12 Antrasis Sukilimas
1409 m. gegužė – spalis, Žemaitija
Ąžuolą jie pasirinko tą, ant kurio Dargis pats kadaise pakabino savo pirmagimio kailinį. Kunigas raštininkas to nežinojo. Jis matė tik, kad medis storas, tiesus ir visiems vietiniams svarbus, ir įrašė jį į sąrašą pirmu.
Naujas Ordino bokštas ties Kražantės brasta turėjo stovėti iki rugsėjo. Raseinių vaitas jau antrą metą kalbėjo, kad Ordinas negali laikyti Žemaitijos vien popieriais, ir kiekvieną kartą, kai kalbėjo, žiūrėjo ne į vyresniuosius, o į ąžuolynus. Rąstų reikėjo. Tai buvo tiesa, tokia, kokią sako žmonės, kurie tikrai nemano nieko bloga.
Dargis iš Ąžuolupių tą tiesą pasirašė.
Dargiui ėjo penkiasdešimt treti. Ąžuolupių vyresniuoju tarnavo dvidešimt dvejus metus — iš pradžių senolių pritarimu, o po Salyno dar ir Ordino patvirtinimu, nešiodamas abi pareigas vieną ant kitos lyg dvejus marškinius. Atėjus kryžiuočiams, drauge su visu kaimu priėmė krikštą ir iš kunigo gavo Mikalojaus vardą, prie kurio taip ir nepritapo. Kas pavasarį Ordino ūkvedys atjodavo skaičiuoti dešimtinės; Dargis sėdėdavo su vokiečiu prie stalo, šnekėdavosi apie lietų bei rugius, o paskui pranešdavo kaimynams pareikalautą duoklę. Išdaviku savęs nelaikė — tiesiog stovėjo tarp dviejų girnapusių, kur kiekviena pusė turėjo jam po atskirą pravardę.
Vyresnysis sūnus Skirmantas devynerius metus buvo Karaliaučiuje. Jį išvežė, kai jam buvo dešimt, tame pačiame šiaudų vežime, kuriame vežė ir kitų vyresniųjų berniukus. Žmona Gedutė pirmuosius metus kiekvieną vakarą pastatydavo jam lėkštę. Paskui nustojo, ir tada Dargis pirmą kartą pagalvojo, kad kartais skauda ne tai, ką tau daro, o tai, ką pamažu pradedi dėl to jausti.
Gegužės dvidešimt šeštos vakarą žmonės susirinko prie ąžuolo ir nieko nesakė.
Ginklų niekas nesinešė. Vyrai ir moterys, senoliai ir jaunuoliai sustojo glaudžiu ratu, ir spengiančioje tyloje tarp pečių tvenkėsi neištartų žodžių sunkumas. Ūkvedys Gotfridas atjojo su šešiais raiteliais, dviem dailidėmis ir pernai iš Prūsijos atsiųstu jaunu kunigu Albertu, pramokusiu keliasdešimt lietuviškų žodžių ir labai tuo besididžiuojančiu. Dvasininkas šyptelėjo miniai; atgal nenusišypsojo nė vienas.
— Vyresnysis, — tarė Gotfridas, nulipdamas nuo žirgo. — Sakei, kad medžiai bus paruošti.
— Medžiai paruošti, — atsakė Dargis. Jis pats nustebo, kokiu ramiu balsu tai pasakė.
— Tai kas čia?
— Tai jų medis.
Gotfridas apsidairė ir nusprendė, kad supranta. Jis nebuvo žiaurus. Dvylika metų jis laikė Žemaitiją savo skaičiuose, žinojo kiekvienos pirkios karvių skaičių ir porą kartų, per sunkias žiemas, tyliai paliko dešimtinę neimtą. Jis nusimovė pirštines ir kalbėjo lėtai, aiškiai, kad suprastų net vaikai:
— Aš žinau, kad mylite šį medį. Aš nenoriu jo kirsti. Bet bokštas reikalingas, kad jus saugotų. Prisiekiu jums.
