28 Vytautas ir Trakai
1411 m. gegužė, Trakai, salos pilis
Valtis plaukė lėtai, nes irkluotojai buvo pavargę, o ežeras tą vakarą buvo kaip lydytas alavas: be vienos raukšlės, su rūku, kuris kilo nuo vandens kartu su paukščiais. Vytautas sėdėjo laivagalyje, laikydamas ant kelių ragų žibintą, įvyniotą į avikailį, ir nežiūrėjo į salą. Pažvelgė tik tada, kai valtis pasuko, ir pamatė, kad pilis išaugo iš vandens iki galo.
Didžiosios pilies statybos pagaliau baigėsi. Tiek metų regėjęs salą apstatytą mediniais pastoliais, skendinčią pjūklų džeržgesyje ir lauko riedulių krūvose, Vytautas buvo įpratęs prie amžinai neužbaigtų mūrų. Dabar raudonos plytos kilo lygia, glaudžia siena, kuorus dengė nauji čerpių stogai, o aukščiausias kunigaikščio donžonas stūksojo virš ramių vandenų it karališkas ženklas be karūnos. Užbaigta tvirtovė pasirodė svetima — kaip ir kiekvienas per ilgai lauktas išsipildymas.
Ona laukė prieplaukoje su žibintu.
Žmona nepasakė laukusi ant kranto, o Vytautas neklausė. Nors gegužės vakaras dvelkė pavasario šiluma, pečius gaubė pilka vilnonė skara, o iš apačios žibinto šviesos apšviestas veidas atrodė sulysęs labiau negu praėjusią vasarą. Onos akys krypo ne į vyrą — į avikailio ryšulį jam ant kelių.
— Ar išsaugojai? — paklausė ji.
Neišgirdęs žodžių, Vytautas pasuko galvą į dešinę, kad geriau girdėtų. Ona iškart tai pamatė, ir iš jos ramaus veido paaiškėjo, kad pastebi ne pirmą sykį — jos lūpos nė kiek nesutriko. Apie kurtumą žmona nepratarė nė žodžio, tik pakartojo klausimą kiek garsiau ir lėčiau, atgręžusi veidą į žibinto šviesą, kad vyras įžiūrėtų kiekvieną skiemenį:
— Ar grįžo sveikas?
— Žiežirba? Sveikas, parplaukė pirmąja valtimi.
— Ne berniukas. — Ji pažvelgė į ryšulį. — Ugnis.
Vytautas atsiliepė ne išsyk. Per avikailį į kelius smelkte smelkėsi šiluma — ne deginanti žarijos kaitra, o lygi, rami gyvo padaro šiluma.
— Gyva. Ji laukia.
— Aš nieko neklausiau, — prabilo Ona ilgai širdyje nešiotais žodžiais. — Dvidešimt metų. Kaskart tau išlipus iš valties dūmais pakvipusiais drabužiais, paduodavau švarius marškinius ir tylėdavau. Tik noriu, kad žinotum: aklai nevaikščiojau.
Vytautas išlipo ant prieplaukos lentų ir atsistojo greta. Norėjo atsakyti, tačiau tinkamų žodžių nerado; Ona tyliai atsiduso — jokio atsakymo ir nelaukė.
— Ateik pas mane po to, — pasakė ji. — Aš nemiegosiu.
Prie vidinių vartų, ten, kur prieplaukos laiptai baigėsi, jis sustojo. Virš skliauto, išskaptuotas iš šviesaus akmens, jojo Vytis: raitelis su iškeltu kalaviju ir skydu, ant kurio buvo dvigubas kryžius. Jį iškalė praėjusią žiemą, kai Vytautas buvo Prūsijoje, ir niekas neklausė, ar tokį ženklą prie vartų jis norėjo matyti. Akmens raitelis jojo į rytus. Žvelgdamas į jį, Vytautas pagalvojo, kad ženklas visada rodo ne tai, kur žmogus eina, o tai, ko iš jo tikisi.
— Gražu, — pasakė balsas iš sienos viršaus.
Henė sėdėjo ant mūro, sukryžiavęs kojas, juodai ir raudonai apsirengęs, ir žongliravo dviem akmenimis. Varpeliai ant kepurės tylėjo. Vytautas atsuko į jį dešinę pusę.
— Tu čia.
— Aš visada čia, kai kas nors grįžta su kažkuo, ko niekam nerodo. — Henė sugavo vieną akmenį. — Gražus raitelis. Visi mano, kad jis joja pirmyn. Aš žinau, kad jis joja ten, kur nuo žemės toliau nebematyti.
— Ar tau reikia ko nors?
— Nieko. — Jis šyptelėjo. — Aš tik norėjau pažiūrėti, ar ugnis tikrai grįžo. Tu labai nerimavai.
Vytautas nieko neatsakė ir nuėjo į rūsį. Už nugaros, ant mūro, du akmenys skrido ore be garso, kaip skrido kadaise trys.
