3 Vilniaus ir Radomo Aktai
1401 m. sausio 18 d., Vilnius; kovo 11 d., Radomas; vėliau Krokuva
Aktą rašė trys raštininkai, bet vieną jo žodį į pergamentą įdėjo ne jie.
Žodį padiktavo juokdarys. Prieš savaitę, kai Jogaila svarstė, kaip pavadinti Vytauto mirtį sutarties tekste, Henė sėdėjo žemutinės pilies menės gale, ant suolo tarp bajorų, kurie kramtė duoną ir laukė savo eilės, ir sukinėjo du juodus akmenis vienoje saujoje, nė karto neleisdamas jiems susitikti. Šiandien jis buvo apsirengęs pilkai, kaip lietaus vanduo. Varpelių ant kepurės nebuvo. Po jo mirties, pasakė jis tada. Ne „jei“ ir ne „kai“. Žodis nekaltas, tinka kiekvienam, kuris turi laiko.
Aktas kalbėjo sausai ir lygiai, tarsi bijodamas patraukti ausį. Vytautas valdys Lietuvos didžiąją kunigaikštystę iki gyvos galvos. Jogaila liks aukščiausiuoju kunigaikščiu. Po Vytauto mirties žemės grįš Jogailai ir Lenkijos Karūnai.
Menė buvo sausakimša. Lietuvos bajorai, dar prieš dvejus metus vengę su Vytautu net prasilenkti, dabar tvarkingai pagal rangą rikiavosi jo kairėje ir viltingai dirsčiojo į pergamentą, tarsi laukdami audros pabaigos. Dešinėje spietėsi šiltais apsiaustais apsigobę lenkų pasiuntiniai su kiek per plačiomis šypsenomis. Už langų, slėnyje, kur kadaise ruseno šventasis aukuras, dunksojo nauja, šalta vyskupo katedra, vis dar dvelkianti šviežiomis kalkėmis. Jogaila į lango pusę nė nepažvelgė — jau seniai buvo įpratęs nebedraskyti senų žaizdų.
Pusbrolio paprašytas, Jogaila perskaitė raštą balsu. Vytautas stovėjo prie lango su paprastais juodais šarvais be jokio aukso apvado, pilkomis plaštakomis, nukreipęs žvilgsnį truputį į šalį — į tuštumą prie peties, iš kurios tikėjosi pagauti garsą. Dešinę ausį atgręžė į skaitantįjį, lyg klausydamasis tolimos upės. Apie Vorsklą Jogaila buvo girdėjęs daugybę pasakojimų, bet tik šią akimirką išvydo, ką reiškia kalbėti su žmogumi, kuriam visas pasaulis nutilo.
Prie Vytauto juostos kabojo kalavijas, kurio geležtė buvo rusva kaip seniai išdžiūvęs kraujas. Ant kaklo, ant odinio dirželio, šviesėjo sidabrinis vilkas, ir Jogaila žvilgtelėjo į jį vieną kartą, ir daugiau nebandė. Žiūrėti į tą sidabrą ilgiau nei tris atodūsius buvo neįmanoma.
— Po mano mirties, — pakartojo Vytautas, kai Jogaila baigė. Jis pažiūrėjo į pergamentą, nors neįžiūrėjo raidžių. — Gerai. Žodis geras. Aš neketinu greitai mirti.
— Žinau.
— Ir tu neketini.
— Ne.
— Tai pasirašyk, Vladislovai. — Krikšto vardas nuskambėjo sausai ir svetimai. — Po mūsų abiejų tegul dalijasi kaip nori.
Balse nesigirdėjo nei atleidimo, nei pykčio — vien šaltas abejingumas žmogaus, jau suvedusio visas sąskaitas ir nebeturinčio kuo dalytis. Jogaila paėmė plunksną; brėždamas raides ant pergamento, jautėsi braižąs antkapyje.
Jis paklausė, ar pusbrolis nenori vyno.
— Ne, — tarė Vytautas. — Ačiū.
Tai buvo viskas. Jogaila ketino pasakyti daugiau. Žodis, kurį jis nešiojo aštuoniolika metų, nukeliavo iki lūpų, iki dantų, ir ten sustojo, kaip sąžinė sustoja prie užrakintų durų. Jis būtų pasakęs dėde. Tuo žodžiu viskas arba prasidėtų, arba baigtųsi. Vietoj to jis paklausė apie vyną.
Henė surinko akmenis, nusilenkė nė vienam konkrečiai ir nuėjo per menę. Jogaila matė, kaip jis sustojo už Vytauto nugaros, tarsi niekas nežinotų, kam jis tarnauja. Gal abiem.
