11 Marienburgo Šešėliai
1407 m. birželis, Marienburgas
Brolis Hartmanas pirmasis užčiuopė įkaitusį rūsių mūrą ir keturias dienas nedrįso prasitarti nė vienam. Būdamas pilies kūrikas, rudenį uždegdavo krosnis po Didžiuoju refektoriumi, pavasarį užkimšdavo dūmtraukius vilnos kuokštais, o kas vasarą nulipdavo žemyn apžiūrėti, ar speigas nesupleišėjo skliautų. Šiemet nusileidęs birželio pradžioje pamanė apsirikęs, bet po savaitės sugrįžo ir priglaudė delną prie angos, iš kurios žiemą plūsdavo karštas oras: kanalas dabar alsavo tokia pat kaitra, nors pačios krosnys dunksojo šaltos it kapas ir žaizdruose neruseno nė viena žarija.
Pasakyti jis nusprendė naujajam didžiajam magistrui. Senasis, brolis Konradas, mirė pavasarį. Naujasis buvo išrinktas sekmadienį ir, kaip kalbėjo broliai, neturėjo kantrybės klausytis, kol kas nors aiškina, ko nesupranta.
Ulrichas fon Jungingenas išklausė jį stovėdamas prie lango ir paprašė žibinto.
Nulipo po vidurnakčio, piliai sumigus. Virš skliautų dar valandėlę kaukšėjo ir nutilo sargybinių žingsniai; Hartmanas gniaužė žibintą abiem delnais, kad nesimatytų drebulio. Siauri sraigtiniai laiptai su kiekvienu posūkiu vedė į vis sausesnį tvankumą lyg į duonkepę krosnį. Ant mūro ties alkūnėmis rasojo smulkūs lašeliai tarsi prieš audrą; Ulrichui palietus sieną, akmenys tvoskė sunkia, per naktį įkaitusios krosnies šiluma.
— Jūsų malonybė nejaučia? — sušnibždėjo Hartmanas.
— Jaučiu.
Jis nebuvo sustojęs nė karto. Hartmanui tai buvo baisiau už pačią šilumą.
Apačioje, kur žiemą tarnai kraudavo akmens anglis, viena po kitos juodavo apvalios kaminų angos. Iš tamsių žiočių tvokstelėjo įkaitęs oras. Ulrichui priėjus prie pirmosios angos ir palenkus galvą pažvelgti vidun, žibinto atšvaitas apnuogino didžiojo magistro veidą: kietuose bruožuose nebuvo jokios nuostabos, tik ramus atpažinimas sugrįžus į seną mokyklos kiemą.
Skonis atėjo anksčiau, nei jis spėjo jį pavadinti. Metalo, kaip laižant kalaviją. Paskui kvapas: užgesinimo vandens, to šlapio, šaižaus garo, kuris kyla iš kalvės, kai iš ugnies ištraukia geležį ir panardina statinėje. Kažkur toli žemiau, po mūru, giliau už pilies pamatus, vienas po kito ėjo smūgiai. Ne kalvio smūgiai, nelygūs, žmogiški. Šitie krito tolygiai ir lėtai, kaip varpas, kuriuo laidojamas ne žmogus, o kažkas didesnio.
— Gal ten išsikasė meistrai? — prabilo Hartmanas, desperatiškai griebdamasis paprasčiausio paaiškinimo. — Bandė naują krosnį ir pamiršo…
— Nė vienas meistras neišgirstų to, ką girdi tu, broli.
Ulrichas atsitiesė. Už peties kažkas stovėjo. Galvos sukti nereikėjo: nuo pat vaikystės, nuo ano ryto, kai pirmąsyk suklupo Marijos bažnyčioje ir vietoj maldos išgirdo tik žemą, kantrų gaudesį, magistras vengė tą nematomą palydovą vadinti angelu ar velniu. Dabar tas buvimas prisiartino labiau nei bet kada — sunkiai, tvirtai užguldamas petį lyg vyresniojo brolio delnas prieš tolimą žygį.
— Aš čia, — pasakė jis garsiai, jau ne Hartmanui.
Dundesys po pamatais nutilo. Ore tvyrojo vien kaitra ir silpnas, aitrus, brangus ką tik iš žaizdro ištraukto kalavijo kvapas. Hartmano rankoje žibinto liepsnelė be jokio skersvėjo palinko į Ulricho pusę tarsi saulėgrąža į šviesą.
— Eime aukštyn, — tarė Ulrichas. — Niekam nesakyk.
— Jūsų malonybe, ar tai… Ar ten yra kas nors?
Didysis magistras nužvelgė brolį su nebyliu priekaištu: nejau reikia klausti, ar ugnis šildo?
— Mes šioje žemėje šimtą septyniasdešimt metų, broli. Kaip manai, kas mus čia laiko?
Ryte krosnys buvo šaltos, o rūsių akmuo toks, koks turi būti birželį. Ulrichas paliepė nieko su tuo nedaryti. Jis nujautė, kad po kelių dienų karštis grįš, ir kad tai nebus pavojaus ženklas, o ženklas, jog pasirinkta teisingai.
