22 Marienburgo Apgultis
1410 m. liepos 26 – rugsėjo 19 d., Marienburgas
Heinrichas fon Plauenas skaičiavo žmones naktimis, kai kiti miegojo, ir kiekvieną kartą gaudavo vis kitą skaičių. Brolių buvo tiek, kiek išliko po Tanenbergo: tie, kurie nebuvo mūšyje, ir keli, kurie iš jo grįžo pėsčiomis, be šarvų, be vėliavų, kai kurie be kalbos. Tarnų buvo daugiau nei brolių, o samdinių, kurie nepabėgo, dar daugiau. Bet kai jis ėjo siena su žvakide ir skaičiavo kiekvieną sargybą atskirai, jam atrodė, kad pilis kvėpuoja per mažais plaučiais.
Į Marienburgą atjojo liepos septynioliktosios vakarą su Švecėje surinktais likučiais ir rado vartus atkeltus — ne dėl išdavystės, tiesiog niekas nebesirūpino jų užšauti. Žinia apie pralaimėjimą aplenkė raitelius per pusdienį ir buvo pernelyg baisi rišliems sakiniams: kieme stovintys žmonės vien vardijo žuvusiuosius. Didysis magistras. Didysis maršalas. Didysis komtūras. Iždininkas. Pareigos skambėjo it sąrašas, paskui virto maldos litanija — vyrai kieme jau šaukėsi mirusiųjų, nebeklausdami, ar tie išgirs.
Ulricho palaikus atgabeno po dviejų dienų vežime, užklotus baltu apsiaustu. Pasakota, jog pats lenkų karalius liepęs pakelti magistrą iš lauko, stebėjęs, kaip kūnas guldomas į vežimą, ir pagarbiai prabilęs apie vadą, kritusį savo vietoje. Plauenas nesiėmė spręsti, ar tai tiesa, ar tik paguodos kalbos ką tik pakirstam kraštui. Palydėjęs karstą iki Šv. Onos koplyčios ir palikęs brolių globai, užlipo į ištuštėjusią Didžiojo magistro menę ir sustojo po ilgomis juodomis sijomis.
Ant vienos iš jų, ant senos žemaitiškos, kurią Konradas kadaise rodė svečiams, kabėjo lašas. Ne vandens: tirštas, rusvai žalias, kaip sula, ištekėjusi iš kirvio žaizdos. Jis nukrito, kol Plauenas žiūrėjo, ir pataikė tiesiai į tuščią Ulricho kėdę. Plauenas atsistojo ant suolo, palietė medį pirštu ir pauostė. Sija kvepėjo miško rudeniu, nors buvo liepos vidurys, ir buvo šalta. Jis nuėjo nuo suolo, nepasakęs niekam nė žodžio, ir tą naktį pirmą kartą suskaičiavo žmones.
Rūsiai buvo šalti. Tai jį gąsdino labiau nei artėjantys lenkų pulkai.
Pastaruosius trejus metus Marienburgo rūsiai buvo šilti. Vasaromis, kai Nogato vanduo smilko nuo karščio, brolių virtuvės ir kalvės dirbo tik dėl pripratimo, nes sienos pačios atiduodavo šilumą, tarsi už jų degtų krosnis, kurios niekada nebuvo užkurtos. Senieji broliai tai vadindavo Dievo palaima. Jaunieji nesvarstė. Dabar akmuo prakaitavo šaltai, ir Plauenas, nulipęs su žvake į rūsį, matė savo kvapą.
— Nuo pat mūšio, — tarė brolis Vilhelmas, senas kamerarijus, kuris nešė raktus, kaip kiti nešioja kryžių. — Nuo vakarinių, kai jie pradėjo kristi. Užgeso kartu, aš pats girdėjau. Kaip žvakė po stikliniu gaubtu.
— Kas užgeso?
Vilhelmas nežinojo, kaip pasakyti. Jis laikė raktus abiem rankom, ir šios drebėjo.
— Mes nebijojome, — pagaliau tarė. — Visi, ir ne tik kautynėse. Aš niekada nebijojau, brolau. Šešiasdešimt metų. Sakiau sau, kad tai malonė. O vakar gulėjau ant savo lovos ir bijojau, kad lenkai užeis ir kad aš nieko nebepajėgsiu padaryti. Ir verkiau, kaip vaikas, kai šaukia iš tamsos. — Jis papurtė galvą. — Ir pagalvojau, jog man po tiek dešimtmečių pagaliau pagailo tų žmonių, kuriuos mes… Tų, kuriems mes degindavome trobas.
Plauenas ilgai tylėjo. Jam pačiam tos rūsių kaitros niekuomet nereikėjo — buvo paprastas skaičiuotojas, komtūras, kurio niekas nelaikė šventuoju, ir dabar būtent ši blaivi vėsa tapo didžiausiu jo pranašumu.
— Pasakyk broliams, kad bijoti galima, — tarė jis. — Bijoti leidžiama. Tik tegu bijodami ima dirbti.
