27 Jogailos Sielvartas
1411 m. vasara, Krokuva, Vavelis
Beveik vienintelis balsas, kurį Jogaila girdėjo visiškai, buvo trimečio vaiko.
Karalius tai suprato ne išsyk. Mergaitei ėmus tarti pirmuosius žodžius, iš pradžių manė ją šnabždant, mat skiemenys kapsėjo smulkučiai it rasos lašai, tačiau netrukus paaiškėjo, kad duktė šneka įprastu balsu, tik tėvo ausis pagauna jį aiškiau už visus kitus. Vaiko juokas iš gretimos menės lengvai prasiskverbdavo pro mūro sienas, kilimus ir tą nematomą vatą, kuri gaubė Vavelį nuo pat Jadvygos mirties vasaros, ir pasiekdavo klausą be menkiausios kliūties. Visi kiti garsai — ponų ginčai, bažnyčių varpai, paties karališkasis balsas — skambėjo lyg iš po vandens, o mažoji Jadvyga, motinos vadinama Jadvygėle, čiauškėjo tiesiai į ausį kiaurai rūmų tylą, tad Jogaila niekam nesiteisino, kodėl vaikų kambaryje užsibūna ilgiau, negu derėtų valdovui.
Gimusi prieš trejus metus balandį, mergaitė gavo pirmosios karalienės vardą, ir visa Krokuva stebėjosi tokia karaliaus drąsa. Kaskart ištarus tą vardą, po krūtine suvirpėdavo kitas, lengvas ir tylus aidas lyg atspindys vandens paviršiuje. Tačiau vardas skambėjo gražiai ir dukteriai tiko.
— Tėti, — tarė ji dabar. — Pažiūrėk.
Ji sėdėjo ant kilimo prie lango ir laikė rankose medinę lėlę, kurią kažkas jai išdrožė, su dažytu veidu ir tikrais plaukais, nukirptais nuo arklio uodegos. Lėlė turėjo vainiką iš geltonų audeklo gėlių. Mergaitė jį pataisė, nenuleisdama akių nuo tėvo, ir paskui pasakė rimtai, kaip sako vaikai, aiškinantys pasaulio tvarką:
— Ji karalienė. Bet nori namo.
— Kur namo?
— Nežinau. — Ji paklausė lėlės, paskui papurtė galvą. — Ji irgi nežino.
Jogaila įsitaisė greta ant per žemos vaikiškos kėdutės, sulenkęs sustingusius kelius. Ėjo maždaug šeštąją dešimtį — tikslių metų niekas nežinojo, tad galėjo pats pasirinkti parankesnę datą; šįryt, dirstelėjęs į savo delnus, nutarė rinktis vėlesnę.
Nuo kelionės į Vilnių prabėgo pusmetis. Grįžtant į Lenkiją, jau pirmąją dieną ant Bugo tilto, vos už šimto žingsnių nuo sienos, garsai vėl ėmė blėsti lyg užsimaukšlinus storą gobtuvą. Taip nutikdavo kaskart, tačiau atmintyje vis tiek išliko kelmas Šventaragio slėnyje ir sunkus pusbrolio delnas ant peties — toji gili, per apsiaustą prasiskverbusi šiluma. Iš kur toji kaitra ėjo, nesuvokė, tik jautė, jog pražilęs Vytautas po šarvais tebenešioja neužgesusią žariją.
Anna įžengė be pranešimo — tiesia nugara, iš anksto žinodama, kad šiame kambaryje jos nekantriai nesidairo. Apie trisdešimties metų šviesiaplaukė, pamaldi Kazimiero vaikaitė iš motinos pusės, Piastų kraujo moteris nuo pat vestuvių dienos suprato buvusi parinkta karaliui pagal dvaro išskaičiavimą, tačiau nė sykio nesiskundė, ir tas tylus orumas Jogailą slėgė sunkiausiai.
Ji atsisėdo ant suolelio prie lango ir paėmė mergaitės lėlę, sutvarkė vainiką ir padavė atgal.
— Tau vėl rūpi, — pasakė ji lenkiškai. Jos balsas buvo ramus, be priekaišto.
— Kas man rūpi?
— Tu žiūri pro langą. — Ji nežiūrėjo į jį. — Tu ateini čia, nes čia niekas iš tavęs nieko nenori.
Jis nieko neatsakė. Tai buvo tiesa, tik ne tokia, kokią ji manė.
