21 Kruvini Laužai
1410 m. liepos 15–16 d. naktis, Žalgirio laukas
Laužų buvo daugiau, nei žvaigždžių, ir visi jie buvo raudoni.
Ordino stovykla dar degė. Vežimai, sustatyti į žiedą tvirtovei, kuria niekas taip ir nepasinaudojo, ruseno viename gale ir liepsnojo kitame, ir nuo jų sklido sunkus svilėsių, aprūkusio medžio ir šlapio šieno tvaikas. Priekyje, ant lauko, kur dieną kovojo pėstieji, žmonės vaikščiojo su žibintais ir ieškojo savo mirusiųjų. Lenkai dainavo. Iš toli, nuo karaliaus stovyklos, atsklido Bogurodzica, ir giesmė, kuri ryte buvo kovos šauksmas, dabar skambėjo kaip kažkieno atsiprašymas.
Vytautas sėdėjo ant apverstos skrynios prie savo laužo ir žiūrėjo į rankas.
Jos nebebuvo pilkos. Per dieną prakaitas, kraujas ir dulkės uždengė jas kitu sluoksniu, rudu, sulipusiu, ir pelenai, kuriuos jis vienuolika metų nešiojo odos rievelėse, dingo po juo kaip upių žemėlapis po lietumi. Jis laikė jas ištiesęs prieš ugnį, lyg tikrintų, ar jos tikrai jo.
Aplinkui stovyklą gaubė sunki tyla. Vyrai prie laužo kramtė duoną vien todėl, kad išsekusiam kūnui reikėjo maisto, ir negirdėjo vieni kitų per ausyse tebeūžiantį dienos mūšio gaudesį. Kairioji Vytauto ausis po žaibo smūgio liko visiškai kurčia, tuščia tarsi išplauta vandeniu, o dešinėje vis dar tolygiai spengė lyg po didžiojo varpo dūžio. Visą dieną girdėjęs vos pusę pasaulio, dabar nakties tyloje gaudė menkiausią šlamesį: už trijų laužų sunkiai kosintį karį, už tamsaus miško žvengiantį paklydusį ristūną, aukštai virš slėnio tyliai spragsintį orą.
Tvoskė aštri perkūnijos gaiva — vėsų nakties orą traukė švarus, aitrus vario dvelksmas, ir tas kvapas niekur nesisklaidė. Ten, kur vidurdienį trenkė žaibas, žolė nesudegė į pelenus, tik išbluko iki baltumo lyg daugybę sykių šaltame vandenyje skalbtas drobulės audeklas.
Netoli, tarp jo laužo ir lauko, vis dar stovėjo Ordino kalavijas, įsmeigtas rankena į viršų. Niekas jo neliesdavo. Vytautas buvo jį ten palikęs ryte, žemyn smaigaliu, ir saulė, žemai leisdamasi, ant jo plieno padarė ilgą, ploną raudoną juostą, kaip kraujo siūlą.
Jis išsitraukė gintarą iš kapšelio.
Gintaras delne gulėjo šiltas — be Marienwerderio karščio ir be virpulio Birutės saujoje, ramiai įšilęs lyg saulėkaitos akmuo. Vytautas nebeįstengė atminti, kada paskutinį sykį jautė tokią šilumą. Svarbiausia buvo kita: šią dieną duotą žodį ištesėjo.
Vis dėlto krūtinėje nepakilo nei džiugesys, nei palengvėjimas. Vidurdienį sugrįžę mirusiųjų veidai nesitraukė — kilo ir leidosi sulig kiekvienu atodūsiu, o kas dvidešimt įkvėpimų vėl nuskambėdavo vyresniojo sūnaus klausimas, ar galima nuskęsti to nepastebėjus. Aštuoniolika metų to balso nebuvo girdėjęs ir spėjo užmiršti, kad atbudęs gintaras sugrąžina visą praeitį.
Žiežirba sugrįžo, kai laužai pradėjo mažėti.
Jaunuolis atžingsniavo iš tamsios pamiškės tarp gęstančių laužų, ištiestose rankose nešdamas raginį žibintą, ir praeinantys kariai nejučiomis traukėsi iš kelio, patys nesuprasdami kodėl. Veidas juodavo nuo suodžių, lūpos buvo suskeldėjusios nuo troškulio, o rankovės tvoskė sunkiu kritusiųjų kūnų tvaiku. Atsisėdęs priešais Vytautą, pastatė žibintą ant velėnos tarp jųdviejų; viską apie mirusį žynį ir pelkę jau buvo pasakęs vakare, tad dabar tylėjo. Liepsnelė už rago plokštelių degė tiesiai ir ramiai — platesnė, sodresnė nei anksčiau, su plona žalia gija pačioje šerdyje lyg gyvu žolės stiebeliu.