Karalius su lenkais ir lietuviais atėjo dvidešimt šeštą liepos. Plauenas stebėjo juos nuo vartų bokšto: pirmiausia dulkės, paskui vėliavos, paskui nesibaigianti spalvų juosta per visą lauką. Lietuvių lengvieji raiteliai išsiskleidė aplink miestą kaip vandens bangos ir nuėjo toliau, plėšti, ir jų nebuvo galima suskaičiuoti, nes jie nesustojo. Totorių arkliai gėrė iš Nogato. Pilies užnugaryje žemė virpėjo nuo vežimų.
Jis nelaukė, kol lenkai pasirinks, kurią miesto dalį užims pirmiausia. Pernakt jis liepė padegti priemiesčius. Ne dėl žiaurumo. Ugnis nuvalė šaudymo linijas, atėmė iš priešo pastogę ir davė brolių akims ką veikti. Plauenas stovėjo ant sienos ir žiūrėjo, kaip dega žmonių namai, ir jautė kiekvieną jų, kaip jaučia skolą. Rytą miestas rūko, ir jis padėkojo Dievui, kad šis žiūri ne į jo rankas.
Kai atvyko karaliaus heroldas, Plauenas pasitiko jį pilies kieme, apsuptas tiek žmonių, kiek tik galėjo suburti ir apvilkti baltais apsiaustais. Daug tų apsiaustų buvo ant ligonių, atsargiai pasodintų prie šaudymo angų, daug ant stulpų, su šalmais ant viršaus. Heroldas pareikalavo pasiduoti. Plauenas pasakė skaičių: kiek vyrų turi pilis ir kiek maisto. Skaičius buvo apvalus ir tvirtas, didesnis už tiesą lygiai tiek, kad heroldas patikėtų. Niekas Marienburge jo neatpažino, nes jis niekada anksčiau nebuvo ištartas. Heroldas pasilenkė, žvilgtelėjo į sienas ir išėjo.
Bombardos pradėjo kalbėti trečią dieną. Akmeniniai rutuliai trenkė į išorinį barbakaną, ir dulkės nuo sienos krito į Nogatą. Per pirmą savaitę jie išdaužė dvi bokštų viršūnes ir vieną kryžių. Per antrą lenkų minininkai pradėjo kasti pylimą, ir Plauenas išsiuntė žmones pasitikti jų požemyje, su kirviais ir žibintais, kur niekas nematė, ką daro. Per trečią jis jau nebeskaičiavo kautynių: skaičiavo, kiek dienų gali ištverti su tuo, ką turi.
Viršum bažnyčios galo spindėjo milžiniška Dievo Motinos mozaika, ir kiekvieną rytą jis žiūrėjo į ją. Ji buvo nepaliesta. Plauenas laikė tai ženklu ir stengėsi nesiremti ženklais.
Rugpjūčio pabaigoje atėjo kvapas.
Iš pradžių pamanė tvaiką sklindant iš paties pilies vidaus — aitrų, salstelėjusį, įsigėrusį į mūrą, tačiau netrukus vėjas nuo ežero atnešė jį tiesiai iš apgulėjų pusės: priešo stovykloje įsimetė liga. Apie marą pranešė perbėgėliai bei žvalgai, o ir nuo kuorų buvo matyti, kad laužų ir kareivių sumažėjo, o vakar įgriuvo nebekasamas pylimas.
Jis stovėjo ant sienos vėlai, ir su juo kažkas stovėjo.
Plauenas pastebėjo jį tik tada, kai šis pradėjo kalbėti. Žmogus buvo pilkas: pilkas kamzolis, pilkas gobtuvas, pilkos pirštinės, tokios, kokias nešioja Iždo raštininkai, kad nesumurzintų knygų. Rankose jis laikė knygą ir rašalinę. Jis atrodė pavargęs ir malonus, ir Plauenas niekaip negalėjo prisiminti, ar kada nors jį matė.
— Jūs turite mažiau, nei sakote, — tarė raštininkas. — Aš skaičiuoju kartu su jumis. Tai mano darbas.
— Kieno tarnas tu esi?
— Skaičiuotojo, brolau. Pats Ordinas dažnai pamiršta, kad turi tokį. — Jis ištiesė ranką į rytus, kur dar degė pora laužų. — Jie irgi žino. Šį vakarą aš pasakiau jam tą patį, ką sakau jums. Tiesa, jam vilkėjau gražiau.
Plauenas kilstelėjo žvakidę ir dirstelėjo žemyn: svečio šešėlis gulė skersai šviesos. Neskubėdamas persižegnojo ir ėmė kalbėti Pater noster. Raštininkas kantriai klausėsi, o Plauenui ištarus amen, pakartojo žodį tuo pačiu atodūsiu ir mandagiai, įpratusiai šyptelėjo.
— Aš nieko neprašau, — pasakė jis. — Jūs jau esate vyras, kuris nieko neturi. Tai man patinka. Tokie vyrai yra sąžiningi. — Jis atsiduso. — Patarimas toks: palaukite. Jis išeis. Ne dėl to, kad jis yra silpnas, o kad jis jau suskaičiavo, ką jam kainuotų laimėti. Ir kaina jam netinka.
