6 Racionžo Taika
1404 m. gegužės 22–23 d., Raciążekas prie Vyslos
Virvė atkeliavo duonoje.
Kepalą atnešė Vytautui nepažįstama pusamžė moteris. Apsisiautusi pilku skarmalu, avėdama kaimiškais batais, kietai sukąstais dantimis, netrukdoma peržengė Racionžo stovyklą tarp mazoviečių sargybinių, lenkų, Ordino pasiuntinių ir šunų. Stabtelėjusi prie didžiojo kunigaikščio palapinės, nužvelgė abu ginkluotus sargybinius ir pranešė atnešusi duonos iš Žemaitijos.
Sargybiniai praleido moterį vidun. Jau iš to kimo balso prie įėjimo, prikimusio nuo daugelio metų pokalbių per dūmus, tapo aišku, kodėl niekas nedrįso pastoti kelio.
— Nuo Gedgaudo iš Dirvėnų, — tarė ji. — Jis nenorėjo siųsti žodžių. Atsiuntė tai.
Ji padėjo ant stalo apvalų kepalą, perlaužė jį per pusę ir iš vidaus išvyniojo ilgą, suspaustą, drėgną virvę.
Vytautas paėmė virvę į delnus. Išsyk nesuprato: pirštai užčiuopė tankius, nelygius mazgus — vieni buvo smulkučiai ir kieti, kiti stambesni, dvigubai užsukti. Rankose gulėjo žemaičių rovašas, seniausias būdas perduoti žinią, kurios neturi perskaityti svetima akis.
— Kiek? — paklausė jis.
— Du tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt trys, — atsakė moteris. — Medvėgalio žynys rišo juos nuo tos dienos, kai sudegė pilys. Ordinas jas vėl pastatė, ir kiekvienas ąžuolas turi mazgą. Žynys sakė, kad jūs turite žinoti, ką parduodate.
— Žinau.
— Jis sakė, kad taip atsakysite. — Ji nesišypsojo. — Jis sakė, kad jums bus lengviau, jei tai laikysite rankoje.
Vytautas klausėsi. Dešinė ausis girdėjo ją gerai. Palapinėje buvo tylu, tik lauke pūtė vėjas ir tolumoje barškėjo vežimai, o virvė jo rankose atrodė sunkesnė, nei turėjo būti. Perskaityti jos jis negalėjo. Nė vieno mazgo nematė: jam buvo per tamsu ir per arti. Bet pirštai jautė kiekvieną, ir kiekvienas buvo kieta kruopa, o kiekviena kruopa buvo medis.
— Aš turiu ko nors paklausti, — tarė moteris.
Moteris stovėjo tiesia nugara. Apie trisdešimt penkerių metų, sunertus pirštus prispaudusi prie klubų, žvelgė tiesiai priešais save. Iš tos įtemptos laikysenos buvo aišku: dabar klaus ne apie ąžuolus.
— Mano sūnus buvo vienuolikos, kai jį išvežė į Karaliaučių. Su senelio pirštinėmis. — Pirmą kartą jos balsas sudrebėjo, ir tik todėl, kad ji nusprendė tai leisti. — Ar jis grįš?
Atmintyje iškilo Dirvėnų kieme skaityto rašto eilutė: kai taika sustiprės. Tokiais pažadais raminami tie, kuriems nepaliekama nieko kito, tik laukti.
— Aš paklausiu, — pasakė jis.
— Ne to prašau.
— Kito atsakymo neturiu.
Moteris linktelėjo: tokio atsakymo ir tikėjosi, tačiau našta nuo to nė kiek nepalengvėjo.
Jogaila atėjo prieš pasirašymą.
Pusbrolis visada pasirodydavo nepastebimai — tyliai, su vieninteliu tuoj pat pranykstančiu sargybiniu. Apie keturiasdešimt dvejų metų, dar labiau sulysęs, žilomis gijomis smilkiniuose, klestelėjo ant suolo, kaip visada darydavo prieš sunkų pokalbį, tarsi tikėdamasis, kad medis atsakys už jį. Naujoji žmona, sakė, esanti gera ir laukianti Krokuvoje.
— Skirstomės, — tarė jis.
— Taip.
— Tu gauni laisvas rankas.
— Smolenską pasiimu pats, — pataisė Vytautas. — Man reikia tik, kad Ordinas per tą laiką nebūtų man už nugaros.
— Ir Ordinas gauna Žemaitiją.
— Ordinas ją turi nuo Salyno. Šįkart jam bus pasakyta garsiau.
Jogaila pažiūrėjo į virvę, gulinčią ant stalo šalia perlaužtos duonos.
— Kas tai?
— Skaičius.
— Nesuprantu.
— Taip. — Vytautas sulankstė virvę ir įkišo ją į kapšelį šalia gintaro. — Tai ąžuolai. Kiekvienas mazgas žymi vieną, kurį Ordinas nukirto savo pilims. — Jis pakėlė akis. — Nenoriu, kad jie būtų tavo sąžinės dalis, Vladislovai. Jie mano.
