8 Šešėlių Pardavėjo Pasiūlymas
1405 m. rugsėjo 13 d., Trakai, salos pilis
Švitrigailos juokas sklido per visą kiemą.
Aidas atskriejo net iki šiaurinio kuoro, kur Vytautas stovėjo vienas, ir buvo vienas iš nedaugelio garsų, kuriuos jo ausys dar pagavo švariai: aukštas, per skardus, įkyrus kikenimas, nenutylantis tol, kol kas nors neatsigręžia. Švitrigaila į Trakus sugrįžo pernai pavasarį, po Racionžo taikos paleistas Ordino, ir Vytautas laikė pusbrolį pašonėje lyg aštrų peilį, kurio nevalia palikti be priežiūros. Apgyvendintas pusiasalio pilyje, Švitrigaila vakarieniaudavo prie bendro stalo ir kas vakarą pasakodavo kokį juokingą nutikimą apie vokiečių nuobodulį, o bajorai kikendavo, vogčiomis dirsčiodami į Vytautą.
Sala po kojomis jau įgavo tvirtovės pavidalą: du korpusai stovėjo užbaigti, o virš trečiojo tamsavo pastolių voratinkliai. Ežeras plytėjo juodas ir tykus. Kitame krante sveika akis būtų įžiūrėjusi mirgančius kaimo žiburius; Vytautui pakako žinoti, kad trobos ten stovi.
Vakarienės metu Švitrigaila atsistojo su taure ir pasiūlė gerti už Žemaitiją, kuri prieš metus buvo parduota dar kartą, nors niekas to garsiai nesakė. Bajorai sukluso. Švitrigaila išgėrė iki dugno ir nusijuokė, ir juokas buvo toks, kokį Vytautas girdėdavo tik iš vaikų, kurie nesuvokia, kaip toli nubėgo. Vytautas nieko neatsakė. Jis atsistojo ir išėjo, ir pusbrolis liko stovėti su tuščia taure, raudonas iki ausų.
— Šį vakarą aš ne su sandoriu.
Henė sėdėjo ant parapeto krašto, ten, kur akmuo dar nebuvo užbaigtas, ir sūpavo koją virš tuštumos. Jis nebuvo prisiartinęs prie Vytauto nuo tos žiemos prieš ketverius metus, kai stovėjo už jo nugaros Vilniaus menėje ir klausėsi, kaip Jogaila skaito žodžius po jo mirties. Vytautas niekada to nepaminėjo. Bet jis žinojo.
Dabar juokdarys vilkėjo juodai ir raudonai lyg senais laikais, o kepurės varpeliai tyliai dzingsėjo sulig kiekvienu kojos kryptelėjimu. Ant kaklo už plono dirželio kabojo auksinė grandinė; kaskart ją išvydęs, Vytautas prisimindavo Kijevo menę ir tylą, stojusią liovusis garuoti Skirgailos kvėpavimui.
— Su pastebėjimu, — tęsė Henė. — Mes jau seniai nesikalbėjome, kunigaikšti. Leisk papasakoti.
— Nesiruošiu klausytis.
— Žinau. Todėl pradėsiu nuo to, kas tau patiks.
Juokdarys išsitraukė du juodus akmenėlius ir pametėjo aukštyn; užuot nukritę, abu ėmė suktis ore vienas aplink kitą lyg dvi tamsoje susitikusios žvaigždės.
— Rytoj Dagotuvės. Žemyna turi savo valandą: lygiadienio saulėlydis, žemė atsiveria. Kas tuo metu pralieja kraują ten, kur jam priklauso skola, tas būna išgirstas. Ne iš gerumo. Iš tvarkos.
— Žinau, kas yra Dagotuvės.
— Žinai. Tik vargu ar suskaičiavai, kiek skolų dabar slegia Žemaitiją. — Henė pakreipė galvą į šoną. — Du sykius parduota žemė. Keturiasdešimt vienas vaikas Karaliaučiuje. Du tūkstančiai ąžuolų, sužymėtų rovaše, kabančiame tavo rūsyje prie ugnies. Senoji skola, kunigaikšti: karališkas kraujas už prarastą kraštą. Dievai laukia užmokesčio nuo pat Salyno — nepriekaištauja, vien skaičiuoja.
Vytautas nesujudėjo. Jis klausėsi dešine ausimi, kol Henės balsas, žemas, vienodas, ramus, skendėjo ten, kur turėjo skambėti garsas.
— Ir?
— Ir viskas, ko reikia, kad kas nors ją sumokėtų. Vieną kartą. Visą.
— Kas?
— Švitrigaila.
