14 Jūros Balsas
1410 m. kovas, Palanga
Ledas jūroje lūžo trečią dieną, ir visą krantą užliejo žvangantis garsas, tarsi šimtai vyrų vienu metu būtų išsitraukę kalavijus.
Vytautas stovėjo ant kopos ir klausėsi. Dešinioji ausis girdėjo gerai: ledo lyčių šnypštimą, bangą, kuri kėlė jas ir mėtė viena ant kitos, žuvėdrų klyksmą kažkur toli. Kairioji girdėjo tik storą, šiltą užkimšimą, kaip per kailį. Jis pasuko galvą taip, kad vėjas pūstų į dešinį skruostą, ir žemiau, pro pušų viršūnes, daugiau atspėjo nei pamatė pajūrį: pilką juostą, tamsias trobų dėmes.
Jis nebuvo čia daugiau kaip dvidešimt šešerius metus.
Žvejų kaimas stovėjo ten pat, kur anksčiau: dvylika trobų su durpių stogais, džiūstantys tinklai, apverstos valtys, dūmai, kylantys tiesiai. Už kaimo, kur kopos išsilenkė į nedidelį įlankos ragą, ant plokščio juodo akmens švietė gintaras.
Gedvydas laikė jo žirgą.
Žemaitis buvo apie trisdešimt penkerių, išsiviepęs, nusėtas randų, tas pats, kuris prieš vienuolika metų pabėgo su juo iš Vorsklos ir iki šiol nė karto neklausė, ką kunigaikštis ten matė. Jis stovėjo kiek atokiau nuo žirgų, tarsi kopa jam būtų per daug šventa, ir žiūrėjo ne į gintarą, o į savo batus.
— Eisite vienas, — pasakė jis.
— Taip.
— Aš lauksiu čia. O jei kas nors iš Memelio…
— Niekas iš Memelio neateis. Paliaubos.
Gedvydas patrynė pirštu smėlį ir nieko neatsakė. Tai buvo jo būdas sakyti, kad paliaubos nėra tai, kuo jis pasitiki.
Vytautas nulipo kopa. Smėlis buvo šaltas ir kietas, kaip suspaustas ledas, ir žingsniai nedarė garso. Kaimo pusėje kažkas jį stebėjo: pro durų plyšius žvelgė akys, ir kaip žolė po vėju slinko šnabždesys. Jis nepažino nė vieno veido, ir tai buvo teisinga.
Prie akmens, ant kurio klūpėjo statula, sėdėjo sena moteris.
Sėdėjo per dešimt žingsnių nuo riedulio ant apversto luoto, pasidėjusi ant kelių iki apvalumo nudilusią šluotą. Smėlis aplink akmenį švarumu lenkė bet kurio šeimininko kiemą — matyt, kas rytą dar prieš patekant saulei čia būdavo iššluojama. Ant paties riedulio prie gintaro kojų gulėjo duonos plutų, sudžiūvusių silkių galvų, molio šukė, vaško lašų ir saujelė smulkių gintaro kruopelių.
— Prašom, — tarė sena moteris, nepakėlusi akių. Ji kalbėjo žemaitiškai, tokiu stipriu pajūrio tarimu, kad jam teko pasukti galvą, norint suprasti. — Kas ateina, tas ateina. Kunigaikštis ar ne.
— Ar tu mane pažįsti?
— Ne. — Ji pasukiojo šluotą. — Bet žinau, kokie ateina. Tie, kurie kam nors skolingi.
Vytautas prisėdo ant valties borto atokiau nuo senolės, ir abu valandėlę tylėdami žvelgė į bangas. Jūrą dengė balti bei pilki ledo lopai, išvagoti juodų properšų, ir kiekviena skylanti lytis keitė vandens veidą.
— Kiek metų tu čia šluoji?
— Nuo to ryto, kai radome. — Ji žiūrėjo ne į jį, o į statulą. — Ne aš pirmoji. Pradėjo mano motina. Tas, kuris pirmas ją palietė, išplaukė žvejoti ir nebegrįžo, kad ir ne tą pačią dieną. Visi žino. Todėl šluojame. Ne ranka, o šluota.
— Ar kas nors lietė ją vėliau?
— Vokiečiai. — Moteris sujudėjo ant valties dugno, pasirengusi iškloti visą nutikimą. — Prieš šešerius metus iš Memelio atplaukė kogas su kunigu ir šešiais vyrais. Dvasininkas pareiškė, kad stabą būtina išgabenti, nes čia įsikūrusi pagonybė. Kryžiuočiai sustojo ratu, bet nė vienas neišdrįso žengti arčiau, negu dabar sėdžiu aš. Galop pasigriebė mano vienuolikmetį anūką ir paliepė užkelti ant akmens kryžių.
— Ir?