— Nuo ko? — paklausė moteris iš rato.
Gotfridas neatsakė. Tai buvo vienas iš tų dalykų, į kuriuos dar prieš akimirką jis būtų atsakęs, o dabar nebegalėjo.
Dailidė pakėlė kirvį.
Dargis nepasakytų, kas pirmas pajudėjo. Vėliau vaikai ginčijosi, kuris vyras metė pirmą akmenį, kas smogė, kas atnešė liepsną. Jis pats prisiminė tik tai, kad pirmasis kirvio smūgis įlūžo į žievę ir iš žaizdos ne ištryško sula, o išsisunkė lėtai, juoda ir šviesi kaip aliejus, ir kad tuo metu išgirdo medžio balsą, ne ausimis, o per kojas, per delnus, per visus senus vardus, kuriuos buvo pamiršęs. Ir kad tas, kuris jame stovėjo per vidurį, tiesiog persitraukė į vieną pusę.
Jis pakėlė savo kirvį. Ne prieš medį. Prieš dailidę.
Gotfridas krito nespėjęs nieko pasakyti. Jo veidas atrodė nustebęs, kaip ir tada, kai klausė, ar žmonės nori, kad juos apsaugotų. Jaunas kunigas Albertas pasilenkė prie jo, pradėjo kalbėti maldą ir niekas jo nepalietė, nes jis negynėsi. Jį paliko klūpėti prie medžio, ir tik vėliau Dargis sužinojo, kad vaikinas mirė nespėjęs pabaigti maldos ir ne nuo žmogaus rankos. Nuo vietos, kaip sakė moterys.
Du Ordino raiteliai pabėgo. Keturi liko.
Dargis susmuko ant ąžuolo šaknų ir įbedė žvilgsnį į kruvinus delnus. Gedutė atnešė kaušą vandens nepratarusi nė žodžio — per bendrus metus buvo išmokusi tylėti iškalbingiau už bet kokią šneką.
— Dabar jie nužudys Skirmantą, — tarė jis.
— Gal, — atsiliepė žmona, po devynerių metų pagaliau ištardama sūnaus vardą pilnu balsu, be šnabždesio. — O gal ir ne. Ne visi vokiečiai vienodi.
— Iš kur tu žinai?
— Žinau tą, kuris davė jam duonos prie vartų, kai jį vežė. Jis atsuko veidą. — Ji žiūrėjo ne į jį, o į tolimą kalvą, ten, link Medvėgalio, kur danguje švietė raudonas taškas. — Ugnys. Mato ir kiti.
Tą naktį ant kalvų vienas po kito suliepsnojo laužai — tokie patys, kokie degdavo Dargio senelio vaikystėje ir kokių kraštas neregėjo nuo pirmojo sukilimo. Kiekvienas piliakalnis nuo Medvėgalio iki pat Šatrijos nušvito tamsoje, skelbdamas senų skolų pabaigą.
Birželio pradžioje atjojo Vytauto žmonės.
Kiemą pasiekė penki raiteliai: keturi jaunesni su Trakų kunigaikščio ženklais ir penktasis — žemas, pilkas vilkatas su rando gija per gerklę, tvoskiantis iš durpyno ištrauktu šlapiu kailiu ir įpratęs pranykti šešėlyje. Prisistatė Kirmėlės vardu, tinkamu tik tam, kas šliaužia pažeme.
— Kunigaikštis siunčia žodį, — tarė vyriausias iš jaunų, atvežęs raštą. Jis buvo bajoras, aukštas, iš geros giminės, ir kalbėjo žemaitiškai su svetimu akcentu, Vilniaus lietuvių, kurie kalbą išmoko iš knygų. — Ir tris šimtus žirgų. Ir ginklų, dvidešimt vežimų, jie pasieks Dubysą per savaitę.
Dargis laukė, kol bus pasakyta svarbiausia.
