19 Traukimasis?
1410 m. liepos 15 d., diena, Tanenbergo laukas
Apsiaustas buvo per baltas.
Rūdis jautė tą akinamą baltumą nuo pat ankstyvo ryto, kai pats Ulrichas paliepė užgobti apsiaustą jam ant pečių. Aukštas it koplyčios kolona didysis magistras pasakė: kad saviškiai tavęs nesumaišytų su priešais tokiame mūšio sąmyšyje, vedly. Ir pasitikėdamas pridūrė: vedei mus per tris Reisen, vesi ir šią. Tikras vilnonis Ordino apsiaustas su juodu kryžiumi ant krūtinės bei peties dvelkė švariais skalbiniais ir bažnytiniu vašku, verždamas pečius lyg svetimas kailis, neleidžiantis sukumpus sėdėti balne.
Jam buvo keturiasdešimt šešeri. Jis stovėjo kairiojo sparno užnugaryje, tarp maršalo žmonių, ant žemo, sausagyslio, nieko neišsiskiriančio žirgo, kurį pats pasirinko, nes toks žirgas nesimeta ir neklumpa. Aplink klegėjo šarvų žvangesys, vyrų balsai, žirgų prunkštimas, o ore nuo ryto stiprėjo kvapas, dilgčiojantis, skaudantis, kaip kalvėje vidudienį. Saulė jau buvo aukštai. Plienas po ja virė. Rūdis matė, kaip broliai riteriai, penkias valandas stovėję be gėrimo ir be šešėlio, plaukia prakaitu, ir kaip jų veiduose nėra nė šešėlio nepasitenkinimo.
Riteriai nepažinojo jokios baimės — Rūdis matė tai jau ne pirmą sykį: kaitriame žaizdre išgrynintas grynas auksas atlaiko didžiausią liepsną ir lydosi pats paskutinis.
O Rūdis klausėsi ne jų.
Klausėsi ne ausimis, o kur kas giliau, senu vilko pojūčiu per daugelį mylių gaudydamas kitų vilkų alsavimą už plačios pievos, už rugių rėžio, už lauko briaunos. Savieji buvo ten — nuo pat aušros juto visus dvidešimt tris žemus, pilnus, šuoliui pasirengusius balsus: Kirmėlę, kietąją ir tyliąją Pilkąją ir tą ugnį nešantį vaiką, tokio jauno amžiaus, kad kiekvienas jo atodūsis vis dar skambėjo lyg atsargus klausimas.
Kalvio balso nebuvo. Jo seniai nebebuvo.
Jie ateina, pagalvojo jis.
Ragas pasigirdo ne iš ten, iš kur laukta.
Vokiečiai tikėjosi lenkų. Visi tikėjo, kad pirmas pajudės Lenkijos centras, sunkūs vėliavų raiteliai, grandininiai riteriai, nes Lenkija tokia ir buvo: sunki, didelė, nepajudinama. Bet pirmiausia iš dešinės pasigirdo žemas, dantytas garsas, vilko, ne medžiotojo, ir po akimirkos žemė pradėjo drebėti.
Rūdis užsimerkė.
Per velėną atvilnijo savųjų šuoliai: dvidešimt trys poros pėdų vienu ritmu, lengvai, greitai, be jokio plieno žvangesio. Vilkai lėkė pėsti priešais raitelius, nešami kraujyje verdančios geležinės valandos. Už jų nugarų kilo dulkių debesis, visa Lietuvos masė, tūkstančiai kanopų, vienas dundesys, vienas alsavimas. Kiekvienam žingsniui artėjant, po devyniolikos tylos metų Rūdžio gerklę užgniaužė troškimas prasižioti ir atsiliepti savąja vilkų šneka.
Jis nesušuko.
Pirmasis susidūrimas driokstelėjo lyg akmenų griūtis. Kairiojo sparno priešakyje sužvango plienas, sužvigo ristūnai, ir pirmieji lietuvių pulkai su ietimis bei karo šūkiais rėžėsi į Ordino rikiuotę it pleištas į drūtgalius. Kryžiuočiai atlaikė spaudimą: sunkūs, apmokyti, nepajudinami, kirto atgal vienodais, šaltais mostais ir krito be dejonės. Vienas iš balno išverstas komtūras sulaužyta koja pasirėmė ant kalavijo, atsistojo ir kovėsi toliau.