Rinkimai praėjo greitai. Kantrusis skaičiuotojas brolis Konradas atgulė Šv. Onos koplyčioje greta ankstesnių magistrų, o kartu su juo į kapą nugrimzdo ir jo taikos kelias: penkios pilys žemaičių žemėje, derybos, duona iš Ordino saujos. Po trijų mėnesių susirinkusi kapitula jau tvirtai žinojo nenorinti dar vieno raštininko. Ulrichas surinko balsus beveik be ginčų, o tą vakarą, kai jam ant piršto užmovė magistro žiedą, brolių akyse išvydo palengvėjimą: šešeri Konrado delsimo metai, kol priešas kaupė jėgas, pagaliau baigėsi.
Jam buvo apie keturiasdešimt septyneri. Aukštas ir plačiapetis, bet ne storas, su rankomis, geromis kalavijui ir prastomis plunksnai, ir su veidu, kurio broliai nebeminėjo sakydami, kad jis nesikeičia: tai buvo per daug tiesa. Baltas apsiaustas nuo pirmos dienos gulėjo ant jo pečių tarsi niekada nebūtų buvęs sulankstytas.
Antrą dieną po rinkimų jis paliepė atvesti kelių vedlius.
Tai buvo nedidelis būrys žmonių, kurių niekas nelaikė broliais. Wegeleute, tie, kurie nuo seniausių laikų vedė reisių kolonas per Prūsijos pasienį, per Laukinę girią, kurią lietuviai vadino Dykra, o žemėlapių raštininkai dažė balta, ir toliau, iki Nemuno ir Vilnios. Jie buvo prūsai, sembai, nadruviai, du ar trys pakrikštyti žemaičiai, ir visi panašūs: sausi, pilki, kantrūs, su žvilgsniu, kuris pirmiausia pamato, kas stovi už tavęs. Ordinas jiems mokėjo, nes be jų reisių nebūtų buvę. Ordinas jais nepasitikėjo, nes be jų būtų buvę lengviau.
Dešimt jų įėjo į magistro kambarį, ir niekas neprabilo, kol neprabilo jis. Ulrichas apžiūrėjo kiekvieną ir sustojo ties vienu, ne todėl, kad šis kuo nors išsiskyrė, o todėl, kad šitas vienintelis nežiūrėjo į jį.
— Tu. Koks tavo vardas?
— Rūdis, didysis magistre. Raštininkai rašo Rudde.
Keturiasdešimtmetis ar penkiasdešimtmetis vyras stovėjo liesas it kartis, vėjo nugairintu gymiu ir sidabru pasruvusiais barzdos šeriais. Vokiškai kalbėjo švariai, tik balsių platumas išdavė Sembos pajūrį, o nuolankų žvilgsnį laikė įbedęs magistrui į petį.
— Sembas?
— Taip.
— Kiek metų su Ordinu?
— Dvidešimt su viršum.
— Kiek kartų esi vedęs reisę į Žemaitiją?
— Skaičiavau iki trisdešimties, didysis magistre. Paskui nustojau.
Ulrichui tai patiko. Jis nemėgo vyrų, kurie skaičiuoja savo nuopelnus, ir vyrų, kurie apsimeta jų neskaičiuojantys, bet šitas buvo trečias: tas, kuris nustojo, nes skaičius jau nieko nebesako.
— Prieš mane, — tarė Ulrichas, — buvo žmogus, kuris tikėjo, kad žemaičius galima nupirkti. Jis klydo. Buvo geras žmogus ir mirė nesuprasdamas, kodėl jie neima duonos. Aš klausiu ne apie žemaičius. Aš klausiu apie kelius. Kiek dienų iš Ragainės į Vilnių, jei vedi vyrus su žirgais ir ginklais, vasarą?
Rūdis kurį laiką tylėjo. Pašaliniam būtų pasirodę, kad skaičiuoja. Iš tikrųjų jis svarstė kitą dalyką: kokį klausimą iš tiesų išgirdo.
— Devynias, jei sausa, — pasakė jis. — Trylika, jei lyja. Bet svarbiausia ne tai.
— O kas?
— Kada, didysis magistre.
Ulrichas laukė.
— Kai kuriais keliais negalima joti tam tikromis dienomis, — tarė vedlys lėtai. — Ne dėl vandens ir ne dėl priešo. Vyrai nebeina. Alės upės vingyje už Rastenburgo, apie šventojo Mykolo dieną. Senuoju keliu į Įsrūtį, paskutinę žiemos savaitę. Prieš kelerius metus aš pats parodžiau vienam komtūrui vietą, kur sniege buvo išminti pėdsakai, vienas už kito, šarvuotų raitelių žirgų, ir jie dar garavo. Žmonių nė vieno. Komtūras sakė, kad tai lietuviai, kurie pabėgo. Bet lietuviai taip neina.
— Kaip?
— Kaip reisėje. Lyg joja į pergalę.