— Tu galėtum atsisakyti.
— Galėčiau. — Vytautas pasuko dešinę ausį, nes balsas atėjo iš kairės. — Ar tu atsisakytum, jei būtum aš?
Jogaila nieko neatsakė.
Jie sėdėjo tyloje, kol už audeklo trypė lenkų žirgai, ir Vytautas pagaliau pripažino sau ilgai gintą tiesą: atsisakyti jam nė nereikia. Žemaitija buvo žemė, kurios Ordinas nebūtų paleidęs jokiu atveju, ir jei šįkart jis jos nepardavė Smolensko kaina, Ordinas ją paimtų kitą kartą už brangesnę. Todėl jis ją pardavė pirmas. Nusipirko laiko. Užsimokėjo vaikais, kurių nematė, ir ąžuolais, kuriuos suskaičiavo kitas.
Jis tai žinojo. Žinojo ir moteris, atnešusi duoną.
— Pasakyk man, — tarė Jogaila labai tyliai, — ar tu manęs nekenti?
Per dvidešimt dvejus metus pusbrolis šito paklausė pirmą sykį.
Vytautas nužvelgė pusbrolį: siaurus pečius, žilstančius smilkinius, ant kelių nuolankiai sudėtas plaštakas. Pagal pergamentus pusę Europos valdantis karalius dabar sėdėjo ant žemo suolo lyg nuvargęs mokinys.
— Neturiu laiko tam, — pasakė jis.
— Tai ne atsakymas.
— Taip. Kito neturiu.
Konradas pasikvietė jį vakare, vieną.
Ordino palapinė buvo tokia pat, kaip visos Ordino palapinės: balta, švari, su juodu kryžiumi ant stulpo, ir viduje be papuošimų, nebent skaityti stalą su pergamentais. Didysis magistras sėdėjo prie jo ir rašė pats, nors turėjo penkis raštininkus, ir nenustojo rašyti, kai Vytautas įėjo. Pabaigė sakinį, uždėjo smėlį, ir tik tada pasakė:
— Mes paleisime Švitrigailą. Ne jūsų prašymu, o savo. Jis mums nebereikalingas.
— Jis nebuvo jums reikalingas ir anksčiau.
— Buvo. — Konradas palinksėjo. — Tik trumpam — tarsi durims atremti skirta kartis. Dabar durys atviros.
Magistras sunėrė plaštakas ant stalo: pirštai iki pat pirmųjų krumplių juodavo nuo įsigėrusio rašalo, liudydami daugybę prie raštų praleistų metų.
— Aš noriu paklausti vieno dalyko, kunigaikšti, ir galite neatsakyti. — Jis pažiūrėjo į savo pergamentą, ne į Vytautą. — Jūs žinote, kad mano brolis mane laiko minkštu.
— Žinau.
— Ulrichas tiki, kad Dievo valia yra kalavijo smūgis. Aš tikiu, kad ji glūdi pergamente. — Konradas ramiai, be apmaudo atsiduso. — Matyt, abu klystame, tik dar neaišku, kuris labiau. Tačiau brolis jaunesnis, tad jam ir teks įsitikinti.
— Kodėl jūs man tai sakote?
— Todėl, kad jūs vienas man atrodote žmogus, kuris supras. — Didysis magistras pakėlė galvą. Veidas buvo senas, kantrus, tvarkingai ištuštintas. — Aš noriu rašto, kurio niekas negalėtų panaikinti, išskyrus Dievą. Bijau, kad Dievas pasirinks būtent jį.
Vytautas ilgai stovėjo. Jis pagalvojo, kad šis vyras tikrai tiki taika ir kad dėl to bus blogiau, nei jei netikėtų. Ir kad Žemaitija, sulankstyta į jo pergamentus kaip žemėlapio kampas, taip ir liks sulankstyta, kol kas nors atlenks.
— Aš irgi norėčiau tokio rašto, — tarė jis.
— Žinau, — atsakė Konradas ir vėl paėmė plunksną.
Jie pasirašė koplyčioje.
Raciążeko pilies koplyčia buvo maža, mūrinė, su siaurais langais, ir joje prie sienų suspaudę stovėjo žmonės, sustatyti pagal rangus, ir kvepėjo vašku, šlapiais kailiais ir svogūnais. Didysis magistras sėdėjo kairėje. Konradas atrodė dar sausesnis, nei Vytautas prisiminė: pečiai nusvirę, pirštai sutepti rašalu. Už jo, kaip uždaryto kambario sklendė, stovėjo brolis, aukštas, plačiapetis, su veidu, kuriame nebuvo nieko, išskyrus ramybę.
Sutartį skaitė lotyniškai, paskui lenkiškai, paskui vokiškai, ir Vytautas klausėsi dešine ausimi, ieškodamas pastovaus balso. Samogitia, tarė raštininkas. Jis ištarė šį žodį vieną kartą, paskui dar kartą, paskui trečią, ir kiekvieną kartą žodis skambėjo vis ramiau, tarsi jis būtų nusidėvėjęs.
