15 Tiltas per Vyslą
1410 m. birželio 30 – liepos 2 d., Červinskas, Vyslos krantas
Žiežirba pirmiausia pamatė ne tiltą, o dulkes.
Geltonos, tirštos dulkės stovėjo virš ano kranto per visą plačios upės vagą lyg ant vandens nusileidęs ir pakilti neketinantis audros debesis. Šiame krante po žemomis alksnių paunksnėmis sugulę vilkai atsargiai traukė šnervėmis svetimos šalies orą. Pietinio kranto tvaikas jokių abejonių nekėlė: įkaitusių žirgų prakaitas, odos taukai, drėgni eglinių šakų laužai, o labiausiai — tūkstančiai žmonių kūnų, sulipusių į vieną tirštą, rūgštų, sunkiai alsuojantį kamuolį.
— Per daug, — burbtelėjo greta žolėje tupintis Kirmėlė: nekalbus žvalgas tuščių skundų nepripažino, tik sausai konstatavo skaičių.
Žiežirba linktelėjo. Dešinėje saujoje gniaužė uosio lanką, o kairiu keliu prilaikė tankiu avikailiu apmuturiuotą ryšulį, kurio nepaleido iš rankų nuo pat Trakų salos. Nedideliame geležinio karkaso žibinte su plonomis skaidriomis rago plokštelėmis vietoj stiklo ruseno gyva liepsnelė, ir pro tankų kailį sklido rami, tolygi šiluma.
Prieš tris savaites vidurnaktį nulipęs į akmeninį pilies rūsį, rado Vytautą stovintį prie pat ugnies lentynos, tiesų ir nejudrų. Elijas tylėdamas laikė praviras ąžuolines duris, o pelenininkas Spyglys sėdėjo ant žemo suolo nebeįstengdamas pakelti rankų — po daugybės tarnybos metų sugrubę pirštai smulkiai virpėjo nuo sunkaus ugnies puodo. Niekas nieko neaiškino. Vytautas tik trumpai paliepė:
— Paimk.
Žiežirba pastatė žibintą ant akmeninės lentynos greta juodo suodino rato, kuriame šventoji ugnis ruseno nuo neatmenamų dienų. Į skardinį dugną įbėrė žiupsnį pilkų Kalvio pelenų, mažą ąžuolo anglį atsargiai priglaudė prie liepsnos ir, kai žarija įsidegė raudoniu, perkėlė į žibinto vidų. Liepsnelė pakluso: persisvėrė per apdegusio rato briauną, pasiekė lentynos kraštą ir lengvai persikėlė į raginį gaubtą, lyg seniai laukusi kelionės.
Po skliautais sutemo. Juodas ratas ant šalto akmens liko tuščias — po aštuoniolikos metų nebebuvo kam jo šildyti.
— Aš pasiliksiu čia, — tarė Elijas, ne klausimu, užmerkdamas duris. — Kas nors turi stovėti prie durų, už kurių nieko nėra. Kad kas nors galėtų grįžti.
Daugiau niekas nepratarė nė žodžio. Žiežirba nešė žibintą dvidešimt dvi ilgas dienas per Gardiną, per Bielską, per gūdžias Mazovijos girias, kur pakelės kaimiečiai nė nenutuokė, kokia kariuomenė traukia pro jų žemas pirkias. Kasnakt atvožęs avikailio kraštą šnabždėdavo ugniai senąja vilkų šneka, išmokta dar prieš krikštą: ugnele, čia upė, čia miškas, čia tave dar niekas nematė. Liepsnelė atsiliepdavo — šoktelėdavo gelsvu kuokštu ir vėl ramiai priguldavo prie anglių lyg gilus miegančiojo atodūsis.
Tiltas buvo ne toks, kokio jis tikėjosi.
Vaizdavosi drūtų rąstų sąsparas ant dugnan įkaltų ąžuolinių polių, kokias buvo regėjęs ties Nemunu, tačiau čia per visą Vyslos plotį driekėsi laivų virtinė: šimtai medinių valčių ir plokščiadugnių baržų, surakintų geležinėmis grandinėmis bei storais kanapių lynais ir nuklotų tvirtomis pušinėmis grindų lentomis. Visas statinys lėtai kilnojosi ant bangų lyg miegančio žvėries nugara. Lentomis jau žygiavo lenkų vėliavos — šarvuoti raiteliai po keturis gretoje, sunkūs gurguolės vežimai, ginklanešiai su ilgomis ietimis; rąstai dusliai girgždėjo, o tarp dervuotų bortų šniokštė srovė.