— Šį kartą jis slėpsis tik iki vasaros, — tarė jaunuolis. — Jis rašo karaliui Jogailai, kad pasakytų Ordinui: jei Žemaitija bus liečiama, Lietuva gins ją. Atvirai. Jis pats perims karą prieš Ordino pilis. Jo vėliava stovės virš jūsų.
— Jis du kartus mus pardavė, — pasakė Dargis.
Jaunasis bajoras jau žiojosi prieštarauti, bet Kirmėlė pirmąsyk per visą viešnagę įsiterpė — lėtai, pasverdamas kiekvieną žodį.
— Pardavė. Aš irgi kadaise pardaviau savuosius ir žinau, kaip tai atrodo iš vidaus. Jam nepatinka, kai kas nors primena. Bet jis neprašo, kad atleistum. Jis prašo tik, kad paimtum kirvį.
— Kirvį turiu.
— Tada paimk ir žirgus.
Raštas buvo parašytas ne raštininko ranka. Dargis negalėjo jo perskaityti, bet jaunuolis perskaitė garsiai, ir paskutinė eilutė, ne ta, kurią būtų pridėjusi kanceliarija, nuskambėjo tarp kaimo trobelių kaip kažkas, kam ten ne vieta. Daugiau neparduosiu. Dargis žiūrėjo į žmones, žmonės žiūrėjo į jį, ir niekas netikėjo. Jie jau buvo tai girdėję.
Bet žirgai buvo tikri, ir ginklai buvo tikri.
Liepos viduryje Ordinas atsiuntė Reise visai ne tokia tvarka, kokios tikėtasi.
Gal komtūras, gal pats didysis magistras tikėjosi, kad Žemaitija tebėra tokia, kokia buvo 1401-aisiais: pavargusi, išsiskaldžiusi, žiūrinti, ar Vilnius ateis. Bet per du mėnesius žemaičiai spėjo išsikasti, paimti tris mažąsias medines pilis, sudeginti dvi, pasiimti Raseinių vaito arklius ir išsiųsti visus gyvus Ordino tarnus atgal į Prūsiją su žinia. Reisė atėjo dviejų šimtų raitelių kolona, su komtūru priekyje, su arbaletininkais, su šešiais broliais riteriais baltais apsiaustais ir tokiu veidu, kokio Dargis nebuvo matęs žmonėse: lygiu, švariu, ramiu.
Jie pasirinko seną kelią per pelkę.
Žemaičiams tas kelias buvo puikiai pažįstamas: kiekvienas piemenėlis žinojo, jog per Dubysos pelkę vingiuoja vienintelė trijų mylių kūlgrinda, suręsta dar Kęstučio laikais, ir kad ją įmanoma užverti. Dargis laukė Galmino nurodymų, tačiau žynys nepratarė nė žodžio.
Jis išėjo vienas.
Dargis stovėjo medžių pakraštyje su dviem šimtais vyrų ir žiūrėjo į kelią. Pelkė buvo žalia ir sunki, kaip ji būna liepą, kai kiekvienas augalas pilnas sulos ir kiekviena vandens dėmė kvepia irimu. Už jos, ant tilto pradžios, rikiavosi Ordino kolona, balti apsiaustai kaip sausi stulpai pelkės viduryje. Ir tada iš miško išėjo senis, aukštas, sulinkęs, apsigaubęs tamsiu apsiaustu, su veidu, išmargintu ženklais, ir nuėjo tiesiai ant tilto.
— Jis eis vienas, — tvirtai sušnibždėjo greta stovintis vyras.
— Taip.
Galminas ėjo lėtai. Arbaletininkai pakėlė arbaletus. Pirmoji salvė pasigirdo kaip didelė, sausa šluota: trisdešimt strėlių, ir visos pataikė. Jis nesustojo. Strėlės įsmigo jam į krūtinę, į pečius, į kaklą, ir iš žaizdų pasruvo tamsi, žalsvai juoda sula, kvepianti pavasariu. Antroji salvė pataikė į veidą. Jis pakėlė galvą ir pasakė kažką, ko Dargis negirdėjo, nes buvo per toli, bet pajuto kojomis, kaip pajuto visi, kas stovėjo ant žemės.
