26 Dviejų Gyvenimų Laisvė
1411 m. pavasaris, Žemaitija, Kražių giria
Ordino vaitas išvyko per Šv. Jurgį, pasiėmęs vežimus, tris moteris iš virtuvės ir valdžios raštus, įvyniotus į vilną. Mingaila matė jį atvažiuojant prieš septynerius metus, kai Ordinas atėjo su pergamentu ir paaiškino, kad Žemaitija yra jo, nes jis ją nusipirko; matė ir išvažiuojant, nes senas žmogus turi laiko žiūrėti. Vaitas nesidairė į šalis. Prie Dubysos brastos jis sustabdė arklį, atsisuko į kelią, kuriuo atvažiavo, ir pasakė kažką savo tarnui vokiškai. Mingaila nesuprato žodžių. Bet suprato balsą: taip kalba vyras, išvykstantis iš namų, kurių nemylėjo, bet į kuriuos ketino grįžti.
Pasakoti seniūnams nereikėjo, jie jau žinojo. Žinios Žemaitijoje keliauja greičiau už raitelį, nes jas neša ne žmonės, o paukščiai, šunys ir pusiau užmiršti dalykai, kuriems niekas nevadina vardo. Mingaila pats girdėjo naujieną nuo pušies prie savo trobos: ji sušlamėjo ne vėjo laiku, ir jis atpažino tą šlamesį, kokį girdėjo tik tris kartus gyvenime. Žemė grįžta. Ne Ordinui. Ne Lenkijai. Savo.
Jis nepasakė nieko, tik nuėjo ir persirengė švariais marškiniais.
Kieme senolį pasitiko aštuonmetis anūkas, kriaušės vytelės galu brėžiantis asloje ratus. Mingailai pasiteiravus, ką čia piešia, berniukas paaiškino brėžiąs šulinį: esą, jei neduosi šulinio kaukui duonos, tas ims ir išsiurbs visą vandenį. Iš kur tai girdėjęs? Iš močiutės. O ar duoną nešąs? Nešąs, atsakė vaikas, nors per Kūčias atvažiavęs kunigas barėsi, kad jokių kaukų pasaulyje nėra. Mingaila sugniaužė tvoros statinį ir apie kunigą nepratarė nė žodžio — tik priminė, jog šulinys reikalingas vandeniui, o duonos kriaukšlę padėti dera, kad ir kas ten gyventų.
Vyresnysis sūnus negrįžo iš Prūsijos. Apie tai jis galvojo retai, ir ne todėl, kad neskaudėjo, o todėl, kad vėliau galvojimas pasidarė panašus į laikymą žmogaus, kuris nenori būti laikomas. Praėjusį rudenį, kai paskutiniai lauko darbai baigėsi, jo troboje vieną naktį atsirado du žemo ūgio vyrai, su pilkais veidais ir negausiais žodžiais, ir padėjo ant stalo molinį puodą, užkimštą vašku. Jie nepasakė, iš kur. Pasakė tiktai, kad vyrai, kurie krito Griunvaldo lauke po Vytauto vėliavomis, buvo sudeginti pagal senąjį paprotį, kad vėlės nepasiliktų ten, kur jų niekas nešerdavo, ir kad pelenų išliko tiek, kiek išliko. Mingaila padėkojo, ir jie dingo, kol jis dar nespėjo jų išlydėti.
Puodas stovėjo ant aukšto, užkištas po šieno ryšuliu. Jis prie jo užlipdavo retai, bet kiekvieną ketvirtadienį, Perkūno dieną, kai šeima išeidavo į laukus, jis likdavo namie ir padėdavo ant stalo duonos riekę. Šeima priprato prie šio įpročio, ir niekas jo neklausė.
Į Kražių girią susirinko praėjus savaitei po Šv. Jurgio. Dešimtmetį vien „ąžuolų kampu“ vadintas alkas atgavo tikrąjį vardą, nes niekas nebesibaimino jo ištarti balsu. Seniūnai traukė pėsti po vieną ar po du, vengdami atrodyti kaip sąmokslas: dvidešimt trys vyrai iš Raseinių, Kražių, Varnių, Telšių ir gūdžios tankmės kaimų, nepažymėtų jokiame Ordino brėžinyje. Mingaila tarp jų buvo vyriausias, nors tokios pirmenybės niekuomet netroško.
Ąžuolai čia augo pagal senąją tvarką: trys jaunesni prie įėjimo, drūtesni gilumoje, o patys seniausieji, kurių kamienų nebūtų apglėbę aštuoni vyrai, juosė aukuro akmenį. Dirva po lajomis buvo išminta daugybės pėdų, o ant šakų plaikstėsi išblukusios baltos bei raudonos juostelės — kai kurios tokios senos, kad atrodė suaugusios su žieve. Per visą dešimtmetį nė viena jų nebuvo nupjauta: Ordinas taip ir neįstengė perprasti, kas čia surišta.
