20 Geležies Mirtis
1410 m. liepos 15 d., popietė, Žalgirio laukas
Kalavijas stovėjo ten, kur jį įsmeigė.
Jis stovėjo vienas, rankena į dangų, tarp sumintų rugių ir lavonų, ir kai Vytautas jį pamatė, jam pasirodė, kad praėjo ne trys valandos, o trys metai. Žemė aplink buvo sutrypta iki juodumo. Ant skersinio jau gulėjo dulkės. Ordino kalavijas, Ulricho dovana, kurį jis pats paėmė ir pats pastatė, kaip stulpą, kaip ženklą: čia, ir ne kitur.
Jis sustabdė žirgą.
Galva buvo pilna ūžesio. Kairioji ausis seniai nebeskyrė garsų, o dešinė, kuri girdėjo, buvo užkimšta dulkėmis ir šūksniais, ir visas karas, trys valandos, pasiekdavo jį tik kaip šviesos ir šešėlių mainai, kaip per vandenį. Aplink stovėjo tie, kas liko iš dešiniojo sparno: šimtai raitelių, aptaškytų krauju ir purvu, žirgai, nuo kurių kilo garas, žmonės, kurie žiūrėjo į jį ne kaip į kunigaikštį ar vadą, o kaip į kryptį.
Jie bėgo. Arba ne. Šito jis nebuvo pasakęs niekam.
Vėliau, po daugelio metų, atsiras metraščių, kuriuose bus parašyta, kad jis viską suplanavo: seną stepių triuką, apsimestinį pasitraukimą, kad vokiečiai išsiskirstytų ir paliktų centrą. Kituose metraščiuose, lenkų, bus parašyta, kad jis tiesiog pabėgo, o Dievas ir karalius jį sugrąžino. Pats Vytautas, paklaustas, nusijuoks ir nesakys nieko. Šią akimirką, stovėdamas prie kalavijo, jis žinojo tik tai, ką pasakė žodžiais po perskeltu ąžuolu, kai žemė buvo šlapia nuo jo paties kraujo: nė vieno žingsnio atgal, iš kurio negrįšiu.
Jis grįžo.
— Dar kartą, — tarė jis. Balsas buvo tylus, bet žmonės išgirdo. — Aplinkui. Į vidurį.
— Kunigaikšti, — pasakė kažkas iš dešinės. Gedvydas, apdriskęs, kruvinas, su sulūžusia ietimi, po purvu plačiai ir laukiniškai išsiviepęs. — Jų kairysis sparnas… — Jis ieškojo žodžio. — Jo nebėra.
— Alksnynas?
— Alksnynas.
Gedvydas parodė sulūžusia ietimi per rugius.
— Mišką palikim už nugaros. Ten, smolenskiečių vėliavos. Pirmiausia jokim prie jų.
Vytautas pažvelgė į rytus. Toli, už lauko, ten, kur prasidėjo medžių tamsa, kilo plonas, balsvas rūkas, ir iš jo, nors buvo per toli, kad girdėtų, jam pasirodė sklindant garsas, panašus į daugelio žmonių giedojimą. Ne dainą. Giedojimą po vandeniu.
Jis nusuko akis.
— Dar ne viskas, — tarė jis. — Einam.
Per rugius atbėgo šešiolika vilkų — Vytautas peržvelgė juos lyg iš maudynių parbėgusius vaikus. Vieni buvo apsvilę nuo parako, kiti kruvini iki alkūnių, o priekyje žengė lieknas, surimtėjęs Žiežirba, abiem rankomis spausdamas apdaužytą, apsmilkusį, tačiau neužgesusį žibintą, pro kurio plyšius sklido šviesa.
— Ji gyva, — tarė jaunuolis.
— Gerai.
— Kirmėlė gyvas. Pilkoji. — Žiežirba sustojo. — Septyni liko pelkėje. Mes sugrįšime pas juos.
— Sugrįšime.
Žiežirba linktelėjo ir pašnibždėjo žibintui vieną seniausių vilkų pažadų, kurį Vytautas suprato neklausęs: namo.
— Senis, — tarė Vytautas. — Prie pelkės.
— Pažiūrėsiu, — pasakė Žiežirba, ir pasuko atgal į rytus, žibintą priglaudęs prie krūtinės.
Rago Vytautas neturėjo. Jis tiesiog pakėlė ranką, ir tūkstantis raitelių, kurie nė vienas nebuvo girdėję įsakymo, pajudėjo kartu.
