18 Du Kalavijai
1410 m. liepos 15 d., rytas, laukas tarp Griunvaldo, Stembarko ir Liudvikavos
Žolė garavo.
Po naktinės liūties klonius gaubė garas lyg nuo ką tik nujoto ristūno nugaros; stovėdamas ant kalvelės su šalmu po pažastimi, Zawisza žiūrėjo, kaip migla kyla nuo rugių rėžių, rudų pievų bei kaimo šiaudinių stogų, o toliau, kur baigėsi arimai ir rikiavosi vokiečių gretos, rytmečio saulėje ėmė aštriai tviskėti tūkstančiai plieno šarvų.
Karys jis buvo gerai žinomas tiems, kurie domėjosi tokiais dalykais: Prahoje, Budoje, Paryžiuje, kur jis laimėdavo žirgus ir kalavijus ir ne visada paimdavo prizus. Juodi šarvai nuo galvos iki kojų, be blizgesio ir be herbo, tik tai, ką turi nešioti rimtas žmogus. Kai kas sakė, kad spalva jam skirta todėl, kad jis nė karto nepralaimėjo dvikovos, ir niekas nepripažino, kad dvikova ir mūšis yra du skirtingi dalykai.
Karaliaus paliepimu jis stovėjo prie karališkosios palapinės, ir šios vietos niekas nepavydėjo.
Iš dešinės, ten, kur dar prieš aušrą išsirikiavo Lietuvos kunigaikščio kariuomenė, jau seniai neatsklido nė vienas garsas. Zawisza žiūrėjo į ją ir negalėjo nesistebėti. Lietuviai stovėjo nuo ankstyvo ryto, pulkas po pulko, raiteliai prie raitelių, tūkstančiai, ir atrodė tokie pat nejudrūs kaip piešinys. Judėjo tik vėliavos: raudonos, mėlynos, geltonos, su Gedimino stulpais ir su raiteliu baltu ant raudono lauko, kurį Krokuvoje vadino tiesiog ginklų ženklu. Centre rikiavosi trys smolenskiečių pulkai, sunkesni ir tvirtesni už kitus. O už jų, toliau, kur ant lauko krito miško šešėlis, stovėjo dar kažkas, ko Zawisza negalėjo tiksliai įvardyti: vyrų grupė pilkais drabužiais, tylių, kaip kamienai.
Karaliaus palapinėje giedojo.
Jau antros mišios.
Pamaldų laiką Zawisza matavo su kario nerimu: nors buvo pamaldus katalikas, mūšio valandą gaišti maldoms nelaikė išmintinga, nes ginklo vyrui kiekviena pradelsta akimirka kainuoja kraują. Tačiau karalius klūpojo nuo pat aušros, vos nuaidėjus pirmajam ragui, ir meldėsi toliau saulei jau iškopus virš girios, o išvargęs jaunas kapelionas lygia, nuolankia gaida traukė giesmę.
Palapinės kampas buvo pakeltas, kad karalius galėtų matyti lauką. Ten, viduryje, klūpėjo Jogaila, juodai apsirengęs, rankas sudėjęs, galvą nulenkęs, su plona, sulinkusia nugara. Atrodė, kad jis meldžiasi ne dėl mūšio, o dėl kažkurios kitos savo dalies. Šalia, ant stalo, stovėjo vaškinės žvakės. Jų liepsnos nesiūbavo. Jos stovėjo tiesiai, melsvos, kaip nupieštos, o prie kryžiaus kojų ir ant altoriaus kraštų baltavo šerkšnas.
Zawisza pažiūrėjo dar kartą.
Šerkšnas. Liepos penkioliktoji, po savaitės karščio, nuo kurio per nakties liūtį kilo garas. O palapinėje, ten, kur klūpėjo karalius, oras buvo toks, kaip ant stiklo, kai spaudžia žiema, ir mišios, kurias kalbėjo kapelionas, girdėjosi tik kaip žemas, nuslopintas šnabždesys. Žodžių neįmanoma buvo suprasti. Girdėjosi tik kvėpavimas.
Jis žinojo, ką Krokuvoje kalbėjo apie tai. Kad po karalienės Jadvygos mirties Vavelyje šaltis nesitraukia. Kad taip Dievas palieka savo pasirinktuosius: ženklu, kuris nei teisia, nei šildo. Kad Jadvyga, kuri buvo šventa ir kurią jis pats, jaunystėje, kartą matė perbraukiant ranka per raupsuotojo veidą, tebėra su karaliumi ir meldžiasi kartu. Zawisza tuo tikėjo. Ne todėl, kad suprato, o todėl, kad nesiryžo netikėti.