Rytinis rūsys buvo sausas, apmūrytas gelsvais akmenimis, kuriuos jis pats parinko, ir jame kvepėjo šaltais pelenais: ne smilkalais, ne dūmais, o tuo, kas lieka po ugnies. Ant lentynos gulėjo juodas, išdegęs ratas. Per vienuolika mėnesių niekas jo nenuvalė.
Karaimų sargybos vadas Elijas tebestovėjo prie durų savo nuolatinėje vietoje. Vytautas nužvelgė aukštą žilabarzdį vyrą tamsiomis, tyliomis akimis, o sargybinis tepasakė:
— Šiek tiek vėlavote.
— Šiek tiek.
— Vienuolika mėnesių aš nieko nesaugojau, kunigaikšti. — Elijas nusišypsojo, ir ta retai pasirodanti šypsena buvo švelni kaip rankos prisilietimas. — Niekada nemaniau, kad tuščios durys gali būti tokios sunkios.
Žiežirba jau laukė viduje. Jis atsistojo, kai Vytautas įėjo, ir po žemais rūsio skliautais pasirodė aukštesnis, nei Vytautas jį čia prisiminė: lieknas, tamsiaplaukis, su dūmų išgelsintais pirštais ir veidu, kuriame dar neišnyko vaikiškas atidumas. Jam buvo apie dvidešimt. Ant kaklo, po atlenkta apykakle, tamsavo gerklės ženklas, gautas prieš penkerius metus per tą žiemos naktį, kurios Vytautas nesistengė užmiršti. Žiežirba nusibraukė delnus į drabužį ir tarė:
— Lentyną paruošiau.
— Matau.
Žiežirba atsargiai perėmė žibintą iš kunigaikščio rankų, ir Vytautas matė, kad jaunuolio pirštai nė kiek nesudreba. Per žygio mėnesius, per Vyslos tiltą ir Prūsijos laukus, per mūšį ir apgultį tos rankos išmoko būti ramios. Tylėdamas jaunuolis atkabino raginio žibinto dureles, ir rūsio skliautus užliejo šviesa — jauki ir rami, kokia įsižiebia namuose pagaliau sugrįžus ilgai lauktam šeimininkui.
Liepsna pakilo iš žibinto, pirmiausia nedrąsi, melsva, ir lėtai pasuko į tuščią lentyną, lyg ją trauktų virvė. Žiežirba ėjo kartu, ištiestomis rankomis, ir kai liepsnos kraštas palietė juodą ratą, ji nustojo siūbuoti ir nusileido. Atsisėdo ant rato kaip paukštis ant seno lizdo. Rūsys atsiduso.
— Ugnele, — tyliai tarė Žiežirba, kalbėdamas ne su Vytautu, o su ja. — Tu namie.
Jis išėmė iš kapšelio žiupsnelį pelenų, pilkų, su geležies atspalviu, tokių, kokius Vytautas pažinojo iš savo paties delno, ir paleido juos į liepsną. Ši patamsėjo, tapo žalsva, ir tuoj vėl pageltonavo. Žiežirba pasakė, nežiūrėdamas į Vytautą:
— Maitinu ją po truputį — kaip jis ir prašė.
— Kas prašė?
— Kalvis.
Vytautas išsitraukė kalaviją — ne todėl, kad ketino juo ką nors daryti, o todėl, kad geležtė prie šono ėmė sunkėti, lyg ugnis būtų pažadinusi joje glūdinčią jėgą. Liepsnos šviesoje rūdys ant Kęstučio kalavijo atrodė rusvos, kaip rudens lapai. Jis uždėjo pirštą ant perkūnėlio po rankena ir pagal įprotį ėmė skaičiuoti: Dovydiškės, Trakų saugumo raštas, Tepliava, Marienwerderis, Lykas, Vorskla. Rūdžių upė nesitęsė toliau. Nuo praėjusios vasaros ji nė per plauką nepaaugo. O tiesiai per ją, nuo kryžiaus apačios iki pat ašmenų, ėjo plonas, ne storesnis už žmogaus plauką, švarus brūkšnys, kuriame plienas švietė sidabru.
— Jam jau ne taip skauda, — tarė Žiežirba.
— Vieną kartą jis ištesėjo. Vieną.
— Ar vieno pakanka?
— Vienai eilutei, — atsakė Vytautas ir nusigręžė į liepsną, slėpdamas nuo jaunuolio veidą. Rūsio prieblandoje senoji geležtė rankoje atrodė tiesesnė ir lengvesnė negu pernai.
Stovėdamas priešais lentyną, Vytautas nejučiomis vėl priglaudė delną prie rando ant krūtinės, pats nežinodamas kodėl. Po marškiniais visą pavasarį neatvėso rami, gili šiluma — lyg į ežero dugną pagaliau nugrimzdęs ir savo vietą suradęs akmuo.
— Kol aš gyvas, — tarė jis, — paskutinė ugnis neužges.