— Kiek tau už tai mokėti?
— Nieko. Pirmas patarimas nieko nekainuoja, brolau. — Jis užvertė knygą, ir garsas buvo toks tylus, kad Plauenas jo nesuprato, kol nepamatė rankos judesio. — Mokėsite vėliau, jei norėsite. Visi mokėjo vėliau.
— Tada nesiklausysiu.
— Žinoma, — lygiu, dalykišku balsu sutiko raštininkas. — To ir tikėjausi.
Plauenui atsigręžus, kuoras stovėjo tuščias — neliko nei knygos, nei svetimo kvapo, nei žingsnių aido. Už penkių žingsnių budintis sargybinis murmėjo sau po nosimi, nieko nepamatęs. Komtūras dar valandėlę žvelgė į rytų tamsą, suprasdamas, kad daugiau niekada nebebus tikras, ar sprendimą priėmė savo galva, ar pašnabždėtas.
Jis nusprendė laukti.
Rugsėjo pradžioje žvalgai pranešė, kad lietuviai atitraukia savo stovyklą.
Nebuvo staigaus išjojimo, kokį iškart būtų supratęs. Pradėjo trūkti žmonių ties tolimu pylimu. Kelią į rytus kasdien dengė vis storesnis dulkių rūkas. Perbėgėliai ir sulaikytieji pasakojo skirtingus dalykus, ir Plauenas surašė visus juos ant vieno lapo, kaip sąskaitos. Vieni sakė, kad Vytautas serga, o jo žmonės dar labiau: ir kad ligos nepaslėpsi net balne. Kiti sakė, kad jam atsibodo kovoti dėl karaliaus garbės, kad jis jau turi viską, ką norėjo, ir vienintelis dalykas, kurio jis dar nori, yra Žemaitija, kuri guli ne čia. Treti, šnabždėdami ir nežiūrėdami į akis, pasakojo, kad vieną vakarą jis stovėjo vienas prieš Marienburgo bažnyčią, žiūrėjo į Dievo Motinos mozaiką ir niekam nesakė, kodėl.
Plauenas nežinojo, kuris iš tų pasakojimų tikras — greičiausiai visi trys. Žmogus, sugniuždęs Ordino šventąjį, žvelgė į pilį, kurią buvo liepta paimti, ir svarstė, kas liks žlugus Ordinui: karalius Krokuvoje su visa Prūsija saujoje ir Lietuva su savo vilkais, kurios niekas nebesuvaldys. Tokį pat skaičiavimą būtų suvedęs ir pats Plauenas, nors galbūt Vytautas tiesiog pajuto per mūrą sklindantį šaltį, kokį rūsyje užčiuopė Vilhelmas.
Rugsėjo devynioliktąją lenkų stovykla susikrovė mantą. Karalius išvedė pulkus lėtai, neskubėdamas, tačiau tuščiomis rankomis — didžioji pergalė liko gulėti kitame lauke. Plauenas stebėjo vorą nuo vartų bokšto, kol paskutinė vėliava pranyko už pušyno. Paskui nulipo į pilies kiemą, kur rinkosi broliai, tarnai, samdiniai ir virėjos; niekas nešūkavo ir nedžiūgavo — po dviejų apgulties mėnesių visi vos vilko kojas.
Komtūras paliepė nuimti nuo stulpų baltuosius apsiaustus — audinį reikėjo išskalbti, o šalmus grąžinti į ginklinę. Nuo ligonių, visą apgulties metą sėdėjusių ant sienos, apsiaustus nukabino savo paties rankomis, kiekvienam ištardamas po trumpą žodį. Vienas senas brolis, du mėnesius atrodęs lyg negyvas, pakėlė galvą ir pasiteiravo, ar Ordinas laimėjo.
— Ne, — atsakė Plauenas. — Mes tik neprarasime.
Vakare nužingsniavęs į Šv. Onos koplyčią, kur ilsėjosi Ulrichas, suklupo prie naujai užmūrytos kapavietės. Ketino sukalbėti maldą, bet žodžiai strigo — tik nuo antkapio akmens sklido tykus šaltis. Plauenui toptelėjo, jog pagaliau perpranta paskutinę Ulricho valandą: baimės nepažinojęs magistras mirties akivaizdoje pajuto paprastą žmogišką nuostabą, kai nepalaužiamas daiktas staiga lūžta.
Persižegnojęs sukalbėjo maldą už Ulrichą, o paskui po ilgo laiko pasimeldė ir už save paprastais žodžiais: Duok man pakankamai baimės, kad skaičiuočiau teisingai.
Koplyčioje nieko daugiau nebuvo; atvėsusios sienos tylėjo. Marienburgas atsilaikė ne šventojo geležimi, o apskaičiuota baime. Plauenas nežinojo, ar Ordinas ant tokio pamato išstovės ilgai, bet po šimto metų tvirtovė pagaliau rėmėsi į tai, ką mirtingieji įstengia suskaičiuoti.