Šį kartą Vytautas pasuko galvą.
— Kodėl jis?
— Todėl, kad tinka. Jogaila jau moka, kasdien, ir daugiau nebeturi ką duoti. Tu moki už viską iš karto, ir tau taip pat nebeliko ko. O Švitrigaila dar niekam nieko nekainavo. Nuo to prasideda tikrasis skaičiavimas.
— Gediminaitis, — tęsė Henė tonu, kokiu kalbama apie arklių kainas. — Algirdo sūnus, Kęstučio sūnėnas, kraujas, kuris tinka. Jo kraujas, pralietas Žemaitijos žemėje per Dagotuvių saulėlydį ant Medvėgalio kalvos, kur žynys laiko senuosius krikšto marškinius. Ne bet kokia ranka: Gediminaičio. Tavo, jei nori. Jogailos, jei jis atvyks. Jo paties, jei sugebėsiu įtikinti. Aš nenurodinėju. Aš tik užrašau.
— Ir kas po to?
— Ir Ordinas sudūžta. — Henė nusišypsojo. — Ne po šimtmečio. Per vieną vasarą. Kai skola sumokėta, visos paslėptosios giraitės atsistoja kartu: Šaknų Motina, Perkūnas, mirusieji, kurie dabar vaikšto neramūs. Visi prieš tuos, kurie juos išvarė. Ordino pilys sutrupės kaip sudžiūvusi pluta. Ulrichas fon Jungingenas, tas, kuris stovi prie bažnyčios durų, mirs savo lovoje, kankindamasis. Marienburgas liks stovėti, bet tuščias.
Jis ištiesė ranką, ir akmenys vienas po kito nusileido jam į delną.
— Nesakau, kad tai dora. Sakau, kad tai greita.
Vytautas ilgai nieko nesakė.
Prie kojų, už parapeto, ežeras kvėpavo. Iš kiemo sklido juokas, ir dar vienas, ir dabar jame girdėjosi kažkas naujo: Švitrigaila bandė dainuoti. Ne taip, kad būtų gražu. Taip dainuoja žmogus, kuris nenori, kad kiti išgirstų, jog jam nepasisekė.
— Kas atitenka tau? — paklausė jis.
— Skola. Kai ji sumokėta, ji nebelaukia. Aš tik surenku.
— Ir jo vardas?
— Jo vardas, — tarė Henė, — jau seniai užrašytas. Kreida. Aš siūliau jam anglį. Jis atsisakė, kol kas. Bet jei jį užrašytų kraujas, tai jau būtų anglis, kunigaikšti. Tada jis niekada nebūtų nuvalytas.
Vytautas pažiūrėjo į jį atidžiai, kiek leido akys. Aiškiai matė tik šviesią dėmę ties veidu, grandinę, atspindėjusią žvaigždžių šviesą. Aukso grandinė, kuria buvo užsmaugtas jo tėvas. Jos nešiotojas girdi paskutinį mirusiojo kvėpavimą, taip sakė kaimo moterys. Henė girdėjo daug.
— Kiek trunka ta skola, kai ji sumokėta?
Juokdarys nutilo — vienintelį sykį neturėjo paruošto atsakymo, ir Vytautas suprato pataikęs tiesiai į šerdį.
— Aš nerašau, kiek ji trunka, — tarė Henė. — Raštas sako: kol skola nesumokėta. Skola sumokama krauju. Kraujas gimdo naują skolą. Jei sutartis nenurodo pabaigos… — jis kilstelėjo pečius, ir varpeliai sužvangėjo, — ji amžina.
— Kiekvienai kartai.
— Kiekvienam, kuris atsisės Trakų soste. — Jis pasakė tai švelniai, kaip sakoma gydytojui žinoma diagnozė. — Tai seno Pakto kaina, Vytautai. Ne vieno žmogaus. Aš ją tik atnaujinu.
Vytautas stovėjo ir galvojo apie du kapus, į kuriuos pats parsivežė berniukus iš Balgos. Galvojo apie Žygimantą, kurio taip ir nepažino. Galvojo apie tai, kaip Henė pasakė kiekvienam.
— Aš niekada nemeluoju sandoriuose, — pridūrė juokdarys, atsargiai.
— Žinau.
— Aš tik užrašau.
— Žinau ir tai.
Vytauto lūpų kamputis nežymiai pakilo — pirmąsyk nuo Vorsklos veidą perkreipė trumpa, nuvargusi šypsena.
— Ne, — pasakė jis.
Henė laukė.
