17 Žibintas
1410 m. liepos 14–15 d. naktis, sąjungininkų stovykla prie sudegusio Gilgenburgo
Ugnis puode visa liepsna palinko į vieną pusę — taip žemai nebuvo linkusi nuo pat Vilniaus krikšto.
Medvėgalio žynys pajuto tai ne akimis — vyzdžiai jau seniai buvo išblukę lyg pelkės vanduo ir tarnavo daugiau iš pareigos negu iš naudos. Pajuto per vežimo lentas, per lietaus dvelksmą, visu kūnu, įpratusiu sekti liepsną. Molinis puodas stovėjo ant dėžės, apglėbtas senio delno, o nuo Medvėgalio kalvos atsivežta ir penkiasdešimt dienų saugota liepsnelė veržėsi į šiaurės rytus kiaurai medinį bortą, stovyklą ir lietų lyg žvėrį užuodęs skalikas.
Lauke toli dundėjo griaustinis. Nuo pat vakaro Perkūnas sukiojosi aplink stovyklą lyg šeimininkas, apžiūrintis dirvas prieš pjūtį. Vieną medį pačiame stovyklos pakraštyje jau buvo išsirinkęs: prieš saulėlydį žaibas perskėlė seną ąžuolą iki pat šaknų, ir kariai lenkė jį ratu.
Vežimo užuolaida pakilo.
— Žyny, — tarė Kirmėlė. Vilkas stovėjo su gobtuvu, pasruvusiu vandeniu, ir atrodė mažesnis ir pilkesnis, nei buvo. — Jis laukia.
— Žinau.
— Eisite pats?
— Eisiu. — Žynys pasiėmė lazdą. — Tu nešk puodą. Ir nė žodžio apie tai, ką pamatysi.
Kirmėlė sukluso išgirdęs netikėtą paliepimą, tačiau be ginčų suėmė puodą abiem delnais ir išlipo į lietų. Žynys nusekė iš paskos, ramstydamasis lazda per pažliugusį purvą.
Jie praėjo pro vežimų eiles, pro žemaičius, kurie sėdėjo po plėvelėmis ir tylėjo, pro Galmino vyrus, kurie nesikalbėjo ir negulėjo. Galminą žynys pajuto anksčiau, nei pamatė: kitoje stovyklos pusėje stovėjo kažkas didelio ir sunkaus, nejudančio, kaip medis tarp krūmų. Galminas stovėjo lietuje be skraistės ir klausėsi. Ne jų. Žemės.
Žynys nuėjo toliau. Jis neturėjo ką pasakyti.
Perskeltas ąžuolas stovėjo atskirai nuo kitų, prie griovio, ir iš skilimo, nors lietus lijo be pertraukos, vis dar kilo plona, šalta, nevalyva garo gija. Medis buvo senas, platus, su pusiau nulaužta viršūne. Prie pat šaknų, ant atviros žemės, kur lietus nuplovė lapus ir šakeles, klūpėjo Vytautas.
Jis buvo vienas, jei nelaikyti jaunuolio, stovinčio šiek tiek atokiau, su ragų žibintu rankose, apvyniotu avikailiu. Žynys iš pat pradžių suprato: tas, kuris laiko ugnį. Dvidešimtmetis, lieknas, su gerklės žyme.
Vytautas pakėlė galvą. Jis pasuko ją dešiniuoju veidu į atėjusįjį.
— Dėkoju, kad atėjai.
— Aš ne tau atėjau.
— Žinau.
Žynys sustojo per žingsnį. Kirmėlė pastatė puodą ant kelmo ir pasitraukė į šešėlį. Valdovas, apie kurį žynys nuo pat Vilniaus šventyklos sugriovimo vengė galvoti, žvelgė iš apačios lietaus merkiamu veidu, panašus į seną, vėjų nugairintą riedulį su pusiau ištrintu įrašu.
— Tu turi ugnį, — tarė žynys.
— Turiu.
— Parodyk.
Vytautas linktelėjo jaunuoliui.
— Atverk, Žiežirba.
Jaunuolis suklupo ant kelių, nuskleidė avikailį ir svetimo žvilgsnio akivaizdoje atkabino žibinto dureles.