Pirmąją valandą jis stovėjo ir žiūrėjo.
Kai viskas jau vyko vienu metu, kai kautynės pasklido per visą lauką ir nebebuvo galima pasakyti, kur baigiasi viena ir prasideda kita, jis pamatė tai, apie ką kalbėjo broliai ir ko jis pats nebuvo matęs. Lietuviai pradėjo trauktis.
Jis negalėjo pasakyti, kas tai buvo.
Nebuvo staigaus lūžio, to, kas būna, kai žmonės pamato mirtį ir pabunda. Iš pradžių tiesiog nutiko taip, kad lietuviai nustojo spausti. Linija sulinko. Pirmas pulkas, po jo antras, atsitraukė per šimtą žingsnių, paskui per du šimtus, o vokiečiai, kurie penkias valandas nebuvo pajudėję, sušuko vienu balsu jie bėga, ir tas žodis, sunkus kaip plieno plokštė, nusirito per visą kairįjį sparną.
Tatarai pasisuko. Rūdis matė, kaip jų dulkių siena pasvyra į šoną, paskui nuteka į šiaurę, kaip upė, pradėjusi tekėti kita vaga. Lengvieji lietuvių raiteliai tekėjo paskui juos, mažomis ir didelėmis srovėmis, per pievą, ir tik trys smolenskiečių pulkai centre liko stovėti kaip uola, apie kurią viskas apsisuko. Ir kažkur prie tos uolos, toliau, aukščiau už kitas, kilo ir krito raudona vėliava su Stulpais ir Raiteliu.
Ar jis tai įsakė?
Rūdis žiūrėjo ir nežinojo. Jis, kuris dvidešimt metų skaičiavo, kuriuo keliu kas eina, nežinojo, ir tas nežinojimas jam atrodė toks pat naujas, kaip pirmas įkvėpimas po vandeniu.
Pašalinis stebėtojas būtų nusprendęs: apgaulė, senas stepių viliotinis, kokį prie Vorsklos panaudojo Edigėjus. Tokią gudrybę Rūdis puikiai išmanė, tačiau ne mažiau gerai pažinojo ir tikrą bėgimą, kai rikiuotė subyra ir vyrai griūva vienas per kitą. Čia sumaištis atrodė bemaž tikra, tik viena detalė nedavė ramybės: vilkai bėgo atsitraukiančių lietuvių priešakyje, o ne iš paskos.
Šitą jis žinojo gerai. Vilkas, kuris bėga prieš savo žmones, yra arba kvailys, arba žino, kur eina.
— Rūdi! — Kažkas sučiupo jo petį. Prie jo stovėjo vienas iš maršalo adjutantų, jaunas Prūsijos riteris, su sutrūkusiomis lūpomis ir akimis, žėrinčiomis lyg prieš vestuves. — Maršalas klausia. Kur jie bėga?
— Į rytus miškas, — atsakė Rūdis. Balsas buvo ramus, jo ir kartu ne jo. — Už lauko, už Lubienio ežero. Ten senas kelias. Jei nori pasislėpti, eis ten.
— Ar galima juos pasiekti?
— Galima. Yra takas. Eina per alksnyną. Sunkus, bet kietas.
— Tada vesk.
Rūdis atsisuko ir pažvelgė į jauną vyrą. Jis buvo jį matęs Marienburge, tarp tų, kurie vaikščiojo koridoriais su Ulricho palydovais, ir tada veidas atrodė švelnus. Dabar jis buvo kaip metalas, tik gyvesnis.
Tu vedei mus per tris reises, buvo pasakęs Ulrichas. Vesi ir šią.
— Taip, — tarė Rūdis.
Vos pasiekęs alksnyno pakraštį, Rūdis pastebėjo kirtimą ant pirmojo beržo kamieno, nes akys buvo įpratusios nuolat ieškoti ženklų. Jojo priekyje su maršalo vėliava ir trimis šimtais raitelių už nugaros; atsigręžęs išvydo per lauko briauną į miško vagą besiveržiantį plieno srautą.