Gintaras kapšelyje buvo šaltas. Tai nenustebino: pašventintas bažnyčios akmuo slopino viską, ir jis jau seniai nebesitikėjo kito. Bet ranka laikė kapšelį ir jautė virvę, ir jam pasirodė, kad per audinį girdi, kaip kiekvienas mazgas tyliai klausia.
Atėjus priesaikos metui, priešais Vytautą atvertė Evangeliją; uždėjus pelenais papilkėjusią plaštaką, ant švento lapo liko pirštų atspaudai. Šimtąjį sykį kartojami priesaikos žodžiai skambėjo teisingai — šią taiką tikrai saugos, kiek tik išgalės. Tačiau gintaras kapšelyje liko kurčias net ir tiesai: glūdėjo ledinis ir lygus tarsi įšalęs seno tvenkinio paviršius.
Prie pat pabaigos jis tyliai, tik Konradui, paklausė:
— O vaikai?
Didysis magistras pakėlė papilkėjusius vokus: žvilgsnyje tvyrojo vien sunkus, atviras nuovargis.
— Jie bus mokomi, — tarė jis. — Kai taika sustiprės, jie grįš.
Vytautas linktelėjo. Jis nežinojo, ar Konradas tiki, kad taika sustiprės. Pamanė, kad tiki. Pamanė, kad žmonės, ištariantys šiuos žodžius, dažniausiai tiki.
Pasiuntiniams išėjus į pavakario aikštę, greta Vytauto be žodžių pasuko aukštas kryžiuotis ir stabtelėjo prie bažnyčios durų. Ulrichas prabilo lietuviškai — švariai, be svetimo priegaidės šiurkštumo, gerai perpratęs priešo kalbą.
— Jūs gražiai prisiekėte, kunigaikšti.
— Aš visada gražiai prisiekiu.
— Žinau. — Ulrichas žvelgė ramiai ir tiesiai, tuo pačiu šaltu, baimės nepažįstančiu žvilgsniu, kokį Vytautas jau buvo regėjęs Ordino riterių veiduose. — Todėl laukiu.
Jis grįžo į koplyčią. Vytautas stovėjo ant laiptų ir žiūrėjo, kaip pilkėja dangus virš Raciążeko, ir galvojo, kad šis vyras ateis paskui. Ne tas, kuris sėdi, kaip Konradas. Tas, kuris stovi.
Vakare Ordinas surengė vaišes. Prie jų stalo sėdėjo ir Markvardas fon Zalcbachas, seniai pažįstamas, kadaise Vytauto belaisvis ir draugas, o dabar vienas tų, kurie visas derybas kartojo, kad kunigaikštis išdavikas, ir vos jų nesugadino. Dabar, kai raštai buvo užantspauduoti, jam nebereikėjo susilaikyti. Jis pakėlė taurę ir kreipėsi lietuviškai, kad suprastų visi, kuriems derėjo suprasti.
— Už tavo motiną, kunigaikšti. Pagonių raganą. Pasakoja, kad ją jūra išnešė. Aš sakau, kad jūra, matyt, taip pat negalėjo jos nuryti.
Kažkas sukikeno, kitas nusuko galvą. Vytautas nė nekrustelėjo: pastatė taurę ant stalo nė nenugėręs vyno ir šaltai, įdėmiai nužvelgė Markvardą, įsirašydamas atmintin kiekvieną riterio žodį.
— Aš tai prisiminsiu, — pasakė jis lietuviškai.
Tai buvo antras kartas, kai jis tai pasakė šiam žmogui, ir Markvardas, manydamas, kad tai tostas, vėl nusišypsojo. Gintaras kapšelyje, šaltas, kaip ir visada, neatsiliepė.
Smolenskas grįžo į jo rankas tą pačią vasarą. Jurgis Svjatoslavičius vėl paspruko į Riazanę, o Vytautas, nenorėdamas pirmas joti pro miesto vartus, pirma įleido savo pulkus ir laukė laukuose, kol bažnyčių varpai paskelbė pergalę. Vėlai vakare, užgesinus žvakes, išsitraukė iš kapšelio virvę ir pirštais perbėgo mazgus vieną po kito: skaičius nepakito, nors pats nebūtų pasakęs, ko tikėjosi.
Visą kelionę virvė pragulėjo kapšelyje greta gintaro. Grįžęs į Trakus, Vytautas pakabino rovašą ant kablio rūsyje, šalia ugnies lentynos. Berniukas įdėmiai apžiūrėjo mazgus nieko neklausinėdamas, tik sykį palietė pirštais pirmąjį, antrąjį, trečiąjį, tada atitraukė ranką ir pakėlė akis į kunigaikštį.
— Jie dar žali, — tarė jis.
Vytautas nesuprato iki galo. Bet paliko virvę kabėti.