— Pasiimk, — tarė Žiežirba ir iš kailinio ištraukė sulankstytą popierių. — Kurjeris atvyko vakar. Aš laikiau jį iki šiol.
— Kodėl?
— Nenorėjau, kad skaitytum prieš mūšį.
Vytautas paėmė laišką. Antspaudas buvo paprastas, be ženklo, o ranka ant lapo pažįstama: kruopšti, tiesi, su tuo pasvirimu, kurį jis matė ant visų Trakų sąskaitų. Raidės plaukė. Jis laikė popierių arti, toli, prie ugnies, ir nesuprato nieko.
— Skaityk, — tarė jis.
Žiežirba nesigyrė mokąs rašto. Tais ilgais metais, kai Vytautas jodinėjo svetur, Ona patylomis, niekam dvare nesirodydama, išmokė berniuką pažinti raides, o šiam pirmąsyk balsu perskaičius ištisą eilutę, prisaikdino niekuomet neišduoti kunigaikščiui šio sumanymo. Dabar jaunuolis kyštelėjo pergamentą arčiau laužo atšvaito ir ėmė lėtai, kruopščiai skaityti žodį po žodžio.
— Vytautai. Rašau tau iš Trakų, nes tu nebeturėsi laiko skaityti, o aš nebeturėsiu laiko rašyti. Tavo kurjeris sakys, kad viskas gerai. Viskas nėra gerai, bet pakankamai gerai, kad galėčiau rašyti ramiai.
Jis stabtelėjo. Jo balsas buvo žemas ir ne Onos, bet žodžiai buvo jos, ir Vytautas girdėjo ją per juos, kaip girdima upė per sieną.
— Maskva nejuda. Sofija atsiuntė dar vieną raštelį. Zigmantas, kiek praneša mūsų žvalgai, vis dar skaičiuoja Ordino auksą ir nežygiuoja. Totoriai tau ištikimi. Žemaičiai irgi laikosi žodžio, tačiau netrukus pareikalaus grąžinti senąją skolą. Nesu naivi, Vytautai, ir tu nesi: po šios pergalės visi kartos, kad tavo valdžia buvo iškovota čia, šiame lauke.
Tau reikia vieno dalyko, ir tu nenori to girdėti, todėl rašau, o ne sakau. Ordinas nugalėtas yra Ordinas, kuris moka. Belaisvis, kurio kaina žinoma, vertas daugiau nei galva. Daug daugiau. Tu to nemėgsti, nes tavo širdis prisimena kitus dalykus. Bet jei turėsi progą atkeršyti, pagalvok, kiek kainuos kaina. Aš žinau, kad pagalvosi.
Ir dar. Elijas sėdi prie tuščių rūsio durų kaip prie vaiko lovos. Jis nieko nesaugo ir saugo visiškai. Nekalbu su juo apie tai. Jis ištikimas.
Žiežirba nutilo; pergamentas virpėjo tarp sugrubusių pirštų, jaunuoliui suabejojus, ar verta balsu ištarti paskutinę eilutę. Galop perskaitė pusbalsiu.
— Grįžk, jei gali. Jei negali, žinok, kad aš žinau.
Laiškas baigėsi. Jokio parašo. Ona niekada nesirašydavo ant laiškų, kuriuos galėjo perskaityti ne tas, kam jie skirti.
Vytautas įbedė akis į liepsną: žibinto viduje šviesa kiek paryškėjo, tarsi irgi klausytųsi perskaityto laiško.
— Ji žinojo, — tarė jis.
— Kas? — paklausė Žiežirba.
— Viską.
Jie atvedė juos, kai miškas jau buvo juodas.
Du vyrai, išsekę, be šalmų, su surištomis už nugaros rankomis. Vienas buvo plačiapetis, sunkus, su randu per skruostą ir akimis, kurios žiūrėjo ne į žmones, o į kažką virš jų. Antras jaunesnis, sausas, su nuplėštu apsiaustu, ir vis dairėsi, tarsi tikėtųsi, kad kas nors pasakys, jog tai klaida. Lenkų riteriai, atvedę juos, laikėsi atokiau, ir vienas, vyras su juodu ženklu ant šarvų, paklausė, ar kunigaikštis nori, kad belaisviai būtų perduoti karaliaus raštininkams.
— Kas jie?
— Markvardas fon Zalcbachas. — Riteris parodė į plačiapetį. — Brandenburgo komtūras. Ir Heinrichas Šaumburgas, Sembos vaitas. Aukšti vyrai, kunigaikšti. Kiekvienas verčia dviejų kunigaikščių išpirkos.
Vytautas pakilo nuo medinės skrynios. Svetimas vardas nuskambėjo pažįstamai — ne iš raštų ar senų derybų, o iš pačios krūtinės gelmės, kur daugelį mėnesių gulėjo įlašintas it sunkus vandens lašas ant akmens.