Nuluptoje beržo žievėje ryškėjo vilkų įrėžis — dvi įstrižos vagos ir viena tiesi: čia kelias. Už Rūdžio, pro tarpą, kuriuo jis įjojo, anapus persekiotojų dar blizgėjo Lubienio ežeras. Jis palaukė, kol paskutinis blyksnis dings už raitelių nugarų.
Į ženklą žiūrėjo tik akimirką, paskui pasuko prie kito kamieno.
Už keliolikos žingsnių baltavo antras ženklas, toliau — trečias. Aiškiai, be jokių abejonių išdėstyti įrėžiai rodė tą pačią kryptį: gilyn į alksnyno prieblandą, kur ką tik pranyko lietuviai ir greitomis lyg šešėliai pėdomis prabėgo vilkai, nepalikdami nė vieno pėdsako. Atsitraukimas buvo paruoštas iš anksto: dar vakar vakare prieš liūtį kažkas čia praėjo su peiliu rankoje.
Tai buvo planas.
Pasididžiavimas atėjo, ne pergalės, o to, ką jaučia žmogus, pamatęs, kad jo broliai sugeba tai, ko jis nežinojo. Ir tuoj po jo atėjo kitas jausmas, tamsesnis, senesnis: o jei ne planas? O jei tai sutapimas? O jei jie tik pabėgo į alksnyną, ir daugiau nieko nebus?
Jis negalėjo pasakyti. Niekas niekada nesužinos. Jis tai žinojo, jodamas, ir jautė, kaip jam už nugaros, trys šimtai vyrų, nepalaužiamų, nepažįstančių nuovargio, seka paskui jį į medžius.
Alksnyne tvyrojo prieblanda. Saulės spinduliai sunkėsi pro lapiją lyg pro žalią stiklą, o po pirmosiomis kanopomis įdubusi šlapia velėna dvelkė samanomis bei senu, brandžiu miško tvaiku: pelkė laukė.
Ne jis. Ji.
Pirmas žirgas paslydo už nugaros, paskui antras. Kažkas skardžiai sušuko vokiškai: Wo ist der Weg?, tačiau Rūdis nė neatsigręžė — atsakyti nebebuvo kam.
Kai Galminas išėjo, Rūdis sėdėjo ant žirgo pelkės viduryje, vandenyje iki kelių.
Žingsnių nesigirdėjo — pirma iš po velėnos pakilo spengianti priešaudrio tyla, o paskui nuaidėjo gilus, lėtas traškesys, sukratęs visus dantis. Liūno pakraštyje už alksnių stūksojo figūra, kurios Rūdis išsyk neatpažino: aukštesnė už bet kurį mirtingąjį, šviesi it šlapia, šiurkšti žievė, į viršų išsikerojusiomis šakomis vietoj pirštų ir rievėta kakta virš dviejų žalių akių. Pirma vaizdo atsklido kvapas — sula, šlapios šaknys ir pavasaris vidury liepos.
Galminas.
Rūdis troško apsirikti, tačiau priešais stovėjo pats Galminas — tiksliau tai, kuo Šaknų Motina jį pavertė išmušus visuotinės duoklės valandai. Vienuolika metų pusiau medžiu gyvenęs žynys galutinai suaugo su mišku ir dabar žengė per liūną lyg iš šaknų išsirovęs ąžuolas.
Žemė pakilo.
Visi, kas buvo alksnyne, matė tai vienu metu. Šaknys, juodos, storos, spyruokliškos, išsiveržė iš pelkės kaip vandens gyvatės, tūkstančiai, ir apsivijo žirgų kojas, ir žirgai suriko aitriu, nežmonišku garsu, nuo kurio sustingsta visa girdima žemė. Pirmieji riteriai nuvirto į purvą, ir vienas, kuris dar bandė šaukti įsakymus, nutilo, kai šaknis užgriuvo jo šalmą.
Jie nebijojo.
Rūdis matė, kaip kalavijai nė nesuvirpėję kyla prieš šaknis. Jis atvedė negalinčius bijoti ten, kur niekas negalėjo jų pasigailėti.
— Rūdi! — sušuko iki krūtinės liūne nugrimzdęs jaunasis adjutantas, ir jo veide šmėstelėjo baisi nuostaba, sumišusi su vėlyvu išdavystės suvokimu. — Rūdi, kur takas?