Žynys nežinojo, kaip ją pavadinti.
Jis prisiminė ją kitokią. Matė ją kartą, būdamas jaunas, daugiau nei prieš šešiasdešimt metų, Vilniaus slėnyje, kur jį buvo atsiuntęs mokytojas. Tada ji degė akmeninėje duobėje, apsupta baltais šventikais, didelė, rami, su mėlyna šerdimi ir aukso viršūne, o slėnis kvepėjo čiobreliais ir šlapiu akmeniu. Jis nesuprato, ką mato. Suprato tik vėliau, kai ją užgesino.
Dabar liepsnelė degė raginiame žibinte, ne didesnė už plaštaką, ir aplinkui išsyk stojo tyla. Lietus virš galvų liovėsi — tebešniokštė toliau už trijų žingsnių, lyg krisdamas nuo nematomos pastogės. Žyniui tai nepasirodė keista: Gabija visada pati pasirenka savo ratą ir niekam nesiteisina.
Spalva buvo ta pati. Ne geltona ir ne balta, o ta vienintelį sykį regėta gyva atminties šviesa: čiobrelių kvapas, žalčių šnaresys prie slenksčio, šlapias akmuo ir daug tylių vyrų, giedančių be žodžių. Jis nusišypsojo ir to nepajuto.
Jo puode ugnis visa sušilo ir pasilenkė taip, kad molis sutraškėjo. Ji pasakė kažką savo ugnies kalba. Žibinte liepsna atsakė.
— Dvidešimt treji metai, — sušnibždėjo žynys pats savo balso nepažindamas. — Nežinojau, kas ten rytuose šviečia.
— Dabar žinai.
— Dabar žinau. — Jis atsisėdo ant šlapios žemės, nepastebėdamas, kad sėdi. — Tai ne Ordino ugnis. Ne vyskupų. Ne Grodno.
— Ne.
— Tai Šventaragio.
— Tai paskutinė jos žarija.
Žynys pakėlė galvą, ir aklose akiduobėse susitelkė drėgmė — pats nebūtų pasakęs, ar ten lietaus lašai, ar ašaros.
— Ir visus tuos metus išlaikei ją gyvą ten, kur nieko nebeliko?
— Pilies rūsyje nuo Astravo. Prieš tai užlietuose pamatuose, o iš pradžių medžioklės troboje.
— Ir niekam nesakei.
— Niekas neprašė.
Žynys nusijuokė. Juokas buvo trumpas ir sausas, kaip vienas kvapo gūsis.
— Ko tu nori, Vytautai?
Vytautas atsistojo.
Nuo žemės prie kelių pakėlė kalaviją, ir žynys išvydo, kad ginklas visai ne puošnus ir ne švytintis: geležtė rudavo išėsta rūdžių tarsi ilgai vandenyje mirkęs geležgalis, o nuo rankenos iki pat ašmenų driekėsi tamsių dėmių vagos lyg upės brėžinyje. Po skersiniu žėrėjo iš pirmo žvilgsnio pažįstamas ženklas — perkūnėlis.
— Tai Kęstučio kalavijas, — tarė Vytautas. — Tai skola. Aš daug kartų sulaužiau žodį. Perkūnas žino. Jis atsakė man Vorskloje.
— Taip.
— Šiandien noriu duoti kitą.
Žynys žiūrėjo į kalaviją. Jis nesistebėjo. Žmonės visada ateina prisiekti, kai pasiekia ribą, ir tokių jis matė šimtus. Bet jie atnešdavo pažadus. Šitas atnešė skolą.
— Prisiekti reikia teisingai, — pasakė jis. — Griaustinio priesaika turi taisykles. Ant kirvio arba prie žaibo perskelto ąžuolo. Vardu, kuris yra tavo. Ir krauju, kuris duoda žodžiui svorį.
— Žinau.
— Ar žinai, ką sakai? — Žynys pasilenkė į priekį. — Tu pažymėtas, vyre. Perkūnas uždėjo tau žymę Krėvoje, ir ji tebėra su tavimi. Kai prisiekiama vardu, kurį Jėga jau pažymėjo, priesaika riša ir ją. Ne tik tave. Ji nebegalės pasitraukti. Turės ateiti, kai šauksi, ir tesėti, kiek tu tesėsi.