Tiltas pradėjo grimzti.
Rąstas po rąsto pamažu ėmė linkti į vandenį. Iš akivaro iškilo juodos, storos šaknų pynės, apsivijo žirgų kulkšnis, ir vienas ristūnas po kito suklupo, versdamas raitelius į liūną. Kolonai įstrigus pačiame kūlgrindos viduryje, abipus rąstų sienomis sukilo pelkės vanduo.
Ir Dargis pamatė, kas čia baisiausia.
Ordino riteriai nepabūgo. Vyresniajam pakėlus ranką ir vokiškai sukomandavus, nė vienas nepasuko žirgo atgal. Nušokę iš balnų, kryžiuočiai sustojo iki juosmens dumble petys į petį lyg ant tvirto grindinio, įbedę žvilgsnius tiesiai į Galminą. Pirmosioms gretoms ėmus smegti gilyn, vadas pradėjo rikiuotės tvarka šaukti kuopų numerius, ir dar neprasmegę broliai ramiai atsiliepdavo, o kai atsakyti nebeliko kam, šaukė vienas.
Šaknys traukė riterius po vieną, tvarkingai lyg daigus į lysvę — iškeldamos, įstatydamos ir užklodamos dumblu. Traškantys šalmai gurgždėjo tarsi kastuvu verčiama velėna.
Iki galo Dargis neištvėrė — nusuko akis: galėjo žiūrėti į bet kokias žmonių žudynes, tik ne į tai, kaip grimztantys riteriai ramiai atsiliepia į rikiuotės numerius.
Kai viskas nutilo, pelkę uždengė plona balta migla, ir ten, kur buvo tiltas, vanduo stovėjo ramus. Septyniasdešimt trys Ordino vyrai, kiek suskaičiavo žmonės vėliau, ir vienas medis, kurio nebuvo, kai jie atėjo: jaunas ąžuoliukas, ant buvusio tilto pradžios, rankos aukščio, su vienu neišsiskleidusiu pumpuru.
Galminas stovėjo ten, kur buvo tilto pradžia. Strėlės dar kyšojo jam iš kūno. Jis jų neišsitraukė. Pirmą kartą Dargis pamatė, kad žievės raštas, kuris anksčiau buvo tik ant jo veido, kopė jam iš apykaklės aukštyn, per kaklą. Jis laikė delną atvertą, ir delnas buvo žalias, su šviežia, nerangia žole tarp pirštų.
— Dabar ji sotesnė, — tarė jis, kai Dargis priėjo. Balsas buvo lėtesnis nei prieš mėnesį. — Šiandien ji ėmė savo. Bet reikės daugiau.
— Daugiau ko?
— Tiek, kiek ji galės pasiimti. — Galminas žiūrėjo į ąžuoliuką. — Žiūrėk, Dargi. Ji paėmė jų septyniasdešimt tris. Bet nepaklausė, kas jie. Pelkė pasiėmė ir mūsų: Joną iš Šaukėnų, kuris stovėjo pirmoje eilėje, ir dar vienuolika. Jų vėlės dabar žemėje kartu su vokiečių. Niekas jų neišves. Nei tavo kunigas, nei mūsų žynys.
Dargis pats savo akimis matė, kaip šaknys griebė nesirinkdamos: dvylika žemaičių prasmego per anksti, ir dvylikai šeimų nebeliko net kapo apraudoti.
— Tai ji neskiria?
— Ji nežino skirtumo. — Galminas paliko ranką ore, kad žodžiai nukristų. — Ji tik žino, kas jos, o kas ne. Mūsiškiai jos. Vokiečiai jos. Tu jos. Aš jos.