Žmonės sakė, kad jį sukalė kažkur aukščiau upe, slapčiausiai, per visą pavasarį, kad nė vienam Ordino žvalgui nepasiektų žinia, paskui išardė, nuplukdė dalimis žemyn ir surinko čia per vieną naktį. Kur tai buvo padaryta, Žiežirba nežinojo ir nesvarstė. Jis žiūrėjo į vandenį.
Gelsvai ruda, plati upė nešė drumstus vandenis lėta, tačiau galinga srove, ir vasaros dangus, regis, atsispindėjo pačiame dugne. Tokių plačių vandenų Žiežirba dar nebuvo regėjęs: Dykroje telkšojo užmiršti, samaningi, tamsios gyvybės pilni akivarai, o ši upė veržėsi pirmyn į šiaurę, nepaisydama niekieno valios.
Ugnis žibinte krustelėjo.
Atvožęs avikailio kraštą, jaunuolis dirstelėjo pro rago plokštelę: liepsnelė stiebėsi aukštyn, tiesi, budri ir įdėmi it suklusęs sargybinis.
— Tau nepatinka vanduo, — sušnibždėjo jis.
Bet ne vanduo jai buvo svarbus. Tai jis suprato po akimirkos, kai nuo tilto, pro grandinių žvangesį ir lentų girgždesį, išgirdo kitą garsą.
Ten giedojo.
Nuo tilto lentų, nuo raitelių gretų ir iš viso pietinio kranto vienu metu pakilo tūkstančių vyriškų gerklių giesmė — lėta, rūsti, kur kiekvienas posmas krito lyg sunkus kalvio kūjis ant geležinio priekalo, kaskart vis tvirčiau. Žiežirba nesuprato nė vieno lenkiško žodžio, tik pagavo vis pasikartojantį Dievo vardą: skirtingai nuo geležinio, bejausmio Ordino brolių giedojimo, šiame chore gyva baimė ir viltis buvo sulipusios į vieną balsą.
Šalia gulintis vilkas pakėlė galvą. Tai buvo Pilkoji.
Nuo pat išjojimo iš Trakų Pilkoji šnekėjo dar rečiau negu Dykros pelkėse. Pirmoji moteris, Šaknų Motinos priimta į vilkų krikštą prieš senąją tvarką, nešiojo tą išskirtinumą ant pečių lyg sunkią geležinę naštą. Nužvelgusi siūbuojantį tiltą, dulkių debesį ir giedančias raitelių gretas, prabilo ramiu kasdieniu balsu:
— Lenkai. Jų Dievas dainuoja garsiau už Ordino.
— Ar tai gerai?
— Nežinau. Mums nereikia žinoti. — Ji pasuko galvą. — Kaip ugnis?
— Gyva.
— Atsargiai. Jie turi daug dūmų, bet nė vienos švarios ugnies.
Žiežirba laikė žibintą abiem rankomis. Iš kito kranto atsklido arklio žvengimas, o paskui kažkas kita: žmonių balsų gūsis, kuris nutilo, kai priartėjo prie tilto vidurio. Ne po vieną. Visi iš karto, tarsi kas nors užspaudė žvakę.
Jis pakėlė galvą.
Tą pačią dieną, jau popiet, per tiltą ėjo karalius.
Žiežirba suprato tai iš to, kas vyko aplink. Nuo pietinio kranto žengė nedidelė grupė: kelios dešimtys raitelių, du vėliavnešiai, kunigas su kryžiumi. Priekyje vienas vyras, juodai apsirengęs, sudžiūvęs, ant ilgų, plonų kojų žirgo, ir aplink jį geso garsas. Ne iš lėto. Per dešimt žingsnių. Žiežirba matė, kad už jo raiteliai kalbasi, judindami lūpas, bet iš ten atsklido tik šnaresys. Kanopos mušė lentas be aido. Upė, kurios plakimas į laivus iki tol buvo girdimas per visą kraštą, aplink jį tapo vos girdima, tarsi valtys, praleisdamos jį, sulaikė kvapą.