— Žinau.
— O kai sulaužysi?
— Jis paims vardą.
— Ne tik vardą, — tyliai pasakė žynys. — Viską, ką vardas laiko.
Vytautas ilgai tylėjo. Lietus, krintantis už šviesos rato, sustiprėjo, ir tolumoje, už stovyklos, dangų perrėžė plati balta juosta. Nutilusiame laike tarp žaibo ir griaustinio jis pasakė:
— Aš tai suskaičiavau.
— Ir?
— Kaina didesnė, nei galiu pakelti. Skaičiavimas to nepakeis.
Žynys pažiūrėjo į jį. Veide buvo viskas, ką jis matė žmonėms, pasiruošusiems mirti: lygi, kantri, užsispyrusi ramybė. Bet buvo ir kita, ko jis nesitikėjo: baimė. Tikra, plati, vaikiška baimė, kurią žmogus slepia ne todėl, kad jos gėdijasi, o todėl, kad ji dar gyva.
— Duok ranką, — tarė žynys.
Vėliau jis nebeprisiminė, kaip viskas atsitiko.
Atmintyje įstrigo tik kairė plaštaka ant kalavijo rankenos, dešinė — šlapioje velėnoje tarp perskelto ąžuolo šaknų ir peiliu perrėžtas Vytauto delnas: tamsus, karštas kraujas tiško ant perkūnėlio po rankena, o išėstos rūdys gėrė jį it išdžiūvusi dirva. Nuskambėjo priesaikos žodžiai — ne išmokta maldos eilutė, o nuoga kario kalba ant paskutinės ribos.
— Perkūne. Tu pažymėjai mane Krėvoje, ir aš nešioju tavo ženklą. Daug kartų sulaužiau tau žodį, ir tu man atsakei ugnimi iš giedro dangaus, ir buvai teisus.
Žaibas švystelėjo. Žynys pajuto, kaip suvirpėjo šaknys, tos, kurios dar buvo jo kojose.
— Šiandien duodu kitą. Prisiekiu savo vardu, kuris yra tavo. Nė vieno žingsnio atgal, iš kurio negrįšiu. Nė karto nenusuksiu nugaros savo pusbroliui, kol šis laukas nepasakys, kas jame stovi. Ir sumokėsiu, ką laukas paims.
Jis padarė pauzę. Kraujas ant kalavijo, ant žemės, ant žynio rankos atrodė juodas.
— Jei sulaužysiu, imk vardą. Jei tesėsiu, laikyk savąjį. Tavo ženklas ant manęs. Mano žodis ant tavęs.
Griaustinis trenkė nelaukęs, sykiu su žaibo blyksniu, ir pasaulis akimirkai išbalo: stovykla, gurguolės vežimai, iškelti ietigaliai, kunigaikščio veidas, žibintas, perskeltas ąžuolas. Nuo vakaro aplink laukus vaikščiojusi didžiulė, kantri jėga staiga sustojo — ne šalia ir ne virš galvų, o visur vienu metu lyg prieš vėtrą nuščiuvęs vėjas, ir žynio pečius užgulė sunkus, įdėmus žvilgsnis.
Perkūnas klausėsi.
Pravėręs lūpas, žynys ištarė priesaikos antspaudo žodžius, žinomus tik jam vienam ir keliems mirusiems. Galvoti nereikėjo — skiemenys liejosi savaime lyg paties vardas, o sulig kiekvienu žodžiu iš kūno pamažu, tarsi ištekantis vanduo, traukėsi gyvastis.
Dantys.
Jis pajuto juos burnoje, atsilaisvinančius vieną po kito, tvarkingus, mažus, tarnavusius jam aštuoniasdešimt metų, ir pagalvojo, kad turėjo tai žinoti. Niekas niekada neprisiekė šitaip, nepasimokėjęs. Jis tyliai išspjovė juos į delną, baltus ir švarius, kaip sėklas iš prinokusios ankšties, ir sugniaužė kumštį, kad niekas nepastebėtų. Paskui pridėjo ranką prie krūtinės.
Šiandien, pagalvojo jis. Ne rytoj. Rytoj užteks visko, ko man liko.