Smolenskiečiai dar stovėjo.
Pasiekęs lauko vidurį, išvydo smolenskiečius — tamsią, ilgomis ietimis pasišiaušusią salelę tarp ištryptų rugių. Smulkaus rašto nebeįžiūrinčios akys per mūšio valandas įprato skaityti kitaip: pulkų masę, judesį bei kryptį. Tik prišuoliavęs arčiau atskyrė, jog iš trijų pilnų pulkų beliko kelios dešimtys vyrų, susiglaudusių lyg rąstų sieliai srovėje po krauju iki kotų permirkusiomis vėliavomis. Nė vienas nesitraukė atgal; išvydę atjojant Vytauto vėliavą, kariai kilstelėjo galvas su ramiu, rūsčiu pasiryžimu vėl kibti į sunkų darbą.
Jis pravažiavo pro juos, ir kažkas pakėlė ietį, ir iš visos eilės pasigirdo tylus, užkimęs žodis, kurio jis nesuprato. Sveikinimas. Gal priekaištas. Gal abu.
Toliau buvo lenkai.
Šitaip stovinčių gretų dar nebuvo regėjęs. Sulinkusi, iškrikusi, krauju bei tirštomis dulkėmis aptekusi lenkų linija laikėsi įsikirtusi į žemę lyg mūro siena be atsitraukimo kelio. Kritusiojo vietą tuoj pat užimdavo kitas karys, ir kiekvienas giedojo — nebe ryto rūstumu ir darna, o kimiais, plyštančiais balsais traukdamas senąją giesmę, virtusią vieninteliu būdu išlaikyti kvapą plaučiuose.
Kryžiuočiai gulė ant jų banga po bangos, kaudamiesi meistriškiau už bet kokią Vytauto regėtą kariauną: lyg nulieti iš vieno plieno gabalo, be įniršio, be šūksnių, be baimės, tolygiais ir tiksliais kalavijų kirčiais. Vis dėlto netrukus išryškėjo trūkis: darni ryto greta ėmė eižėti, ir atskiros kuopos jau grūmėsi pačios už save, pametusios bendrą širdies pulsą.
Ir tuo metu, per dulkes, per šurmulį, ant nedidelės kalvelės už lenkų linijos, jis išskyrė juodą dėmę: karaliaus apsiaustą. Daugiau nieko. Veidų iš tokio atstumo jis nebematė. Bet Gedvydas, jojantis šalia, matė už abu.
— Karalius! — suriko jis į dešinę Vytauto ausį. — Be šalmo. Pėsčias. Aplink saujelė žmonių.
Jie jojo per mirusiuosius, ir kalvelė artėjo lėtai, per lėtai.
— Vokietis! — Gedvydo balsas pakilo. — Iš dulkių, vienas, tiesiai į jį!
Vytautas įžiūrėjo tik juodą, sunkų raitelio siluetą, sparčiai artėjantį prie mažos tamsios figūros ant kalvelės: prišuoliuoti laiku per suverstus kūnus nebeįmanoma.
— Sunkusis riteris, kunigaikšti, šarvuotu žirgu, atstatyta ietimi. Joja neskubėdamas. — Gedvydas bėrė žodžius greitai ir lygiai, neleisdamas sau sustingti balne. — Aplink karalių niekas nejuda. Niekas nespėja.
Jis nutilo.
— Išskyrus vieną, — pasakė jis, ir balsas jam pasikeitė. — Jaunuolis su futliaru. Jis paėmė nuo žemės ietį. Sulūžusią. Laiko ją neteisingai, per vidurį, kaip… Jis atsistojo tarp jų. — Ir po akimirkos, labai tyliai: — Žirgas krenta.
Vytautas paties smūgio nematė — tik dešinė ausis pagavo sunkų geležies žlegtelėjimą į žemę ir staiga nutrūkusį žirgo žviegimą. Kai užjojo į kalvelę ir priartėjo per tris žingsnius, veidai tapo aiškūs, kaip visada, per vėlai: kryžiuotis nejudėdamas tysojo greta kritusio ristūno, apibertas iš ietimi perrėžto kapšelio pažirusiomis aukso monetomis. Šalia ant velėnos sėdėjo užsimerkęs jaunuolis, drebančiose rankose vis dar gniauždamas nulaužtą ieties kotą, o išbalusiame veide tvyrojo apstulbęs skaičiavimas: nuotolis, svoris, ketvirtis atodūsio.