Jogaila žinojo, ką reiškia, kai Henė duoda patarimą be užmokesčio. Aštuoniolika metų jis už tai mokėjo: kiekvienas žodis, duotas veltui, vėliau atsidurdavo sąskaitoje. Jis nežinojo, ką šįkart jam parašė. Bet žodis „mirtis“ buvo geresnis nei žodis „karas“, o aktas kainavo mažiau nei trys vasaros kovos. Pasirašyta buvo.
Radomas pasitiko jį purvu.
Kovas ten buvo pilkas, su ledo plutelėmis balose, ir Lenkijos Karūnos vyrai susirinko dideliame kambaryje su žemais skliautais, kuriame dvokė anglimis ir drėgnu audeklu. Jie pasirašė savo raštą. Vilniaus aktas jiems patiko: Lietuva vėl buvo pririšta, tik su ilgesne virve. Gniezno arkivyskupas garsiai perskaitė sąlygą apie mirtį, ir kambaryje pasklido tylus pasitenkinimas, kuris buvo pats garsiausias šio pasirašymo garsas.
Jie manė, kad sąlyga skirta jiems. Jogaila žiūrėjo į juos ir nesiginčijo. Jis jau seniai išmoko, kad nesiginčijant išgirsti daugiau.
— Mums nereikia, kad jis mirtų, Jūsų Didenybe, — tyliai pasakė arkivyskupas, praeidamas pro šalį, tokiu tonu, kuriuo kalbama apie orą. — Mums reikia, kad jis žinotų, jog yra mirtingas.
Jogaila linktelėjo. Jis pagalvojo, kad šis žmogus nė nenumano, kiek tame žodyje yra tiesos.
Dar prieš metus kalbėta kitaip. Po Jadvygos mirties Krokuvoje tapo įprasta priminti, kad karūna priklausė karalienei, o našlys, užsienietis, kurį ji pasirinko savo, o ne jų valia, tuščioje salėje yra tik žmogus. Kai kurie vardijo kitus kandidatus. Kai kurie nesivargino vardyti. Jogaila viską žinojo ir nė karto neleido to pastebėti. Radomas buvo atsakymas, kurį jie davė patys sau: jei Vytautas lieka ištikimas, o Lietuva grįžta po jo mirties, tai Jogaila lieka karaliumi, ir jie gali pamiršti savo pykčius.
Po pasirašymo prie jo priėjo kancleris ir, kaip dera, patylomis paminėjo kitą dalyką. Jo Didenybė našlys. Jo Didenybės karūna laikosi ant velionės karalienės atminties, o karalienė, Dievas jai pasigailėk, mirė be įpėdinio. Yra pasiūlymas iš Cilės grafų namų: mergina, Kazimiero anūkė iš motinos pusės, apie dvidešimties, šviesiaplaukė, pamaldi. Reikia pagalvoti. Kuo greičiau, tuo geriau.
— Pagalvosiu, — tarė Jogaila.
Svarstyti nė neketino — ketino sutikti, nes linktelėti buvo lengviau, negu kasdien matyti tuščią krėslą prie stalo. Antrą sykį jam parinks nuotaką pagal dvaro išskaičiavimą, o mergina nesuvoks nė pusės to, į kokį narvą žengia. Sutiks, nes karūna ant galvos tebuvo pergamento lakštas, kurį ponai skaitė kaip panorėję.
Po keturių dienų jis buvo Krokuvoje.
Vavelio katedroje buvo šalta kaip žiemą.
Tai buvo kovas. Lauke Vysla laužė ledą, gabalai plaukė pro tiltus ir sukosi ties poliais, nuo stogų varvėjo, ir visas miestas dvokė šlapia vilna. Bet viduje, nuo šoninio altoriaus iki kapo, oras buvo baltas ir tankus. Iš burnos ėjo garas. Atrodė, kad žiema čia niekada nebuvo išvaryta.
Jis ėjo tyliai, nes kitaip ir negalėjo. Garsas čia nebuvo toks, koks turėjo būti. Batų aidas užgeso ties trečiuoju stulpu, kaip užgęsta balsas, kai žmogus uždeda ranką prie burnos. Prie šoninių durų varpininkas traukė virvę, ir Jogaila matė, kaip virvė juda, bet nieko neišgirdo. Tik aukštai, po skliautais, kažkas lėtai ėjo ir gesino.
