
Kažkas sušvilpė laiptų viršuje.
Viršutinėje aikštelėje stovėjo Henė, svaidydamas ore du juodus akmenėlius, ir ramiai šypsojosi lyg lauktas svečias. Abu akmenys skriejo be garso vienas įkandin kito tuo pačiu lanku tarsi pora į vieną jungą pakinkytų žirgų.
— Pamiršau pasakyti, kad vyno daugiau nėra, — tarė jis. — Bet matau, kad jums užtenka.
— Eik šalin, — tarė Vytautas šaltu skolininko balsu, primenančiu dar neužbaigtą sąskaitą.
Henė nusilenkė. Prieš eidamas, jis žvilgtelėjo į Jogailą ir pasakė taip tyliai, kad niekas daugiau negirdėjo, nors garsas Jogailos aplinkoje buvo užgesęs:
— Aš kalbu abiem vienodai, didenybe. Tik jūs vienintelis girdite, kad aš tai sakau.
Ir išėjo, o šerkšnas ant lango, ten, aukštai, staiga nustojo augti.