— Kryžius nuvirto. — Senolė šyptelėjo, atidengdama tris likusius dantis. — Kaskart kunigui pastatant kryžių iš naujo, tas vėl nuvirsdavo vis į kitą pusę, ir po ketvirto sykio dvasininkui toptelėjo, kad vėjas iš ten nė nepūtė. Kryžiuočiai išplaukė atgal, o kogui dar nepasiekus Šventosios žiočių, ant vandens užgulė tiršta migla.
— Ar jis nuskendo?
— Ne. Grįžo į Memelį. — Moteris atsiduso. — Bet nuo tada kunigas nebežiūri į jūrą.
Vytautas linktelėjo. Gerklėje jam kažkas sustojo, ne juokas, tik juoko pradžia, kokios nebuvo girdėjęs daug metų.
Vytautas priėjo prie statulos.
Gintarinė moteris pasirodė mažesnė, negu buvo išlikusi atmintyje, ir kartu didesnė. Žmogaus ūgio klūpanti stovyla nuleista galva ir sunertomis plaštakomis glūdėjo po gintaro skraiste, krintančia ant riedulio lyg vanduo. Medžiaga traukė akį ne tiek skaidrumu, kiek gelme: pro dervos sluoksnį lyg pro seną stiklą tamsiau ir lėčiau bangavo jūra. Luite plūduriavo smulkios dulkelės, bitės, vabzdžiai ir viena sparnuota sėkla — visa sustingę ten, kur užklupo laikas. Veido nesimatė, vien nulenkta galva, tačiau atrodė, kad po skraiste bruožai vis dar gyvi.
Kunigaikštis atsiklaupė.
Balsu kalbėti nematė prasmės. Išsitraukęs iš kapšelio gintarą, pasidėjo ant atviro delno: mažas, tamsus, ledinis gabalėlis. Prieš vienuolika metų prie Vorsklos, ištarus sutinku tam, kuris neturėjo teisės klausti, akmuo užgeso, ir nuo tol Vytautas nešiojosi sustingusį gabalėlį prie krūtinės, neišmanydamas, kur jį dėti.
Statula nejudėjo.
— Motina, — tarė jis. Žodis iškrito iš burnos nesvarus, ir niekas jo nepaėmė. — Nežinau, ar tu mane girdi. Aš einu į Prūsiją. Pirmą kartą nuo Vorsklos einu su visa kariuomene ir nežinau, ar ją parvesiu. Nieko neprašau. Aš tik…
Jis nutilo. Tai buvo vienintelis kartas jo gyvenime, kai jis atėjo be sąrašo.
Pirma banga atsirito iki akmens, paskui antra, ir ledo gabalai atsitrenkė į smėlį, ir tas garsas, kuris buvo tik šnypštimas, staiga pasidarė kažkuo kitu.
Pirmiausia atėjo šaltis, ne iš jūros, o iš gintaro delne. Šis šaltis skyrėsi nuo to, prie kurio jis buvo pripratęs. Tas buvo nugriuvusio šulinio šaltis, negyvas. Šitas buvo gyvas, lėtas, apskaičiuotas, kaip gelmės šaltis, kai ant jos stovi laivas. Akmuo delne pasidarė sunkus. Pasigirdo bangų aidas, vienoda gaida, žemas ūžesys, kurį jis pažinojo nuo vaikystės, nuo karščiuojančių naktų: motinos niūniavimas, nešamas jūros.
Vyti.
Žodis neatėjo ausimis. Jis atsirado ten, kur gintaras daug metų gulėjo prie jo krūtinės, ir nuo ten išplito per kaulus, per galvos vidų. Balsas nebuvo Birutės. Jis buvo daug daugiau, kaip choras yra daugiau už vieną giedotoją: moteriškas, senas ir naujas, kantrus, su bangos tyla viduje. Bet jame tebebuvo Birutė, kaip tebėra ugnis dūmuose.
Tu atėjai.
— Atėjau, — tarė jis. Burna buvo sausa. — Per vėlai?
Jūra nežino „per vėlai“. Ji žino tik, kas buvo. Balsas apsvarstė. Dvidešimt šešeri metai. Aš kalbu pirmą kartą nuo to vakaro. Kas atidavė viską, tas turi mažai žodžių. Aš juos taupau.
— Motina.
Aš nebe ji. Bet ji čia. Gal taip lengviau. Jis pajuto kažką, kas galėjo būti šypsena. Klausyk, sūnau. Kai tu išeisi, aš vėl nutilsiu. Tu nori žinoti kainą.
— Nenoriu.
Žinau. Visada nori.
Greta senolė liovėsi šlavusi: suspaudusi rankose kotą, nudelbė akis į bangas, įpratusi nežiūrėti į tai, ko mirtingajam regėti nevalia.
Aš ne regėtoja. Aš tik prisimenu. Jūra atsimena viską, ką dievai ir žmonės sudaužė. Perkūnas laimėjo prieš mano rūmus. Jis laimėjo viską, ką suskaičiavo, o viską, ko nesuskaičiavo, sumokėjo mano vanduo. Pergalė kainuoja ne tai, ką skaičiuoji.
— Aš skaičiuoju kariuomenes. Vežimus. Tiltą per Vyslą.