Markvardas. Jis pakėlė taurę už mane Raciążeke.
Markvardas fon Zalcbachas pakėlė žilą galvą. Šarvus nešiojo lyg antrą odą; išsyk atpažinęs Vytautą, pažvelgė tiesiai ir kietai, be jokios baimės pasitikdamas seniai lauktą valandą.
— Raciążeke, — pasakė Vytautas. Jis kalbėjo lėtai, vokiškai, neklausdamas. — Prie stalo, kai buvo pasirašyta taika. Tu pakėlei taurę už moterį, kurios nenurijo jūra.
— Prisimenu, — atsakė Markvardas.
— Ką tu sakei?
— Kad gaila.
Vokietis nesiteisino. Vytautas įdėmiai į jį įsižiūrėjo: riteris nesuko akių į šalį ir nemaldavo pasigailėjimo — priklausė tiems vyrams, kurie atvirai rėžia savo nuomonę ir be jokio skundo užmoka kainą. Tik antrasis belaisvis, Šaumburgas, pirmą kartą atsigręžė į bendražygį ir sušnibždėjo: ką tai reiškia? Niekas jam neatsakė.
— Į kelmą, — tarė Vytautas. Tai buvo vienintelis įsakymas, kurį jis tą vakarą ištarė. — Abu.
Riteris su juodu ženklu sutriko:
— Kunigaikšti, išpirka…
— Į kelmą.
Lenkas žengė žingsnį į priekį, tačiau Žiežirba pastojo kelią ištiesta ranka. Vytautas nė nekrustelėjo ir tik įdėmiai klausėsi: per visą šią ilgą dieną dešinė ausis pirmąsyk pagavo nakties garsus visiškai švariai. Du sunkūs kalavijo kirčiai. Du ant rasotos velėnos dunkstelėję kūnai. Ir tuoj pat kažkur už nugaros tamsoje — ilgas, žemas nežmogiškas atodūsis.
Jis atsisuko. Ten nieko nebuvo.
Gintaras kapšelyje liko šiltas — nei šiltesnis, nei šaltesnis. Spausdamas akmenį saujoje, Vytautas matė: derva atsiliepia ne į teisingumą, o į tiesą. O tiesa buvo tokia: pats šito troško. Nesistengė sau meluoti — aiškioje šviesoje, prieš Dievą ir velnią, geidė šio kraujo, ir akmuo žinojo.
Kodėl antrasis belaisvis, niekas niekada neužrašė į metraščius. Gal todėl, kad pirmasis neturėjo žengti į tamsą vienas. Gal todėl, kad tą dieną, kai žmogus pradeda kirsti, sustoti nebegali. Vytautas ir pats nežinojo.
— Žiežirba, — tarė jis.
— Taip.
— Perskaityk pabaigą dar kartą.
Jaunuolis valandėlę tylėdamas žvelgė į kunigaikštį, nusprendęs nieko nekomentuoti.
— Perskaitysiu, — atsakė jis. — Bet ne šįvakar.
Vilkai nešė savuosius į pelkę.
Iš tamsios pamiškės vorele traukė tylios figūros su pailgais, audeklu apsuktais ryšuliais ant pečių, ir kariai prie laužų pagarbiai suko akis į šalį. Priekyje tvirtu, nesustojančiu žingsniu ėjo Pilkoji, neleisdama sau nė akimirkos atsikvėpti. Senasis Pušis, prieš vienuolika metų atsisakęs keltis per Dnieprą, ant sulinkusios kupros vilko ilgą, plona skraiste užklotą naštą. Septyni ryšuliai, kaip buvo minėjęs Žiežirba, o aštuntąjį glėbyje nešė Pilkoji.
Jis stovėjo prie savo laužo ir davė jiems praeiti. Pilkoji, praėjusi, pažiūrėjo į jį ir tik linktelėjo.
— Rūdis? — paklausė jis.
Moteris stabtelėjo. Iki alkūnių pelenais nudažytos rankos nė nesuvirpėjo, ant glėbio prilaikydamos balta, net per balta skraiste apgaubtą kūną.
— Čia, — ramiai atsiliepė Pilkoji, įpratusi kilnoti mirusiuosius nuo pat jaunystės. — Vilkėjo baltą Ordino apsiaustą. Pelkė nesirinkdama įtraukė jį kartu su vokiečiais, bet mes ištraukėme.
— Kas?
— Jaunas žemaitis. Kirvis. Jis negirdėjo, kad šaukė savas. — Pilkoji pažiūrėjo į ugnį. — Jis nežino. Ir neturi sužinoti.