Jogaila stovėjo ten pat, vos už kelių žingsnių. Karalius pažvelgė į jaunuolį. Paskui pakėlė akis ir pamatė Vytautą.
Jogailos žvilgsnis neslystelėjo pro šalį — karalius per tuos kelis žingsnius įsižiūrėjo tiesiai pusbroliui į veidą ir nenuleido akių. Tik į sidabrinį vilką ant krūtinės nepažvelgė, ir ta santūri drąsa pareikalavo iš jo paskutinių jėgų.
Vytautas netarė nieko. Tik linktelėjo. Karalius linktelėjo atgal.
Tai buvo viskas.
Ulrichas ėjo į mūšį paskutinį kartą.
Vytautas sužinojo tai iš šūksnių, kurie nubėgo per lauką kaip ugnis per šieną: magistras, didysis magistras. Iš miško pakraščio, iš už vokiečių linijos, lėtai ir rimtai išslinko balta dėmė, kurią šūksniai pavertė šešiolika vėliavų, visų baltų, visų su juodu kryžiumi, ir priekyje, ant didžiausio žirgo, kokį Vytautas kada matė, jojo vienas žmogus.
Aukštas kaip stulpas. Baltas apsiaustas, nepaliestas dulkių.
Jis jojo neskubėdamas. Taip joja tas, kuris žino, kad jo kelias nesiskirsto, ir kuriam priklauso kiekviena vieta, ant kurios žengia. Prieš jį ėjo trimitai, už jo ėjo rezervas, ir viskas toje linijoje kvepėjo geležimi, išgrynintu, brangiu, aitriu metalu, tokiu, kuris atsiranda, kai kalvis pradeda paskutinį kartą.
Vytautas pajuto tai prieš pamatydamas.
Burnoje atsirado skonis. Ne jo paties: tas, kurį jis pažinojo iš vilkų pasakojimų, tas, kuris slypėjo prie Ordino pilių, prie aukštų šaltų koplyčių sienų. Ir už vyro, už didžiojo magistro, per kelis žingsnius, ore, kuris iki šiol buvo tik karštas, stovėjo kažkas.
Regėjimas neturėjo nei kūno, nei šešėlio — tik už kelių žingsnių nuo magistro oras sutirštėjo ir apsunko lyg pažemiui prieš perkūniją. Tas tirštumas iškilo gerokai virš raitelių galvų, sunėręs rankas ir panarinęs kaktą lyg budėtojas prie mirštančiojo guolio.
Geležinis Šventasis.
Šio vardo, kurį jis buvo girdėjęs tik iš vilkų, jis niekada nebuvo ištaręs. Dabar jis atėjo pats.
Vytautas pažvelgė į savo kalaviją. Rūdys, kurios buvo, tebebuvo. Bet po rankena, ant perkūnėlio, kur praėjusią naktį gėrė jo kraujas, jos nebeplito.
— Ne atgal, — sušnibždėjo jis. — Nė žingsnio.
Ir pastūmė žirgą.
Jie smogė iš šono, lietuviai į vokiečius, kaip vilkas smogia didesniam žvėriui: ne į kaktą, o į šoną. Pirmiausia pasigirdo smūgis, panašus į akmens kritimą į pelkę. Paskui riksmai, kuriuos Vytautas girdėjo, nors ausys jo nebeklausė: žmonių, kurie krito, žirgų, krintančių su jais, plieno, skriejančio per orą. Jis neprijojo prie didžiojo magistro. Niekas neprijojo vienas. Aplink Ulricho vėliavą susitelkė daug: lenkai iš kairės, lietuviai iš dešinės, totoriai, kurių jis nepažino, vyrai, apsirengę visomis spalvomis, ir kiekvienas atrodė taip pat pasiryžęs, kaip jis pats.
Jis matė jį iš penkių žingsnių, ten, kur jo akys dar buvo geros.
Ulrichas kovojo pėsčias — žirgas jau buvo kritęs. Stovėjo vienas ant kūnų krūvos su nulaužtu kalaviju, iš visų pusių apsuptas dešimčių karių lyg uola sraunioje upėje, toks pat tiesus ir nepalaužiamas kaip mūšio pradžioje. Šalmas buvo numuštas, tad Vytautas pirmąsyk iš arti išvydo magistro veidą: apie penkiasdešimties metų, plačiakaulį, tiesiais šviesiais antakiais ir ramiu, giedru žvilgsniu.