Jadvygos kapas stovėjo ten, kur ją paguldė. Šviesus akmuo, paprastas, be daugelio dar nebaigtų papuošimų, ir ant jo gulėjo šerkšnas. Ne plonas sluoksnis, koks pasitaiko šaltą naktį ant stiklo, o tūkstančiai mažų, aštrių kristalų, išaugusių viena kryptimi, tarsi akmuo būtų iškvėpęs ir iškvėpimas sustingęs.
Jogaila atsiklaupė. Daugelį metų jis kasdien girdėjo mišias, tris, kartais keturias, ir visada suprato lotyniškus žodžius. Šiandien jam nebuvo ką sakyti lotyniškai.
Prieš mirdama ji paprašė trijų dalykų. Kad jis neleistų užgesti Krokuvos mokyklai, kuriai paliko savo brangenybes. Kad Vilniaus bažnyčia gautų pinigų, nes „jie turi savo kalbą“. Ir kad jis eitų pas Vytautą, nekalbėdamas karaliaus balsu. Pirmuosius du dalykus jis jau įvykdė, ir tai buvo lengva. Trečiąjį jis atliko prieš du mėnesius ir iki šiol nežinojo, ar tai skaitosi.
— Pasirašiau, — prabilo lietuviškai; žodis nukrito ant plokštės be aido. — Abu aktus. Vytautas liks didžiuoju kunigaikščiu iki gyvos galvos. Po jo mirties viskas grįš man ir Karūnai. Tavo Karūnai. Mano… — Balsas užlūžo. — Rašiau vis dar vildamasis, kad vienas mudviejų pergyvens kitą.
Akmuo tylėjo. Šerkšnas ant jo augo lėtai, ir Jogailai pasirodė, kad girdi jį augant, kaip girdima žolė, jei labai klausaisi.
— Tu sakei, kad nesikalbėčiau su juo karaliaus balsu. Ir aš nekalbėjau. Aš visai nekalbėjau. Jis klausosi ta ausimi, kuria girdi geriau, ir aš sėdėjau toje pusėje, ir tai buvo viskas, ką padariau. — Jis sudėjo rankas. — Norėjau pasakyti jam, Jadvyga. Ką tu žinojai. Ką tu atpažinai mano miege, nors niekada tau nepasakojau.
Ištarti įstengs tik pirmą žodį — tai jau žinojo iš anksto. Perkėlė svorį ant kelių.
— Krėvoje, kai…
Garsas dingo. Savo paties balsą, dar skambantį kaukolės viduje, prarado ties lūpų riba, ir ledinė banga perliejo rankas, raktikaulį, dantis. Kažkas klausėsi — be priešiškumo, kantriai, turėdamas marias laiko ir mielai pasirengęs išgirsti, jei tik žodžiai prasiveržtų.
Jogaila priglaudė delną prie antkapio. Aštrus šerkšnas ėmė gelti odą — lėtai, aštriai, sklidinai pripildytas aklos žiemos ledinio stingulio. Ranka ant akmens gulėjo ilgai. Atitraukus pirštus, ant balto paviršiaus liko tamsus, drėgnas atspaudas; šerkšnas dar neskubėjo užverti žymės, bet po valandos jos nebeliks.
Mintys grįžo prie dėdės. Iš anos nakties atmintyje įstrigo trumputė pauzė prieš ištariant žodį: spengianti tyla po užduoto klausimo ir ilga, sustingusi akimirka, kai dar galėjo atsakyti. Tąsyk pratylėjo, ir tyla virto nuosprendžiu.
Dabar nebeprisiminė net ar išvis buvo paklausta — gal tik sušnibždėta pašonėje, gal tik sužiurta į akis.
Sunkiai pakilo ant nutirpusių kojų. Prie durų, žengdamas per apšerkšnijusias grindis ir kartu slenkančią tylą, dar sykį atsigręžė. Antkapis žėrėjo blausia baltuma lyg ant šaltos plokštės paliktas baltas žiedas.
Lauke suskambo varpai. Visi iš karto, nuo visų bokštų, garsiai ir aiškiai, tarsi būtų laukę, kol jis išeis.
Jis nuėjo į rūmus ir parašė laišką Cilės grafui. Rašė lenkiškai, nes lenkiški žodžiai jam nieko nekainuodavo: kad su malonumu priima pasiūlymą, kad derybininkus siųs pavasarį, kad pagarba velionei neleidžia jam nei skubėti, nei delsti. Jis pasirašė Władysław Rex ir paklojo smėlį ant rašalo.
Paskui įbedė akis į savo dešinį delną. Oda tebebuvo balta bei sustirusi, ir ten, kur lietė kapo akmenį, plaštaka neatšilo keturias dienas.