Dargis ilgai tylėjo. Pelkės vabzdžiai sugrįžo, ir jų ūžesys buvo toks pat, kaip prieš valandą, kaip prieš tūkstantį metų.
Spalį atėjo Rūdis.
Jis pasirodė ne pro vartus, o iš už šieno kupetos prie tvarto, kuri, Dargis buvo tikras, buvo tuščia. Žilstanti barzda, sidabrinis randas ant kaklo, apsirengęs kaip Ordino kelių vedlys, su Prūsijos markių krepšeliu prie diržo. Plonas kaip lazda. Dargis pažino jį iš kvapo: durpės, šlapias kailis, tas pats kvapas, kurį buvo užuodęs prie Kirmėlės.
— Aš ne toks, kaip atrodau, — tarė vedlys. — Bet esu toks, kokį mato Ordinas. Girdėjai, kad Ordinas paskelbė karą Lenkijai?
— Girdėjau.
— Rugpjūčio šeštąją. Ne dėl Žemaitijos, nors taip pasakė. Pasakė, kad lenkai remia jus, ir tai tiesa. Karalius pasakė, kad gins. — Rūdis atsisėdo ant rąsto, išsitraukė iš maišo kriaušę ir pradėjo ją valgyti, lyg nieko nebūtų atsitikę. — Ulrichas dabar žiūri į Lenkiją. Nuėmė įgulas iš pusės jūsų pilių. Todėl dabar jūs laisvi. Ne dėl Galmino. Ne dėl Vytauto. Ne dėl jūsų pačių.
— O jis?
— Kas?
— Skirmantas. Mano sūnus.
Rūdis nustojo kramtyti.
— Gyvas. Mačiau jį Karaliaučiuje prieš dvi savaites. Ulrichas neliepė jų liesti. Sakė, kad su vaikais Ordinas nekariauja. — Jis atsargiai padėjo kriaušę. — Pats girdėjau. Tai nėra žiaurus žmogus, vyresnysis. Tai blogiausia, kas apie jį galima pasakyti.
Dargis tylėdamas laukė tolesnių žodžių.
— Čekijos karalius Venceslovas tarpininkauja, — tarė Rūdis. — Paliaubos bus pasirašytos šį mėnesį. Iki Šv. Jono dienos kitais metais. Iki Rasos.
Dargis pakėlė galvą. Rasos. Vasaros saulėgrįža, aukščiausia ugnies diena, kai žemė švyti net naktį. Žemaičiai šventė ją anksčiau, nei prisiminė Ordino nagus, ir niekas nežinojo, kad kažkas paskirs karo pradžią tai dienai.
— Kodėl tau tai rūpi? — paklausė jis. — Tu jų žmogus. Imi jų sidabrą.
— Imu.
— Tai kam tu tarnauji?
Rūdis vėl paėmė kriaušę. Pažiūrėjo į ją, paskui į Dargio veidą ir atsakė taip ramiai, kad vyresnysis suprato: tai ne pirmas kartas, kai jis į šitai atsako.
— Ne tiems, kurie moka. Ne tiems, kurie prašo. Tiems, kurie dar neprašė.
Vedlys iškeliavo prieš aušrą, ir daugiau Dargis jo neberegėjo. Tą rytą vyresnysis nužingsniavo prie pelkės pažiūrėti jaunojo ąžuoliuko: po pirmųjų šalnų medis nenumetė nė vieno lapo ir tebestovėjo žalias, o aplink pašaknę tarp pageltusios rudens žolės dirva alsavo gyva šiluma.
Dargis prispaudė delną prie jo kamieno. Medis buvo gyvas, ir kažkur gelmėje jis girdėjo tuos, kurie dabar ten gyveno. Septyniasdešimt trys vokiečiai, dvylika savųjų. Vokiečiai vis dar skaičiavosi, vienas po kito, ramiai, kaip rikiuotėje, ir nė vienas nežinojo, kad jau baigta.