— Aš pastumčiau tą kunigą į pelkę, — sušnibždėjo kažkas už jo. — Jei jis pradės trečią.
Kalbėjo jaunas riteris iš Sandomiro, kuris jau seniai buvo girtas iš nerimo, nors gėrimo nė lašo nebuvo paėmęs. Zawisza net nepasisuko.
— Karalius pasirinko savo laiką.
— Ordinas verda saulėje. Jie stovi šarvuose penktą valandą.
— Ir tau tai atrodo kaip planas?
— Man atrodo kaip malda.
— Gal tai ir yra, — tarė Zawisza. — Dievas dažnai vienu darbu padaro abu.
Už kryžiaus prie švęsto vandens indo stoviniavo dar vienas žmogus: vos dvidešimt vienerių sulaukęs siauraveidis jaunuolis ilga nosimi ir rašaluotais pirštais. Prie šono pasikabinęs odinį dėklą su karališkuoju antspaudu, kanceliarijos raštininkas laikėsi nuošaliai, kad niekam nekristų į akis. Zawisza jo vardo nežinojo, tik matė, kaip jaunuolis vienintelis visoje palapinėje žiūri ne į klūpantį karalių ar kunigą, o į slėnį ir be garso krutina lūpas — skaičiuoja lietuvių bei vokiečių pulkus ir nuotolius tarp rikiuočių.
Du heroldai atjojo prieš vidurdienį.
Zawisza pastebėjo pasiuntinius dar iš tolo: per rugių lauką lėtai, iškilmingai artėjo du raiteliai — vienas su Ordino kryžiumi ant tabardo, kitas su svetimu herbu. Prie pat karaliaus palapinės abu nušoko nuo žirgų, pagal paprotį nusilenkė ir iš žalia gelumbe apmuštos dėžės išėmė du kalavijus.
Plikus, be dėklų. Ašmenys žvilgėjo — ilgi, tiesūs, plokšti, juoda oda apvyniotomis rankenomis — ir saulės šviesoje priminė plienu išrašytus skolos raštus.
— Didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas, — mintinai išmoktais lenkiškais žodžiais prabilo pirmasis heroldas, — siunčia karaliui Vladislovui ir kunigaikščiui Vytautui du kalavijus. Kad nebūtų delsimo. Kad jie turėtų ginklų ir drąsos, kurių, atrodo, šiandien bijo. Jei laukas jums per ankštas, didysis magistras atsitrauks, kad galėtumėte išsirikiuoti. Bet kautis jis laukia.
Pasiuntinys su apnuogintomis geležtėmis reiškė senovinį riterių iššūkį, kurį Zawisza buvo regėjęs ne sykį: privalėjai jį priimti arba atmesti. Toks iškilmingas paprotys buvo kur kas pavojingesnis už pliką patyčią, nes vyrai rikiuotėje šventai tikėjo jo galia.
Jogaila išėjo iš palapinės.
Valdovas atrodė dar labiau sulysęs nei Zawiszos atmintyje, žilesnis, sustingęs. Žengus į saulės atokaitą, žolėje po karaliaus kojomis dviem ar trimis žingsniais nusidriekė ir tuoj pat ištirpo šerkšno juosta. Niekas nepratarė nė žodžio. Jogaila paėmė iš heroldo pirmąjį kalaviją, nužvelgė geležtę, ir riteris karaliaus veide išvydo tylų, beveik gailestingą nuovargį.
— Mes priimame šiuos kalavijus, — tarė karalius tyliu balsu, tačiau aplinkui visi nuščiuvo. — Kaip pergalės ženklą. Dievas teis tarp mūsų, ir mes juo pasitikime. — Paėmęs antrąjį, pridūrė: — Sakykite magistrui, kad rengiamės. Šįkart tikrai.
Heroldai nusilenkė ir niekienoikliūdomi nujojo atgal per lauką. Valdovas kurį laiką palaikė abu kalavijus rankose, paskui pakėlė akis į Zawiszą.
— Tu joji greitai ir kalbi lėtai, — pasakė jis. — Nuvežk šitą Vytautui.
— Jūsų Didenybe?