— Aš nepykstu, — tarė Anna. — Noriu, kad žinotum. Aš žinau, kad aš ne ji. Aš gyvenu jos namuose. Valgau už jos stalo, ir kiekvieną rytą einu pro jos kapą į mišias, ir kiekvieną rytą jis būna baltas. Aš nesiskundžiu. — Ji pakėlė akis. — Bet aš prašau tavęs: nustok eiti ten vienas. Pasiimk mane. Aš pasimelsiu kartu.
Jogaila pakėlė akis į žmoną: po devynerių bendro gyvenimo metų priešais save išvydo nebe svetimą Piastų kunigaikštytę, o moterį, trejus metus kas rytą tyliai vedžiojusią vaiką už rankos pro apšerkšnijusį antkapį.
— Pasiimsiu, — pasakė jis.
— Ne, — tarė ji, vos šyptelėjusi. — Nepasiimsi. Bet tau jau gera, kad pasakei.
Mergaitė, sėdėdama ant kilimo, žiūrėjo iš vieno į kitą, ir jai buvo nuobodu. Ji paklausė, ar galima šokinėti.
Tą pačią savaitę jis nuėjo išpažinties.
Mėgino jau ne pirmą sykį — pirmąkart suklupo klausykloje iškart po Brastos pasitarimo, nujausdamas, jog kitos progos gali ir nepasitaikyti. Nuodėmklausys buvo senas Vavelio koplyčios pranciškonas, tylus perrašinėtojas rašaluotais pirštais, niekuomet neužduodantis nereikalingų klausimų. Suklupęs už grotelių, Jogaila lotyniškai išpažino viską, ką įstengė: puikybę, rūstybę, meilę ne tiems, kuriuos derėjo mylėti. Tikros nuodėmės liejosi nuo liežuvio lengvai.
Paskui jis pasakė: Krėvoje.
Ir staiga stojo aklina tyla — ne pamažu blėstanti kaip prie Jadvygos antkapio, o akimirksniu užgriuvusi siena. Pro klausyklos groteles matėsi atgręžtas vienuolio veidas; pranciškonas kantriai laukė, kol Jogaila be garso krutino lūpas, neprasiveržiančias nė vienu skiemeniu. Po valandėlės dvasininkas atsargiai pasiteiravo, ar valdovas išpažinęs viską. Karaliui linktelėjus, nieko negirdėjęs nuodėmklausys pasilenkė prie grotelių ir ištarė įprastą atleidimo formulę — išrišdamas nuodėmę, kurios nė neišgirdo.
Jis išėjo iš koplyčios švaresnis, nei buvo, ir tai buvo blogiausia dalis. Niekas nebuvo atleista. Nuodėmė liko ten, kur gulėjo, tik dabar ji turėjo ir Bažnyčios antspaudą.
Naktį jam vėl sapnavo grindis.
Sapnas buvo tas pats, tik kiekvieną kartą arčiau. Jis stovėjo Krėvos pilies viršutinėje menėje, vėlų vakarą, ir lenta po jo kojomis buvo šilta. Ne nuo ugnies. Nuo kažko, kas gulėjo po ja. Žemai, vienu aukštu žemiau, ant akmens, ėjo žingsniai, ir kiekvienas jų buvo girdėti aiškiai, nors jis stovėjo visiškoje tyloje. Jis žinojo, kas ten eina.
Priešais stovėjo Skirgaila — toks pat kaip aną naktį: įraudęs, suprakaitavęs, tvoskiantis alumi, nerangiai tabaluojančiomis rankomis. Jis nenori pasirašyti, prabilo brolis. Aš paprašiau gražiai. Prisimink, kad prašiau. Kalba ėjo ne apie sutartį, o apie kai ką kita; Jogaila puikiai suvokė apie ką ir mėgino sušukti ne, tačiau burną kimšo vata.
Ar jis turi gyventi, Vladislovai?
Klausimas nuskambėjo iš Skirgailos lūpų, tačiau balsas priklausė kitam — žemesnis, skardesnis, glotnus it aksomas, su trumpu, tyliu skambtelėjimu sakinio gale lyg toli sudužus krištolo taurei. Tik dabar, po dvidešimt devynerių saviapgaulės metų, Jogaila pripažino sau: tą naktį klausė visai ne brolis.
Skirgaila išėjo iš sapno. Jo vietoje, ant grindų, sėdėjo Henė.
Jis sėdėjo sukryžiavęs kojas, apsirengęs juodai ir raudonai, ir pirštais lėtai sukiojo akmenį, lyg tikrintų, ar nėra įtrūkimų. Juodą, apvalų, tokio dydžio, kuris tobulai tilptų į vyro delną.
— Aš nerašau sutarčių, didenybe, — pasakė jis. — Aš jas tik skaitau garsiai. Jūs davėte atsakymą, kuris buvo ne žodis. Tai pati puikiausia rūšis.