Ulrichas pakėlė galvą. Jo akys sustojo ties Vytautu.
Abiejų akys susitiko tai trumpai akimirkos daliai, kuri stoja tarp dviejų nebežinančių, ar dar kada nors pasimatys, vyrų, ir Vytautas išvydo magistro vyzdžiuose gilų, seną nuovargį žmogaus, vis dar tikinčio savo tiesa, bet jau nujaučiančio, kad tas tikėjimas jo nebeatlaikys.
Kas smogė, niekas niekada nesužinos. Buvo daug kalavijų, daug ietigalių, daug rankų. Ulrichas parkrito atsiklaupęs, paskui ant šono, ir jo baltas apsiaustas, vienintelis švarus daiktas visame lauke, pasidengė raudonumu, ir didžiojo magistro vėliava nusileido tarp kitų, kaip vienas medis po vėtros, žemyn, į dulkes.
O tai, kas stovėjo už jo, nejudėjo.
Ji tik žiūrėjo žemyn, ilgai, nuleista galva, sudėtomis rankomis. Vytautas matė jos kontūrą aiškiai, ir kiekvienas, kuris žiūrėjo į Ulricho kūną, žiūrėjo ir į ją, nors niekas to nežinojo. Visas ore virpantis karštis, kuris nuo ryto spaudė ir slėgė, visas aitrus, geležinis kvapas, kurį Vytautas nešiojo burnoje nuo vidurdienio, staiga išsisklaidė, kaip dūmai, kai atidaromos durys.
Paskui pasigirdo garsas.
Pasigirdo nelabai garsus, bet aukštas, plonas, tęstinis skambesys — lyg perpus skylančio didžiojo varpo gausmas, sklindantis ne iš mūšio lauko, o iš visų keturių vėjų vienu metu. Dešine ausimi Vytautas klausėsi, kaip tas nesiliaujantis virpesys smelkiasi per velėną, per šaknis, per vilkų gerkles ir Žiežirbos žibintą: nuo Prūsijos vieškelių, nuo Alės upės vingio, nuo senojo kelio į Įsrūtį ir kiekvienos kryžkelės, kur dar garavo žuvusių riterių žirgų pėdos, tūkstantis balsų staiga prisiminė baimę.
Riteriai aplink jį verkė.
Sunku buvo pasakyti, nuo ko prasidėjo: vienas stambus kryžiuotis baltu apsiaustu ir suknežintu šalmu nuleido kalaviją, ir iš po antveidžio per sukrešėjusį kraują bei prakaitą pasruvo ašaros. Netrukus pravirko antras, paskui trečias. Dvidešimt metų mokyti nejausti, įpratę prie geležinės tvarkos, niekuomet nesudvejoję ir nepabūgę vyrai dabar stovėjo tiesūs, sustingę ir drebėdami raudojo, pirmąsyk pažinę mirties tikrumą.
Pergalės svaigulio Vytautas nejuto — krūtinėje tvyrojo tuštuma: tik sunkus, surūdijęs kalavijas saujoje, gilus alsavimas ir staiga po šarvais įsidegęs gintaras.
Gintaras degė.
Kaitra tvoskė it vidurdienio saulė — kiaurai odinį kapšelį, šarvų plokštes ir marškinius tiesiai į krūtinę. Vytautas sustabdė žirgą, gniaužte užgniaužė delnu krūtinę ir pakėlė akis į padangę.
Dangus buvo mėlynas. Giedras, be vieno debesies, toks, kokį duoda tik vidurvasaris.
Žaibas nukrito iš jo be garso.
Smūgio nebuvo — ten, kur prieš akimirką krito Ulrichas, nuo skliauto iki pat velėnos nusileido plati, balta, tiesi vieno vyro storio šviesos kolona ir sustingo lyg šventyklos stulpas ar danguje įrėžtas Gedimino ženklas. Aplinkui suakmenėjo visas laukas: vokiečiai, lenkai, lietuviai ir totoriai, ką tik kapoję vieni kitus, nutilo ir užvertė galvas. Niekas nešaukė ir nebėgo — tris atodūsius visi klūpojo prieš tą baltą, kantrią, teisingą šviesą.
Ir Vytautas pajuto, kaip viskas, ką jis kada laikė užrakinta, atsiveria.