Ulrichas įdėmiai nužvelgė vedlį. Kitas tokių kalbų klausytojas būtų nusikvatojęs arba persižegnojęs, tačiau magistras tik trumpai linktelėjo ir ištarė savo paties mintį.
— Tai mūsų broliai.
— Didysis magistre?
— Tie, kurie žuvo Reise žygiuose be baimės. Mūsų mirusieji, nepaliaujantys žygiuoti. — Balsas skambėjo lygiai, dalykiškai, kupinas ramaus pritarimo. — Tegul joja. Jei kelias neužmirštas, ir mirtis jo neištrins. Tegul atmena, kuria kryptimi traukti.
Kitas vedlys, stovėjęs toliau, atrodė pasiruošęs kažką pasakyti ir nepasakė. Rūdis nepajudėjo. Jis tik pirmą kartą pakėlė akis ir pažvelgė tiesiai į Ulricho veidą, trumpai, kaip žiūri į dangų prieš darganą.
— Taip, didysis magistre.
Tada, kai vedlys pakėlė galvą, magistras pamatė šviesią gijelę ant jo kaklo. Plona, balta, skersai per gerklę, panaši į virvės pėdsaką, tik lygesnė. Ulrichas nebuvo smalsus žmogus, bet tai jį sustabdė.
— Kas tai?
— Pagonių peilis, didysis magistre. Kai buvau berniukas, dar prieš Ordiną.
Pasienio vedliui toks randas tiko. Ulrichas priėmė paprastą paaiškinimą be jokių abejonių — pats būdamas tiesus, nė neįtarė, kad sembas tą tiesumą seniai perprato ir vartoja lyg atviras duris.
— Tu pasakei man daugiau, nei klausiau, — tarė jis. — Tai gerai. Ordinui reikia vyrų, kurie sako, kas yra, o ne to, ko norima. Kiek tau mokame?
— Kiek duodate, didysis magistre.
Ulrichas stumtelėjo per stalą maišelį. Tai buvo dvidešimt Prūsijos markių, daugiau, nei bet kuris vedlys gaudavo per metus.
— Už kelius. Už reisių kelius. Noriu, kad per rudenį surašytumėte juos visus: kuriais vedėte ir kuriais bijojote vesti. Raštininkas jums parinks vietą.
Rūdis paėmė maišelį abiem rankomis ir nusilenkė gerokai žemiau, nei reikalavo apeigos. Ulrichas, kuris niekada gyvenime neįtarė, kad kas nors gali lenktis žemai ne iš pagarbos, nusprendė, jog šitas žmogus tikriausiai jaučia dėkingumą.
Vedliai išėjo. Priėjęs prie lango, magistras nužvelgė kiemą kertantį būrelį. Priešais ant bažnyčios sienos per tris žmogaus ūgius stūksojo iš aukso bei mėlynų stikliukų sudėliota Madona su Kūdikiu, o birželio saulė liepsnojo jos aureolėje. Praeidamas pro šalį, Rūdis persižegnojo — taisyklingai, tačiau akimirka per vėlai, tarsi traukdamas pamirštą judesį iš atminties.
Vakare Ulrichas nulipo į Šv. Onos koplyčią ir suklupo prie Konrado antkapio. Mirusiųjų namuose gaivino vėsa. Ilgų maldų kalbėti nemokėjo — į Dievą kreipdavosi trumpai lyg dalydamas rikiuotės įsakymus, tikėdamas, kad tokia kalba Viešpačiui mieliausia.
— Tu norėjai rašto, kurio negalėtų panaikinti niekas, išskyrus Dievą, — tarė jis akmeniui. — Aš ne toks kantrus. Aš manau, kad Dievas rašo kitaip.
Koplyčioje tvyrojo lygi, gili tyla. Anapus mūro per kiemą nuaidėjo sunkūs iš vakarinių pamaldų grįžtančių brolių žingsniai ir patenkinti pašnekesiai apie naująjį vadą. Ulricho mintys nukrypo į Vytautą: kunigaikštis atidavė Žemaitiją Salyne, paskui vėl perleido Racionže, kaskart palikdamas plyšį kraštui susigrąžinti. Sutartis tas žmogus kepė lyg kasdienę duoną, nes kitaip išlikti neįstengė, ir labiausiai Ulrichą siutino ne pati apgaulė, o rami pagonio sąžinė.
Aukštai virš koplyčios, Didžiojoje menėje, pasigirdo ilgas sijos traškesys. Žemaičių ąžuolas. Jis jau buvo išmokęs jį pažinti: rąstas iš Kniprodės laikų, tiek kartų užgrūdintas ugnies ir šalčio, kad jo nebūtų paėmęs nė kirvis. Šį vakarą jis dainavo vasarą, ne žiemą, ir nebuvo jokio vėjo.
— Aš nebijau, — ištarė Ulrichas į laukiančią tylą.
Kažkur giliai, po pilimi, nukrito smūgis ir nutilo. Tik vienas. Lyg kas nors pritartų.