Jogaila ketino paklausti: ar tu čia? Tačiau juokdarys buvo toli — Vytauto dvare kas vakarą pilstė vyną ir svaidė į orą du juodus akmenėlius. Čia, sapne, Henė sukinėjo tarp pirštų tik vieną — paties Jogailos akmenį; Vytauto akmens nebebuvo.
— Kiek? — paklausė Jogaila. Jis nežinojo, kodėl.
— Kaina? — Henė šyptelėjo. Akmuo apsisuko vieną kartą. — Jūs ją žinote. Jūsų kraujas karaliaus Krokuvoje. Jūsų vaikai sėdės tose kėdėse, kurias jūs jiems pastatėte, ir tarp savęs kalbės lenkiškai. Jūs neprarasite nė vieno vardo. Tik žemę, kuri juos ištarė.
— Aš neturiu sūnaus.
— Dar ne. — Akmuo apsisuko dar kartą. — Bus. Du. Bet ne iš tos moters, kuri šiandien sėdi jūsų vaikų kambaryje. Ji išeis anksčiau, nei suspėsite priprasti. Paskui ateis kita, ir jos irgi nebeliks. Trečioji pagimdys, ir jūs ją pamilsite, ir niekas neišdrįs pasakyti, kad Dievas čia ne prie ko. — Henė stabtelėjo. — Kiekvienas apsisukimas yra diena, didenybe. Aš tik skaičiuoju.
Jogaila nežinojo, ar tai grasinimas, ar paguoda.
— Du sūnūs, — pakartojo jis.
— Du. Kai jūs jau nebesitikėsite, kai būsite toks senas, kad Krokuva pamirš, jog esate žmogus. Jie bus gražūs vaikai. Jums jie patiks. Kodėl neturėtų patikti? Aš gi nesu žiaurus, didenybe. Velnias ne toks baisus, kaip jį piešia.
Juokdarys nusikvatojo, ir kiekviena to juoko gaida nuskambėjo ausyse taip aiškiai, kad sapnas tuoj pat ėmė sklaidytis — mat Vavelio tyla atsitraukdavo tik miegant.
Jis atsibudo prieš aušrą.
Kambarys buvo šaltas. Ne žiemos šaltumu, o tuo, kuris ateina iš sienos, lygiu ir kantriu. Ant šiaurinio lango, nors buvo birželio pradžia, tūkstančiai mažų kristalų augo viena kryptimi, ir pro juos pilkame ore matėsi Vavelio kiemas, vandens šulinys ir pirmoji varna. Jogaila gulėjo nejudėdamas. Garsų nebuvo. Visiškas, apvalus, besikaupiantis nebuvimas.
Prie lovos kažkas pajudėjo.
Mergaitė stovėjo už užuolaidos, basa, su ilgais marškiniais, ir žiūrėjo į jį didelėmis, rimtomis akimis. Jogaila nesuprato, kaip ji čia pateko. Anna visada užrakindavo vaikų kambarį.
— Tėti, — pasakė ji. — Tu miegojai ir kalbėjai.
— Ką sakiau?
— Nesupratau. — Ji pamąstė. — Kažką apie grindis.
Jis neatsakė. Mergaitė priėjo arčiau, užsilipo ant lovos krašto, kaip lipama ant mažo kalno, ir ištiesė jam atvirą delną. Delne gulėjo akmenukas, lygus, pilkas, nugludintas upės, tokio dydžio, kad tilptų į vaiko kumštį.
— Radau tau, — pasakė ji. — Sode. Jis buvo toks šaltas, tai paėmiau į delną, kad atšiltų. Dabar jis šiltas.
Jogaila paėmė akmenėlį. Jis tikrai buvo šiltas — sušildytas vien vaiko delno, ir nieko daugiau. Pilkas, ne juodas, visai nesunkus. Karalius ilgai palaikė jį ant atviros saujos, o pakėlęs akis išvydo smalsų, laukiantį dukters žvilgsnį — mergaitė laukė, ar tėvas supras.
— Dėkui, — ištarė karalius. Balsas nuskambėjo skaidriai ir aiškiai, ir tą pačią akimirką menę vėl užliejo gyvi garsai: varnos kranktelėjimas už lango, sargybinių žingsniai kieme, tolimi rytmečio varpai. Neklausdamas kodėl, Jogaila suspaudė delne šiltą akmenėlį — ateis diena, kai vienam žmogui ištars visą sakinį iki galo, tik dar ne šiandien.
Mergaitė užsiropštė jam ant krūtinės ir užmigo, kaip miega vaikai, nesvarstydami, ar tai leidžiama.