Pro odinį Vytauto kapšelį, ten, kur gulėjo gintaras, prasiskverbė šviesa.
Švytėjimas prasimušė net pro užmerktus žynio vokus: iš pradžių rusvas, paskui geltonas, galiausiai virto skaisčiu aukso žaru, o apvalus it gintaro lašas tamsus randas ant Vytauto krūtinės atsiliepė ta pačia šviesa. Kunigaikštis po daugybės metų pagaliau įkvėpė pilna krūtine, ir per naktį papilkėjęs senas veidas atsivėrė.
Rūdys ant geležtės, ten, kur ji gėrė kraują, nustojo plisti. Jos neišnyko. Bet daugiau nebeėjo.
Tada žynys pastebėjo kitą.
Jis stovėjo už šviesos rato, ant griovio krašto, ten, kur lietus dar krito. Neaukštas, apsisiautęs juoda ir raudona, su kepure, kurios varpeliai tylėjo, ir su auksine grandine ant kaklo, kuri blyškiai švietė net tamsoje. Šypsojosi. Žynys iš tolo atpažino tą šypseną: ji priklausė ne žmogui, o tam, kas dėvi žmogų kaip drabužį.
Jis laikė rankose du juodus akmenis, ir jie tyliai kilo ir krito; nė vienas neįskrido į šviesos ratą, abu laikėsi per žingsnį nuo ugnies, kaip žvėris prie tvoros.
— Gražu, — pasakė žynys garsiai.
Henė nuoširdžiai krūptelėjo, nesitikėjęs būti užkalbintas.
— Gražu, — pakartojo žynys. — Šiandien tu nieko nepasiūlei. Matau. Tu net nepriėjai prie šviesos.
— Aš nesikišu, — tarė Henė. Jo balsas buvo švarus ir lygus kaip akmuo. — Aš tik vyno pilstytojas. Atėjau pasižiūrėti.
— Žiūrėk.
Henė šyptelėjo, bet šypsenoje tą akimirką buvo kažko, ko žynys nebūtų atpažinęs, jei nebūtų gyvenęs taip ilgai. Ne pyktis. Gal pavydas: žiūrėjo žmogus, kuris pirmą kartą matė, kaip kitas perka ne iš jo.
Žaibas švystelėjo dar kartą, toli, ties pietų horizontu. Kai šviesa dingo, Henės nebebuvo.
Žynys nukėlė molinį puodą nuo kelmo: liepsnelė, ištisus du dešimtmečius krypusi į rytus, dabar degė tiesiai ir ramiai — pagaliau suradusi, ko ieškojo.
— Kunigaikšti, — tarė jis.
— Taip?
— Jokiam žmogui nesakysiu, ką mačiau.
Vytautas pažiūrėjo į jį. Žibintas jau buvo uždarytas ir įvyniotas į avikailį, ir jaunuolis laikė jį prie krūtinės, kaip laiko kūdikį. Tarp jų, ant žemės, gulėjo kalavijas, juodas nuo kraujo.
— Aš nieko neprašiau, — pasakė Vytautas. — Neprašiau tavęs…
— Ne. — Žynys pakėlė ranką, kurioje buvo sugniaužti dantys. — Neprašei. Aš pats.
Jis nusisuko ir nuėjo per lietų, lėtai, su lazda, per purvą, per vežimų eiles, ir niekas jo nestabdė. Kirmėlė žingsniavo kartu, nutilęs, ir nešė puodą. Jie praėjo žemaičių pulką ir sustojo prie savo vežimo, prie kurio stovėjo žmogus be skraistės, su žieve ant kaklo, ir nė vienas neprabilo.
Žynys užlipo ant vežimo. Atsisėdo ant dėžės. Pastatė puodą šalia savęs ir pažiūrėjo į ugnį, kuri degė tiesiai, tyliai, kaip degdavo prieš daug metų, kai jis dar mokėsi jos balso.
— Rytoj, — tarė jis jai. — Rytoj.
Kažkur toli, už girios, už rugių laukų ir ežero, nugriaudėjo dar vienas griaustinis. Jis buvo jau kitoks: ne tolimas, o laukiantis.
Žynys užmerkė akis, kurios nematė, ir ėmė jo klausytis kojomis.