Vytautas atvyko su šešiais vyrais. Jis jojo be vėliavos, tamsiu apsiaustu, ant pilko žirgo, ir Mingaila pagalvojo, kad kunigaikštis pasenęs: tai matėsi ne iš veido, o iš to, kaip jis nulipo, ilgai laikydamasis balno, kol koja suprato žemę. Jo palydovai nulipo kartu. Du iš jų, žemo ūgio vyrai su pilkais veidais, atsistojo atokiau nuo kitų ir nežiūrėjo į ąžuolus, bet visi seniūnai suprato, ką jie čia veikia. Vilkatai nesėdi, kai kiti sėdi.
Kunigaikštis nesilankstė: priėjęs prie aukuro akmens, įžengė tarp dviejų šventųjų ąžuolų ir sustojo tuščiomis rankomis, be jokios aukos, pasirengęs skelbti savo žodį.
— Žemė grįžta, — pasakė jis.
Niekas neatsakė. Kažkur giliau girioje šmaikštelėjo šaka.
— Ne visam laikui. — Jis kalbėjo lėtai, atsukęs galvą taip, kad dešinė ausis būtų atgręžta į seniūnus, ir Mingaila nesuprato, kodėl. — Ordinas atsisakė teisių, kol gyvi aš ir karalius. Ne ilgiau. Aš kalbėsiu tiksliai, kaip parašyta. Kai vienas iš mūsų mirs, Ordinas galės sakyti, kad žemė vėl jo. Kai mirsime abu, jis ateis su tuo pačiu popieriumi.
— Ir kiek tai metų? — paklausė kažkas už Mingailos.
— Nežinau. Dešimt. Gal trisdešimt.
— Taip, — tarė kitas, labai tyliai. — Nė vienas negyvena ilgiau už žmogų.
Seniūnai sėdėjo nekrustelėdami; Mingaila juto, kaip aplinkui pasikeičia vyrų alsavimas. Paties sausos, gumbuotais sąnariais plaštakos gulėjo ant kelių. Prieš dešimtmetį, išgirdęs tokią žinią, būtų pasitraukęs į girią lyg pėdsekio genamas žvėris, tačiau šiandien galvojo vien apie tai, kad valdovas nemeluoja: galėjo pažadėti amžiną laisvę, ir visi būtų mielai patikėję, bet pasakė tikrąją sutarties ribą.
— Mūsų vaikai, — pasakė Mingaila. Jo balsas buvo senas ir mažai kam girdimas. — Kunigaikšti, ką jūs padarysite su mūsų vaikais?
Vytautas neskubėjo atsakyti.
— Kunigai ateis, — pagaliau tarė jis. — Ne šiemet. Ir ne tie, kurie ateidavo su Ordinu. Tie, kurie ateis, ateis už manęs. Jei Žemaitija bus mano žemė, ji bus krikščionių kunigaikščio žemė, ir jos žmonių tikėjimą tikrins tie, kurie tam skirti. Aš negaliu jų sustabdyti. Ordinas to ir nori: kad Žemaitija liktų pagoniška, tada jis ateis ją „išgelbėti“. Aš galiu tik pasirinkti, kurie. Ir kaip. Ir kada.
— Kada?
— Kai tai bus neišvengiama. Ne anksčiau.
Tada atsistojo jaunesnis seniūnas, iš Telšių pusės, penkiasdešimtmetis, kurio kailinis jau buvo per šiltas šiam pavasariui, ir pasakė tai, ko visi tylėjo.
— Kunigaikšti, Salyne tu mus pardavei. Racionže pardavei. Kodėl šįkart turėtume tikėti, kad tai ne trečias kartas?
Vytautas nė nesuraukė kaktos ir net nepasuko sveikosios ausies — kaltinimą išgirdo ir taip.
— Pardaviau, — pasakė jis. — Du kartus. Šiandien neatėjau prašyti, kad man atleistumėte. Atėjau pasakyti, ką gavau ir ko ne. Aš nesu tas, kuris žada. Aš tik sakau, kiek turiu.
— Tai ne atsakymas.
— Ne, — sutiko Vytautas. — Atsakymo neturiu. Turiu dvidešimt metų.