Jis kalbėjo tyliai, atsisukęs į ugnį. Seniai nebuvo kartojęs šio pažado. Liepsna suplazdėjo.
— O paskui? — paklausė Žiežirba.
Klausimas nuskambėjo ramiai, be menkiausio priekaišto. Pažvelgęs į sargą, Vytautas staiga pamatė: berniukas, prieš penkiolika metų atgabentas iš Šermukšnių su molio šuke ant kelių, jau seniai viską suskaičiavo — ir dvi žiemą pergamente užrašytas gyvybes, ir vienintelę ugnies gyvybę, pririštą ne prie žemės, o prie vieno mirtingojo.
— Paskui, — pasakė Vytautas, — būsi tu.
Žiežirba linktelėjo. Jis nesidžiaugė ir nesistebėjo. Atsisėdo ant žemos pakopos prie lentynos, sukryžiavo kojas, kaip sėdėdavo vaikystėje, ir pradėjo budėti: miegoti po šiuo stogu jis nebegalėjo, bet budėti galėjo.
Ona nemiegojo.
Ji sėdėjo savo kambaryje prie stalo, apkrauto popieriais, ir pirštus turėjo išteptus rašalu iki pirmojo sąnario. Per karo metus jis pamiršo, kiek ji dirbo. Kol jis buvo Prūsijoje, ji rašė Maskvai, kad Vasilijus nejudėtų, kol uošvis kovoja kitur. Rašė Mazovijos kunigaikščiui, kad šis sėdėtų ramiai. Rašė žemaičių seniūnams, su kuriais jis pats nebuvo kalbėjęs, ir jie jai atsakė. Kai kuriuos laiškus jis buvo matęs. Daugumos ne. Ji rašė naktimis, uždegdama vieną žvakę nuo kitos, ir jos suknia buvo nutaškyta vašku kaip virtuvės moters.
— Tu pavargusi, — tarė jis.
Ona pakėlė akis.
— Daugiau nei kada nors. — Ji nesistengė to slėpti. Iš krūtinės jai išsiveržė trumpas, sausas kosulys. Ji prispaudė prie lūpų skepetaitę, paskui nuleido ir padėjo ant stalo, ir jis pamatė, kad skepetaitė švari. — Nesijaudink. Tai ne tai, ko tu bijai. Tai tik metai.
Nustūmusi į šalį prirašytų pergamentų šūsnį, Ona ištiesė ranką; Vytautui prisėdus greta ant suolo, žmonos akys, kaip jau buvo įpratusios pastaraisiais metais, įsmigo tiesiai jam į lūpas.
— Girdi mane? — paklausė ji.
— Girdžiu.
— Ne taip, kaip anksčiau.
— Ne.
Ona linktelėjo — kartoti „aš žinojau“ nebuvo jos būdas.
— Aš pradėjau skaityti tavo lūpas, kai tu grįžai iš Vorsklos, — pasakė ji. — Tu tada šaukei, o tau atrodė, kad kalbi įprastai. Nieko nesakiau. Dabar galiu suprasti tave per kambarį, jei durys atviros. — Ji šyptelėjo, ir šypsena jai tiko, nors buvo pavargusi. — Tai nemenkas pasiekimas, Vytautai. Sutuoktiniai ilgai mokosi vienas kito kalbos.
Vytautas delne suspaudė ploną, vėsią žmonos plaštaką su pajuodusiu rašalu panagėse. Jos ramūs žodžiai pasiekdavo jį ne per ausis, o iš pačios krūtinės gelmės lyg iš tamsaus ežero dugno kylanti srovė: net jei kada nors apkurstų visiškai, vis tiek be vargo suprastų kiekvieną jos ištartą sakinį.
— Ona.
— Taip.
— Žemaitija grįžo tik dviem gyvybėm.
— Žinau. Aš tai suskaičiavau anksčiau už tave. — Ji paspaudė jo pirštus. — Dvidešimt metų, jei Dievas duos, ir daugiau, jei nesikišime. Tai daug. Aš nepažįstu nieko, kas turėtų tiek.
— Tu ir dabar skaičiuoji.
— Aš visada skaičiavau. — Ji atsiduso, ir kosulys vėl nuslinko krūtine, ir ji palaukė, kol jis praeis. — Eik miegoti. Rytoj vėl turėsi būti didžiuoju kunigaikščiu.
Jis paliko ją prie stalo, tokią, kokią matė daugybę vakarų: tarp rašalo ir popierių, su žvake, kuri jau degė žemiau. Rūsyje, giliai po grindimis, degė ugnis, ir jis jautė ją per sienas ir kojas, kaip jaučia šilumą, ateinančią iš didelės krosnies pro storą mūrą. Koridoriuje jis sustojo ir klausėsi. Viskas, ką girdėjo, buvo vanduo, tolimas, gilus, nepaliaujamas, kaip ežeras aplink salą, ir jis nesuprato, ar tai jo ausys, ar tikra naktis.