Apie karalių visi vilkai buvo girdėję; Kalvis kadaise tarė: jis nešioja tylą lyg kitas kalaviją. Tiksliau nepasakysi.
Žiežirba pajuto kaklą. Ne gerklės žymę, o tai, kas buvo po ja: ten, kur jis laikė savo vardą.
Ugnis žibinte susitraukė.
Be jokio vėjo gūsio ar dūmų liepsnelė susigūžė į save lyg nepavadinamą pavojų užuodęs girios žvėris. Auksinis švytėjimas pamėlo, o karaliui pasiekus tilto vidurį, išbluko iki žiemos šerkšno baltumo, ir iš žibinto pro rago plokšteles dvelktelėjo aklinos, bedugnės tuštumos šaltis, kaustantis pirštus.
— Pilkoji, — tarė jis. Balsas išėjo ne toks, koks turėjo būti.
— Matau.
— Ji…
— Matau. Laikyk.
Priglaudęs žibintą prie krūtinės, ėmė šnabždėti ne liepsnai, o sau, į tą vietą, kur glūdėjo tikrasis jo vardas. Ten, gelmėje, kur ugnis saugojo jį penkerius metus, kažkas ėmė slysti iš rankų — be skausmo ir be baimės. Pats vardas buvo užmirštas dar Kūčių naktį vos jį ištarus, kaip reikalauja įstatymas; atmintyje tebuvo likęs vien motinos lūpų linkis virš molio šukės krašto, vienintelis iš jos paveldėtas daiktas. Dabar blėso ir tas paskutinis pėdsakas.
Apgraibomis ieškodamas atmintyje, užčiuopė tik lygią, švarią, apvalią tuštumą lyg nukirsto medžio kelmą. Motina tikrai buvo gyvenusi, ir vardą prieš pat mirtį tikrai ištarė, tačiau jos pravirų lūpų linkis išslydo tarp pirštų lyg šalta vandens žuvis.
— Ugnele, — sušnibždėjo jis. — Tu mane laikai. Aš tave laikau. Nepalik.
Savęs jis neišgirdo. Visas garsas aplink buvo užgesęs, ir jis, kitą akimirką, supyko: ne ant žmogaus, o ant savo bejėgiškumo. Tada išėmė iš kapšelio ties diržu žiupsnelį Kalvio pelenų, pilkų, sunkių, kvepiančių geležimi, ir paleido juos į liepsną.
Liepsnelė trūktelėjo lyg prikandusi lūpą ir trumpai blykstelėjo žaliai. Netrukus atgavusi jėgas, nustūmė nuo karaliaus sklindantį ledinį stingulį tolyn, vėl išsitiesė visu ūgiu ir nušvito sodriu geltoniu. Žiežirba giliai iškvėpė: akimirkos dalį vaizduotėje vėl ryškiai šmėstelėjo virš molio šukės lėtai, paskutiniam žodžiui prasivėrusios motinos lūpos, o paskui aplinkui vėl plytėjo Vyslos krantas ir petį tvirtai spaudė pilkas Pilkosios delnas.
Karalius pasiekė kitą pusę.
Vytautas laukė ten, kur tilto lentos susitikdavo su žeme.
Jis buvo nulipęs nuo žirgo. Šalia stovėjo penki vyrai, ne daugiau. Žiežirba matė jį iš šono, siaurą, tvirtą, nugara tiesią, plaukai balti kaip sniegas ant lauko. Jis laikė vadeles delnuose. Atrodė, kad kalbasi su upe.
Karalius sustojo už dešimties žingsnių. Nulipo nuo žirgo, ir tą akimirką, kai jo kojos palietė žemę, tyla aplink jį vos pastebimai suplonėjo, ir nuo kranto pasklido daugiau garsų: kanopų, krepšių, metalo. Jie stovėjo vienas prieš kitą.
Žodžių, kuriuos būtų galėjęs išgirsti šis krantas, niekas netarė. Vytautas pakėlė ranką, ne sveikinimui, o tik pasakydamas: čia. Karalius nuleido galvą. Paskui žengė keletą žingsnių ir sustojo per ištiestos rankos atstumą nuo pusbrolio. Jis žiūrėjo į jo veidą. Į kaklą, kur kabojo sidabrinis vilkas, nežiūrėjo.