Ne kančia, jos jis tikėjosi. Atmintis. Gintaras plakė šiltai, kaip širdis, ir su kiekvienu dūžiu atėjo veidai: Ivanas ir Jurgis, jo berniukai, ne sargyboje, ne gulintys su karštine, o kaip vaikai, vieną vakarą prie Trakų ežero, kai vyresnysis paklausė, ar tikrai galima nuskęsti to nepastebėjus. Kęstutis, jo tėvas, ne kalėjime, o dienos šviesoje, ant žirgo, žiūrintis atgal per petį su ta savo ironiška šypsena. Birutė. Ona, jaunesnė, plaukai po tinkleliu, juokiasi ir sako, kad vyras per daug galvoja.
Jis galėjo tai nešti. Tai buvo tiesa. Bet nežinojo, kad tai tokia sunki.
Kolona dingo. Griaustinis atėjo po to, kaip būna, kai kažkas didelio sustoja tarp dviejų garsų, ir jis buvo toks stiprus, kad Vytautas jo nebegirdėjo. Jis tik jautė. Kairioji ausis, kuri prieš akimirką buvo storai užkimšta, tapo tuščia: nebuvo nė ūžesio, nė skambesio. Dešinė skambėjo kaip varpas po smūgio.
Jis pažiūrėjo į kalaviją.
Rūdys ėjo palei perkūnėlį kaip upė palei randą. Bet per jas, nuo kryžiaus apačios iki pat geležtės, ėjo plona, tiesi, švari linija, ne storesnė už plauką, kurioje plienas švytėjo sidabru.
Vieną kartą jis ištesėjo.
Žiežirba surado jį, kai lauke jau pasklido dūmai.
Nebuvo su kuo kovoti. Vokiečių vėliavos gulėjo žemėje kaip nukirsti medžiai, ir lenkai, lietuviai ir totoriai vaikščiojo per lauką be tvarkos, ieškodami savųjų, ir kartais kas nors pasilenkdavo prie lavono ir ilgai stovėdavo. Saulė jau buvo nusileidusi virš miško. Vytautas sėdėjo ant žemės, prie sutryptų rugių, ir niekas nedrįso jo trukdyti. Gedvydas stovėjo kiek atokiau, kaip sargybinis.
Jaunuolis atėjo vienas iš rytų, nuo tamsaus alksnyno pusės. Abiem suodinais delnais glaudė geležinį žibintą, kuriame ramiai, šilčiau nei per visą ilgą dieną švietė gelsva liepsnelė. Tylėdamas suklupo ant kelių priešais Vytautą, pastatė žibintą ant sutryptos velėnos ir nudelbė akis į aprūkusį rago langelį.
— Žynys, — pasakė pagaliau.
— Žinau.
— Jis mirė ten, prie pelkės, ant vežimo. Su savo puodu. — Žiežirba kalbėjo lėtai. — Jis nekentėjo. Aš ten buvau. Prieš žaibą jis pasakė: dabar. Ir užmigo. Ugnis jo puode sušvito ir užgeso.
Vytautas pratylėjo — žinojo šią žinią nuo pat tos akimirkos, kai vidury lauko iškilo balta šviesos kolona ir krūtinės gelmėje trūko nematoma svetima gija. Sunku buvo rasti vardą giliai tuštumai, atsiveriančiai užgesus paskutiniam žmogui žemėje, dar mokėjusiam visus penkis balsus.
Jis ištiesė ranką ir paėmė žibintą. Ugnis nesudrebėjo.
— Mes sumokėjom, — tarė jis.
— Taip.
— Ir viskas?
Žiežirba pakėlė akis. Vytautas pamatė, kad jis, ką tik pergyvenęs vieną sunkiausių dienų, kokias gali pergyventi ugnies sargas, tikrai nežino, ką atsakyti, ir kad, nors nežino, vis tiek bando.
— Ne, — pasakė jaunuolis. — Bet šiandien užteks.
Vytautas linktelėjo, prilaikydamas ant kelių šiltą, ramiai alsuojantį žibintą. Dešinėje ausyje labai toli vis dar spengė iš visų Prūsijos kelių atvilnijęs šauksmas, pamažu slūgstantis ir geriantis į dirvą.
Naktis ėjo iš miško. Pirmieji sugrįžę vilkai vienas po kito pasuko į prieblandą ieškoti savųjų, ir Vytautas tylėdamas nulydėjo juos akimis. Priekyje žengė Pilkoji — suodinomis rankomis, dar tuščiu glėbiu, tiesiai į liūną, kuriame nugrimzdo balti apsiaustai su juodais kryžiais.
Gintaras ant krūtinės tebebuvo šiltas.