Jaunesnysis seniūnas dar ilgai stovėjo, nežinodamas, ar tai pakankamai, ar per mažai, ir atsisėdo. Niekas jo nepabarė. Mingaila pagalvojo, kad tokią tiesą kunigaikščiai sako tik vieną kartą per gyvenimą, ir kad ji dažniausiai kainuoja daugiau nei melas.
Seniūnai ilgai tylėdami žvelgė į valdovą. Ant dešinės kunigaikščio plaštakos, uždėtos ant aukuro akmens, odos raukšlėse vis dar pilkavo pelenų ruoželiai. Žmonės kalbėjo, esą toji ranka nešioja žuvusių vilkų pelenus, kurių Vytautas niekuomet nenusiplauna; tiesa tai ar pramanas, Mingaila nežinojo, tačiau tik toks žmogus iš visų čia stovinčių turėjo teisę ištarti „aš negaliu“.
— Girdėjome, — pasakė Mingaila, — kad Prūsijos lauke, kur Galminas…
Žodis liko neištartas. Ant akmens nusileido šarka, nusipurtė ir nuskrido.
— Kur Galminas krito, — baigė kitas seniūnas. — Sakoma, kad per rudenį ten išaugo giria. Tie, kurie grįžo, pasakojo. Ąžuolai ir lazdynai, per kapus. Per vieną rudenį.
Vytautas linktelėjo.
— Girdėjau tą patį. Tai tiesa.
— Ir kas ją saugo?
Kunigaikštis nepasakė. Pagaliau jis pažvelgė į seniausią ąžuolą, kuris stovėjo prie akmens, ir Mingaila pirmą kartą išgirdo jį kalbant ne seniūnams, o miškui:
— Ne aš.
Kunigaikštis išvyko prieš sutemstant, kaip atvyko: be iškilmių. Jis nepasakė, kur važiuoja. Bet Mingaila, kuris išlydėjo jį iki girios krašto, sustabdė jį ties paskutiniu medžiu ir paklausė:
— Per Rasas mes užkursime ugnį.
Vytautas sustojo, bet nepasisuko. Jo arklys paliko žemėje gilų pėdsaką, kuris tuoj pradėjo pildytis vandeniu.
— Viešai? — paklausė jis.
— Taip, — atsakė Mingaila. — Paskutinį kartą, kol galima. Tegul dega, kol apie tai kalba tik medžiai.
— Aš tuo metu būsiu Dykroje.
Mingaila palaukė.
— Manęs paprašė, — pasakė Vytautas. Daugiau jis nieko nepridūrė, ir jo žirgas nunešė jį tarp medžių.
Mingaila sugrįžo į šventvietę. Seniūnai tebesėdėjo ten, kur juos paliko, nepratardami nė žodžio, ir senoliui pasirodė, kad visi klausosi seniai negirdėtos gilios tylos. Dar visai mažyčiai it žirnių ankštys ąžuolų lapeliai drebėjo ne nuo vėjo — virpėjo taip, lyg kažkur toli už girių bei ežerų kažkas jau neštųsi kirvį.
Priėjęs prie seniausio ąžuolo, priglaudė delną prie kamieno: žievė dvelkė vėsa. Dar prieš penkerius metus medis būtų atsiliepęs gyva šiluma, o dabar alsavo vos girdimai, giliu žiemos miegu.
— Girdi? — pasakė Mingaila.
Ąžuolas neatsiliepė, tačiau po pirštais lengvai suvirpėjusi žievė išdavė, kad medis klauso. Klausėsi ir šis kamienas, ir visas alkas, ir visos kitos Žemaitijos girios: kažkur Vilniuje kalvis jau galando geležį, ir toji geležis neišvengiamai ateis lyg vėlyvas ruduo.
Jis atsisuko į seniūnus.
— Mokykite vaikus vardų, — tarė jis. — Visų. Kiekvieno kauko, kiekvienos laumės, kiekvieno šulinio. Ne šventvietėse. Virtuvėse. Prie ugnies. Kaip mokoma senų skolų.
Seniūnai sužiuro į Mingailą ir vienas po kito ėmė linkčioti, o kaimynas iš dešinės, dar prieš valandą virpėjęs iš apmaudo, nusiėmė kepurę ir tyliai suspaudė abiem rankomis.
Aplink juos žaliavo pavasaris. Tai buvo gražus pavasaris, ankstyvas, su kvapu, nuo kurio svaigo galva, ir Mingaila pagalvojo, kad Žemaitija dar niekada nebuvo tokia laisva, nes žodis „laisvė“ dabar turėjo tikslią reikšmę ir tikslų galiojimo terminą. Dvi gyvybės. Jis jautė jas kaip dvi dienas, kurias kalinys gauna išeiti iš kalėjimo sutvarkyti reikalų.