— Atvykai, — tarė Vytautas. Žiežirba jį išgirdo, nes dabar jo klausėsi visa upė.
— Atvykau.
— Gerai.
Jie stovėjo. Niekas nieko neapkabino. Jų rankos, kurios kadaise žinojo vienos kitų kraujo kainą, nesusitiko. Bet abu buvo čia.
Greta stovinti Pilkoji sustingo, įbedusi žvilgsnį į karalių lyg į užgriuvusį šulinį, kuriame kadaise paskandino žmogų. Tačiau valdovas buvo Gediminaitis, o antrasis ant kaukolės ištartas priesakas draudė vilkui pakelti ranką prieš Gedimino kraują. Tiek Pilkoji, tiek Pušis, tiek visi čia susirinkę broliai puikiai skyrė priesaiką nuo atleidimo.
— Tai jis? — sušnibždėjo ji. — Tas, dėl kurio vilkai laikė duris?
— Taip.
Ji nieko daugiau nepasakė. Atsigulė atgal ant žemės, nugara į upę, ir žiūrėjo į dangų.
Naktį, kai abi kariaunos susijungė, Žiežirba nuėjo prie vandens.
Visa Vysla švietė. Ne ugnimi, šviesa: tūkstančiai laužų abiejuose krantuose, ir kiekvienas atsispindėjo upėje, ilga, nuolat judanti žvaigždžių eilė. Iš lenkų stovyklos vėl atsklido ta pati giesmė, bet dabar žemiau, ramiau, sudėta iš keliolikos šimtų balsų, kaip vakarinė malda. Tilto grandinės, kurios dieną žvangėjo, nutilo, ir laivai prisiglaudė prie krantų.
Jis sėdėjo ant akmens, žibintą laikydamas ant kelių. Ugnis degė ramiai, aukso spalvos, šiltesnė nei per visą dieną. Jis pagalvojo apie rūsį Trakuose, apie sausas lentynas ir juodą ratą, kuriame ji gyveno iki šiol. Pagalvojo apie Elijo veidą, kai kunigaikštis uždarė duris.
— Ar ji bijo?
Žiežirba nė nekrūptelėjo. Už nugaros be deglų ir be šalmo stovėjo nemigos išgintas Vytautas; tyliai priėjęs, kunigaikštis prisėdo ant kranto žemės ir įsižiūrėjo į žibinto liepsnelę.
— Ne vandens, — tarė Žiežirba. — Šalčio. To, kurį jis neša. Aš… — Jis nutilo.
— Kas?
— Aš pamiršau motinos lūpas. Vienam mirksniui.
Vytautas pasuko galvą taip, kad dešinė ausis būtų prie jo. Neatsakė iškart. Jo veidas ugnies šviesoje buvo seno žmogaus, bet akys nebuvo senos.
— Dabar atsimeni?
— Taip.
— Gerai. — Vytautas pažvelgė į ugnį. — Nežinau, kiek laiko galėsiu laikyti jį prie jos. Karalių. Bet šiuo metu turiu tik jį.
Žiežirba prilaikė žibintą ant kelių: šiluma skverbėsi į kelius, riešus, krūtinę. Ant liežuvio galo sukosi klausimas, kam išvis žygiuoti į Prūsiją, ir pažadas pačiam išsaugoti liepsną, tačiau nei klausimo, nei pažado ištarti nereikėjo.
— Ar jis matė? Jis ir jo vyrai?
— Matė žibintą.
— Ir viskas?
— Taip. To pakanka. — Vytautas ištiesė sugrubusį delną per pirštą nuo šilto rago. — Rytoj ir poryt žygiuosime kartu į šiaurę. Nežinau, kiek dienų mums dar liko, bet žinau, kur ugnis turi degti, kai duosime atsakymą.
— Kur?
— Su manimi.
Daugiau jis nieko nepasakė. Vandens garsas, kuris visą dieną buvo ištirpęs tyloje, sugrįžo, žemas ir tolygus, ir upė tekėjo toliau, nieko nebeklausdama, o ant jos, abiejuose krantuose, degė tūkstančiai laužų, ir kiekvienas iš jų buvo tik laužas, tik šviesa, tik dūmas.
Tik vienas nebuvo.