Taip. Todėl to nemokėsi. Banga atsitraukė, ir ledas nušliaužė žemyn. Mokės miškas. Šaknų Motina atiduos tai, kas jai liko, ir tas, kuris ją nešioja, nebebus tas pats. Mokės jos mergaitė su gyvate, kuri jau dabar blunka. Mokės senis su ugnimi ant kalvos. Mokės tie, kurie bus šalia tavęs ir nesužinos, ar tave mylėjo, ar bijojo. Ir tu sumokėsi, bet ne tuo, kuo tikiesi.
— Kuo?
Tuo, kas sušils.
Vytautas nesuprato. Gintaras saujoje tebegulėjo šaltas, tačiau giliai dervoje kažkas lėtai sujudėjo lyg pavasario srovės išjudintas ledo luitas.
Kai akmuo sušils, jis atsimins už tave. Nuo to tave saugojo šaltis, Vyti. Jis užmigdė tavo sūnus ir tavo tėvą. Šiluma juos grąžins: ne gyvus, prisiminimais. Tu to nori ir nežinai, kad nori.
— Aš galiu tai nešti.
Žinau, kad galėsi. Tau jau teko. Balsas nutilo, ir ledas tolumoje sutraškėjo kaip daug kaulų. Dar viena.
Jis laukė.
Yra vienas vardas, kurį jūra prisimena. Tu jį žinai.
Vytautas žvilgtelėjo į statulą. Gintaro luite, giliai, giliau už bites ir sėklas, kažkas pasikeitė: viena dulkelė, nešama tamsios srovės, apsisuko ir nuplaukė į šoną.
Markvardas. Jis pakėlė taurę už mane Raciążeke, prie stalo, kai tu ką tik buvai parašęs savo vardą po taika. Pasakė, kad jūra negalėjo manęs nuryti. Jis juokėsi. Aš to neprašau. Aš tik prisimenu.
— Ir aš, — tarė Vytautas.
Žinau. Todėl ir sakau.
Ranka, laikanti gintarą, sudrebėjo. Ne iš pykčio. Pykčio jis tą vakarą, prie to stalo, nebuvo pajutęs: pajuto kažką lėto, tiršto ir kantraus, kaip pelkės dugnas. Tai, ką nešiojo šešerius metus ir ką dabar paprašė padėti.
Nesakau tau, ką daryti, sūnau. Ką tu padarysi su atmintimi, yra tavo reikalas. Balsas pasiliko. Ir dar kai ką aš prisimenu. Tavo pusbrolį.
Jis tvirčiau suėmė gintarą.
Tu neatleidai. Aš taip pat ne. Atleidimas yra tai, ką žmonės daro, kai nori, kad skausmas liautųsi, ir tai nebūtina. Prisimink ir stovėk šalia. Jis negali nuo tavęs pabėgti, o tu nuo jo. Vienas be kito jūs sudušite.
— Vienas be kito, — pakartojo Vytautas.
Taip. Dabar eik.
Jis neatsistojo. Banga atsitrenkė į smėlį, paskui kita, ir pro garsą, žemai, kaip pro vandenį, suskambėjo dar keli žodžiai, kokių jis nebūtų priėmęs iš nieko kito. Jie nebuvo apie karą ir ne apie kainą.
Prisimink mane kaip jūrą, Vyti. Aš nebe verkiu. Aš skaičiuoju bangas.
Balsas dingo. Šaltis dingo. Gintaras delne vėl buvo nedidelis, tamsus akmuo, vis dar šaltas, bet nebe miręs.
Vytautas pakėlė akis. Statula tebeklūpojo nulenkta galva, sunertomis plaštakomis, tačiau gintaras ties pečiais, kur skraistė biro vandens klostėmis, atrodė pastebimai išblukęs nuo sunkios naštos, o nuo nematomo skruosto per apsiaustą leidosi plona, tiesi šviesesnė gija lyg ašaros vėžė.
Tai buvo jos kaina. Jis suprato tai nepaklaustas. Kas ištarta iš jūros gelmės, ištarta ne veltui, ir jos balsas nutils ilgesniam laikui, o statula dar kiek patamsės.
Sena moteris dar kartą pasuko šluotą.
— Pašalo, — burbtelėjo senolė be jokių dvaro mandagybių, lyg šnekėtų su kiemo šunimi. — Tau ir jai.
— Taip.
— Imk duonos. Ji nevalgo, o mes negalime išmesti.
Senolė ištiesė plutą nuo riedulio. Vytautas paėmė kriaukšlę — seniai niekas nebuvo tiesęs jam duonos nieko už ją neprašydamas. Su pluta vienoje saujoje ir gintaru kitoje paržingsniavo per kopą, o prie ristūnų laukiantis Gedvydas, dirstelėjęs į valdovo veidą, nedrįso prašnekti.
Už šalčio, už ledo, už pilkos jūros horizonte ilgam išniro balta dėmė ir vėl pasislėpė: Ordino kogas, kuris dar nedrįso išplaukti.