— Aš pasakiau sutinku, kai nežinojau, ką sutinku. Dabar atpažįstu kvapą. — Jis pasuko galvą, kad pažiūrėtų į juokdarį tiesiai. — Mano tėvas nenužudė Jogailos. Jis jį paleido. Vienintelis dalykas, kurį iš to išmokau, yra tai, kad tada jis pralaimėjo. Ir dar vienas: kad nemoku būti jo sūnumi ir nepakartoti. Nesiruošiu mokytis iš Jogailos.
— Tai nėra tas pats, ką pasiūliau.
— Tas pats. Tik su gražesniu žodžiu.
Henė valandėlę sėdėjo tylėdamas; akmenys ore sukosi vis lėčiau. Juokdario žvilgsnis įsmigo Vytautui į krūtinę ties odiniu kapšeliu, ir po marškiniais kažkas vos juntamai sujudėjo.
Nedaug. Lygiai tiek, kiek reikėjo, kad pastebėtum. Šaltas akmuo, penkerius metus nekeitęs nei svorio, nei pojūčio, krustelėjo kaip pavargusios rankos pirštas, kai žmogus sapne atpažįsta pažįstamą balsą. Vytautas uždėjo ranką ant kapšelio. Gintaras buvo šaltas. Tik jame, giliai, kažkas sudrebėjo, tyliai, vieną kartą, ir pradingo.
— Pirmasis dalykas, kurį atsisakei nuo tada, kai pasakei sutinku, — tarė Henė. — Ar jauti skirtumą?
— Ne.
— Meluoji.
— Taip. — Vytautas nenuleido rankos. — Tau tai nesvarbu.
— Man svarbu viskas. Tik moku laukti. — Juokdarys nušoko nuo parapeto ir nusilenkė gražiai, kaip senais laikais. — Kai vėl užsimanysi, pasakyk.
Jis nuėjo į tamsą, ir Vytautas klausėsi, kaip tolsta varpeliai, kol jie visai nutilo. Parapetas liko tuščias. Ežeras kvėpavo.
Ona stovėjo laiptų viršuje, kai jis nusileido.
Žmona nemiegojo — niekuomet nesudėdavo bluosto, kol vyras vaikščiodavo kuorais. Vilkėjo paprastą pilką suknią, kokią išsitraukdavo tik vėlyvą rudenį, kai nebereikia puoštis prieš svečius; glotniai sušukuoti plaukai buvo surišti ant sprando, o akys ramiai ir atidžiai tyrinėjo jo veidą.
— Henė, — pasakė ji.
— Taip.
— Ką jis siūlė?
Vytautas pažvelgė į žmoną. Galėjo iškloti viską: apie Švitrigailą, apie Dagotuvių saulėlydį, apie senąją skolą ir kiekvienai kartai užkraunamą kainą. Ona išklausytų ir viską suprastų, tačiau garsiai ištarti žodžiai įgautų kūną.
— Pusbrolio kraują, — tarė jis. — Kad Ordinas sugriūtų.
— Švitrigailos.
— Taip.
Ona nekrustelėjo, tik sunertos plaštakos nuslydo žemiau prie juosmens, tarsi tebelaikytų ant rankų seniai išaugusį kūdikį. Iš kiemo pro langus vis dar sklido skardus, dainą pametęs Švitrigailos balsas.
— Ir tu atsakei?
— Ne.
— Gerai. — Ji pasakė tai taip paprastai, kad Vytautas suprato, kiek jai tai kainavo. Ne todėl, kad abejojo. Todėl, kad žinojo, jog taip bus, jau seniai. — Tavo ranka spaudžia kapšelį.
— Ar?
— Ar jis šiltas?
Vytautas nieko neatsakė. Jis stovėjo laiptuose, laikydamas ranką ant seno odinio kapšelio, ir klausėsi savo pirštų.
— Truputį, — atsakė Vytautas, nė nesiruošdamas traukti akmens į šviesą: vos pažvelgus, šiluma išsisklaidytų lyg balsu pasakojamas sapnas.
— Gerai, — pakartojo Ona, atsitraukė nuo laiptų briaunos ir suėmė vyrą už riešo — lygiai taip pat, kaip prieš šešerius metus, kai grįžo iš stepių pelenuotomis rankomis. — Eik žemyn. Berniukas kas vakarą teiraujasi tavęs. Sako, nenorįs pradėti vienas.
— Ko pradėti?
— Nežinau, — pasakė Ona. — Jis tik sako, kad netrukus.
Vytautas nulipo laiptais žemyn; iš kiemo vėl atskriejo skardus Švitrigailos juokas, tačiau šįsyk kunigaikštis paliko tą kikenimą už nugaros.