— Šitą. — Jogaila ištiesė jam antrą kalaviją, juodai apvyniota rankena. — Pasakyk, kad nebelaukiu. Kad jis gali pradėti, kada pats nuspręs. Pasakyk, kad daugiau jo nesulaikau.
Zawisza paėmė kalaviją. Jis buvo sunkus, geras, ir delnas ilgam išliko šaltas.
Riteris nujojo palei lauko pakraštį pro Mažosios Lenkijos vėliavas, pro Krokuvos bei Sandomiro pulkus; įkopusi saulė jau kaitino antpečius. Aplinkui tvyrojo dūmai, dulkės ir tirštas it duona arklių prakaito tvaikas. Greta rikiuotėje vyrai drąsino vienas kitą, jog viskas bus gerai, tačiau prieš mūšį niekuomet nebūna gerai. Tolumoje per gretas nuvilnijo senoji Lenkijos kovos giesmė — Bogurodzica.
Daina nebuvo tobula. Ji buvo sena, griežta, su vienodais žodžiais, ir kilo iš tūkstančių gerklių pamažu, kaip kyla vanduo upėje po liūties. Zawisza girdėjo ją prieš Budą, prieš Prahą, prieš visas vietas, kur žmonės sutinka mirtį dainuodami. Dabar jis pats pradėjo niūniuoti kartu. Nedrąsiai, pašnibždomis.
Lietuviai jį pasitiko tyla.
Pirmiausia kelią pastojo sargybiniai: aukšti, rudaodžiai totoriai su lenktais kardais ir drėgnais kailiniais. Už jų ant juodo ristūno sėdėjo siauraveidis jaunuolis su aukso juostele ant šalmo, vienintelis visoje rikiuotėje degantis nekantriu kovos įkarščiu — Toktamyšo sūnus Dželaletdinas. Trumpai, atvirai šyptelėjęs Zawiszai, chano sūnus mostelėjo galva į šoną.
Vytautas stovėjo tarp savo vyrų.
Kunigaikštis stovėjo ant žemės greta savo ristūno, vienplaukis, su šalmu rankoje, ir įbedęs akis į padangę kažko laukė. Sudžiūvęs, žilas, plačiapetis, vilkėjo paprastus juodus šarvus, nuo kurių seniai buvo nuplėštos visos puošmenos. Zawisza buvo regėjęs Vytautą Krokuvoje ir Radome išsipuošusį, kaip dera valdovui, tačiau šiandien priešais stovėjo senas, darbui parengtas kovos kirvis.
Šalia kunigaikščio rikiavosi per dvidešimt vyrų, kokių Zawisza nebūtų norėjęs sutikti jokiame kelyje: aukšti, pilki, apsisiautę vilkų kailiais, su šviesiais randais skersai gerklių. Ginklų nė vienas nelietė ir į juodus pasiuntinio šarvus nė nežvilgtelėjo; riteriui prijojus, visi vienu metu pasuko galvas, ir nugarą perbėgo pirmykštis virpulys — jausmas, kad tave uodžia žvėrys.
— Vilkolakiai, — sušnibždėjo ginklanešys už nugaros. Zawisza nusuko galvą.
— Tylėk.
Vytautas pažiūrėjo į jį.
— Zawisza iš Garbovo, — ramiu, žemu balsu pratarė Vytautas, atgręžęs į atjojusįjį dešinę veido pusę, kuria girdėjo geriau. — Mačiau tave Budoje prieš dešimt metų.
— Jūs ten pastebėjote daug dalykų, kunigaikšti.
— Pastebiu tik tuos, kurie praverčia. — Vytautas ištiesė ranką. — Ką tau davė?
Zawisza nuėmė kalaviją nuo balno ir atidavė jį rankena pirmyn, kaip dera. Vytautas paėmė ir kurį laiką žiūrėjo į jį. Paskui jo lūpos krustelėjo, ne šypsena, o kažkas, ką Zawisza matė tik žmonėms, kurie žino, kad juos norima įžeisti, ir kuriems tai nebereiškia nieko.
— Gerai nukaltas, — tarė jis. — Vokiečiai moka siųsti ginklus. Ką sako karalius?
— Kad nebelaukia. Kad jūs galite pradėti, kada patys nuspręsite. Kad daugiau jūsų nesulaiko.