— Tako nėra, — pasakė Rūdis ramiai.
Šaknys sugriebė jo žirgą. Žirgas buvo geras, atsargus, protingas, ir krisdamas nesuriko. Rūdis iškrito iš balno į vandenį, šaltą, rudą, kvepiantį geležimi, ir ėmė šliaužti, ne iš baimės, o iš seno įpročio gyventi. Apsiaustas, per baltas, per sunkus, prisigėrė vandens ir ėmė traukti jį žemyn.
Aplinkui pro alksnius, vandenį ir grimztančius žirgus iš vakarinių pelkės brydžių pasipylė keturi šimtai dulkėtų žemaičių su kirviais bei ietimis. Be šūkavimo, tvarkingai lyg rugiapjūtėje vyrai kirto dar nepanirusius riterius, užbaigdami šaknų pradėtą darbą. Vienas kryžiuotis krito po kito, o prie šaknies įsikibusio Rūdžio prišoko jaunas karys.
Vaikinas. Ne vyresnis nei dvidešimties. Plačiomis, raudonomis akimis ir kirviu abiem rankomis. Žemaitis iš kaimo, kurio Rūdis niekada nematė ir kuris niekada nematė jo, ir kuris pamatė tai, kas buvo ant jo pečių: baltą apsiaustą, juodą kryžių.
— Stok! — sušuko Rūdis žemaitiškai, ne savo vardu, ne Ordino, o žodžiais, kuriais mokė jaunuolius: aš savas. — Aš savas, aš…
Vaikinas negirdėjo. Jis girdėjo tik ūžesį savo kraujyje, ir jo kirvis, kuris prieš savaitę skaldė malkas, nusileido.
Rūdis nesuprato, kad miršta, kol nepamatė savo rankos, kuri nebejautė.
Keista: jis visada manė, kad mirtis ateis su triukšmu. Kad bus riksmas, ugnis, tamsa. Bet viskas buvo tylu, ir šaltas vanduo aplink, ir šaknys, tokios švelnios, tokios kantrios, apsivijančios kojas, liemenį, krūtinę, kaklą, ten, kur buvo šviesi gija. Jis pažvelgė į vaikiną, kuris stovėjo virš jo, lėtai suprasdamas, ką padarė, ir pagalvojo, kad tai gerai.
Jis nežinojo, pagalvojo jis. Tegul nežino.
Vaikino akys buvo atviros, bet žvilgsnis nukreiptas ne į jį: į apsiaustą. Baltą. Tokį, kokius dėvėjo tie, kurie sunaikino jo kaimą. Veido jis nebuvo matęs. Niekada nematys.
— Dėkui, Perkūne, — pasakė vaikinas švelniai, kaip meldžiasi, ir apsisuko, ir nuėjo į pelkės gilumą, kur laukė kiti.
Rūdis liko gulėti liūne, jausdamas, kaip šlapia, kantri, rūsti dirva priima jo kūną. Savo vardo niekuomet nemėgo, tačiau rūdis lėtai, nepastebimai, bet nepaliaujamai graužia geležį — vien tuo ir galėjo didžiuotis.
Ir tuomet, kaip buvo žadėta, per visą kūną ir šaknų rezginį nuvilnijo staugimas. Gaudė ne šio lauko vilkai, ne Kirmėlė ir ne Pilkoji — iš šimtmečių gelmės kilo nesuskaičiuojama galybė balsų. Dvidešimt metų tą gausmą girdėdavo tik dusliai, tarsi jūros ošimą kriauklėje, o dabar pats paniro į jo vidurį.
Choras, pagalvojo jis.
Vienatvė baigėsi — po dvidešimties klajonių metų vėl buvo nebe vienas. Paskutinei šakniai užsivėrus virš galvos, išgirdo, kaip prie jo prisideda dar vienas balsas, ir dar vienas, ir dar — iš visų amžių ir visų vandenų pakilo tie, kurie gulėjo pelkėje nesudeginti ir šiandien pagaliau gavo savo vietą: broliai sveikino grįžtantį savąjį.
Ir jis nugrimzdo į dugną, baltas, per baltas, ir šaknys užsivėrė.