Vytautas linktelėjo. Atmintyje iškilo vedlio dvelksmas — durpės, šlapias vilko kailis, sena geležis — ir tas ramus, nuvargęs padorumas, lydėjęs sembą per kiekvieną Reise, kai klaidino kryžiuočius klampynėse. Žmogus, ištikimai tarnavęs tiems, kurie dar neprašė. Pykčio jaunam žemaičiui nekilo — Vytautas iš anksto nujautė tokią Rūdžio baigtį.
— Neškite jį su visais, — pasakė jis. — Į pelkę. Su savo apsiaustu.
Ji nuėjo.
Lietuvių laužai įsiliepsnojo paskutiniai — atokiau nuo lauko ir karaliaus palapinių, už pušyno, kur pašalinė akis nesiekė. Ant sauso smėlio per Vyslą atžygiavę žemaičiai sukrovė rąstus į ilgus, žemus kauburius ir suguldė kritusiuosius. Žuvusieji po Vytauto vėliava privalėjo būti išlydėti senuoju protėvių papročiu, kad ir ką kalbėtų kunigai.
Vytautas ėjo pro juos tyliai. Prie ilgiausio laužo, sudėto iš ąžuolo ir uosio, kurio viduje gulėjo vyras, apvyniotas tamsiu apsiaustu, jis sustojo. Ten stovėjo jaunas lenkas, apdulkėjęs, su bajoro kardu, kuris laikė rankose šaką ir, atrodė, nežinojo, ką su ja daryti. Jis pažiūrėjo į Vytautą.
— Mums nesakė, — tarė jis lenkiškai. — Sakė, kad čia deginama. Mano kaimynas, vienas iš jų, krito šalia manęs, kai… — Jis nutilo, paskui paėmė šaką ir padėjo ant laužo. — Neturėtų gulėti vienas.
Vytautas linktelėjo. Už kelių žingsnių stovėjo lenkų kunigas su kryžiumi rankoje, pažiūrėjo į ugnį ir atsisuko į mišką, tarsi ten būtų kažkas įdomaus.
Priėjęs prie apsiausto, Vytautas nusimovė pirštinę. Prie pelkės mirusį žynį atgabeno vežimu ir paguldė ant sukrautų rąstų: senis, prie perskelto ąžuolo atvėręs savo ugnį, gulėjo praviromis akimis į dangų, ramiu veidu, o dešinės rankos kumštis buvo taip kietai sugniaužtas, kad niekas nedrįso atlenkti pirštų. Tik šis senolis vienintelis buvo viską regėjęs — žinojo ir kas dega Vytauto žibinte, ir kokia priesaika duota ant Kęstučio kalavijo.
Vytautas stovėjo ir laukė, kad jame pakils skausmas. Laukė sąžiningai.
Tačiau pirmiausia krūtinę užliejo šiltas, lengvas ir šleikštus palengvėjimas: nebėra kam paliudyti. Vytautas nužvelgė tą savo mintį be saviapgaulės, kaip žvelgiama į purviną delną. Gintaras kapšelyje nei nubaudė, nei pagyrė — tik toliau lygiai šildė šonkaulius. Žemė viską atmena, tiek jam pakako žinoti.
Žemaitis, kuris ruošė laužą, pasilenkė prie žynio kumščio ir atlenkė pirštus vieną po kito. Delne gulėjo dantys: balti, švarūs, mažyčiai, kaip sėklos iš prinokusios ankšties. Žemaitis ilgai į juos žiūrėjo. Paskui įdėjo juos žynio burnon, atgal, ir niekam nieko nepasakė.
Šalia rąstų stovėjo atvėsęs molinis puodas, kurio dugne pilkavo saujelė pelenų — viskas, kas liko iš liepsnelės, du dešimtmečius linkusios į rytus ir paskutinę naktį pagaliau suradusios tikslą. Greta tylėdamas budėjo žemas Kirmėlė, nė nemėgindamas aiškinti, kodėl atnešė indą. Žemaičiui kyštelėjus paprastą deglą, malkos sušnibždėjo, ir pro dūmus drauge su žynio kūnu virš smėlio bei pušų viršūnių iškilo plona balta kolona.
Vytautas stovėjo, kol viskas, ką jis galėjo pamatyti, tapo juoda. Paskui nuėjo atgal prie savo laužo ir atsisėdo ant skrynios.
Vidurnaktį iš pelkės pusės atvilnijo vilkų balsas — lėtas, tęstinis, vienas ilgas šauksmas po kito, tarsi kas nakties tamsoje skaičiuotų žuvusiuosius. Dešine ausimi Vytautas suskaičiavo aštuonis. Tik paskutiniojo vardą žinojo.
Greta prisėdęs Žiežirba pravėrė žibinto dureles įleisti liepsnelei oro. Abu tylėjo. Už nugarų tarp laužų žemėje dunksojo niekieno nepaliestas Ordino kalavijas, per visą stovyklą ištiesęs ilgą, siaurą šešėlį.