Vytautas akimirką sustingo — tik tie, kurie gerai pažinojo kunigaikštį, būtų tai pastebėję. Nuleidęs kalaviją, pažvelgė į Zawiszą, ir akyse šmėstelėjo nebylus pripažinimas, tarsi du vyrai būtų susišaukę iš skirtingų upės krantų.
— Sakyk jam, kad aš jo ir laukiau, — pratarė Vytautas. — Tik to.
Apvertęs Ordino kalaviją smaigaliu žemyn, abiem rankomis lėtai ir giliai įsmeigė geležtę į šlapią velėną prie pat kojų. Ginklas liko stovėti it kryžius.
— Tegul čia, — pasakė Vytautas niekam konkrečiai. — Atsiminsiu, kur.
Rankeną spaudusi plaštaka buvo pilka — ne purvina, o tarsi iki gyvuonies įsigėrusi pelenų. Nužvelgęs tą ranką, Zawisza nejučiomis pamanė turįs šį vaizdą įsiminti.
Tada riterio akis užkliuvo už kito kalavijo prie Vytauto diržo — seno, rusvo, rūdžių išėsto ir daugybę metų nešveisto. O ant kunigaikščio krūtinės greta mažo sidabrinio vilko ant odinio dirželio kabojo kapšelis, pro kurio odą tarsi pro užuolaidą sunkėsi šilta, gelsva šviesa.
— Eik, — tarė Vytautas. — Per vėlu klausinėti.
Zawisza sugrįžo prie karaliaus tuo metu, kai Lietuvos ragas nuskambėjo per lauką.
Jis išgirdo jį anksčiau, nei suprato. Žemas, dantytas, ilgas garsas, kuris atėjo ne iš vienos vietos, o iš visos dešiniosios linijos iš karto, ir kurio niekas, ką jis girdėjo, negalėjo palyginti. Nei medžiotojo, nei karo ragas taip nešaukė. Tai buvo vilko staugimas, išsiplėtęs per tūkstančių gerklių.
Jis sustabdė žirgą.
Lietuvių linija pajudėjo. Ne iš lėto. Staiga, vienu spaudimu, kaip pakyla upė, kai pralūžta užtvanka. Pirmiausia ėjo vilkai, jis matė juos aiškiai, pilkų figūrų vora, išbėgusi prieš raitelius, ne ant žirgų, pėsčiomis, greičiau, nei bet kuris žmogus turėtų bėgti, ir kailiai plazdėjo už jų kaip dūmai. Paskui ėjo totoriai: smulkūs žirgai, jų sukeltos dulkės virš galvų viena plati, tanki siena, ir Dželaletdino aukso juostelė blykstelėjo kaip žvaigždė. Paskui lietuviai raiteliai, lengvieji, be šarvų, su ietimis, dešimtys pulkų, ir visa linija virto viena krintančia banga.
O centre, tarp visų, nejudėjo trys smolenskiečių pulkai.
Tie trys pulkai liko stovėti vietoje, visiems kitiems pasileidus pirmyn — tvirti it tilto ledlaužiai, aplink kuriuos raitelių srovė liejosi lyg upė aplink uolą. Toks ir buvo sumanymas: geležinis pleištas privalėjo atlaikyti spaudimą, kad atsitraukusieji turėtų prie ko sugrįžti.
Vokiečių linija atsakė. Sugriaudė bombardos, du šūviai, trys, ir akmeninis kamuolys pirmą kartą nuskriejo per lauką, o paskui pasidarė tamsa ir dulkės. Zawisza girdėjo, kaip viena banga atsitrenkė į kitą, o nuo vokiečių linijos atsklido gyvos nuostabos kupinas riksmas.
— Prasidėjo, — tarė kažkas šalia jo. Kalbėjo jaunuolis su futliaru, raštininkas, ir kalbėjo ne Zawiszai, o sau, tyliai, lyg užrašydamas.
Zawisza atsigręžė į jaunuolį ir atsakė netikėtai ramiu balsu:
— Taip. Dabar prasidėjo.
Užsidėjus šalmą, saulė jau stovėjo aukštai, o virš lauko pakilo giesmė, daug galingesnė už rytmetinę: visa Lenkija giedojo vienu balsu, viena sunkia, rūsčia, kantria malda. Ir kiaurai tą chorą iš dešinės atskriejo žemas, tolimas pirmųjų į mūšį pasileidusių vilkų kaukimas.
Riteris nusprendė, kad šiandien Dievas tikrai prabilo dviem balsais — ir kad girdi abu.