23 Galmino Giraitė
1410 m. ruduo, Žalgirio laukas
Eglė pamatė ją iš tolo, kaip pamatoma žvakė naktį.
Dvylika dienų ji ėjo į pietus, ir visa Prūsija, pro kurią ji ėjo, buvo ruda. Ne nuo rudens, o nuo ugnies. Ten, kur kadaise stovėjo kaimai, dabar liko juodi kvadratai su išdegusiais kaminais, ir ant vieno iš jų, ant lentos su kryžiumi, sėdėjo varna ir žiūrėjo į ją be baimės. Laukai buvo nenupjauti. Nenupjauti rugių stiebai nulinko ir pajuodo nuo lietaus, o vakarais iš jų kildavo toks kvapas, kokį turi tik pamiršti dalykai.
Paskutinę dieną ties horizontu, ant žemo kalvagūbrio, atsirado žalia sala.
Tarp rudens šalnų pageltusių medžių kalvelė žaliavo it gegužės vidurio tankmė, kur jaunas ąžuolo lapas dar nespėjo sukietėti vėjyje ir šviečia iš vidaus. Eglė sustojo ant tako. Dvi ilgas savaites ant kaklo nejudėjęs žaltys lėtai kilstelėjo galvą į giraitės pusę su ramiu, įtemptu, bemaž pagarbiu budrumu.
— Taip, — tarė ji. — Aš irgi.
Giraitė apėmė gal dviejų šimtų žingsnių plotą. Iš tolo panėšėjo į plynų laukų viduryje pamirštą tamsų miškelį, ir tik priėjusi prie pat pirmųjų kamienų Eglė išvydo, kad medeliai čia nesodinti žmogaus rankos — išdygo patys iš dirvos. Kiekvienas vyro riešo dar nesiekiantis ąžuoliukas stiebėsi iš iškilusio velėnos kauburio lyg iš po marškinių kylančios krūtinės, o tarpus užpildė tokie tankūs lazdynai, kad lanksčias šakas teko praskleisti abiem rankomis.
Kapai. Ji suprato tai ne iš karto. Visa giraitė buvo užaugusi ant kapų.
Kauburiai rikiavosi tiesiomis, tvarkingomis eilėmis, kaip būna laidojant daugybę kritusiųjų ir skubant prieš karščius: ilgos, siauros duobės, paskubomis iškastos liepos pabaigoje, kai lauke dar gulėjo kūnai, ir užverstos drėgna velėna. Vietose, kur kritusiuosius laidojo lenkai su pirmosiomis maldomis, dar kyšojo kreivi mediniai kryžiai, apraizgyti kietais šaknų pirštais. Kryžiuočių kapus be jokių ženklų buvo užgožęs dar tankesnis lazdynų brūzgynas.
Toliau už giraitės pro rudeninius arimus tyvuliuojo Lubienio ežeras, o pelkėtoje pakrantėje dunksojo tas pats tamsus alksnynas, kuriame vasarą į spąstus įkliuvo Ordino raiteliai. Ten kapų kauburių nebuvo, nes skystame liūne neiškasi duobės: po lygia, žalia, neįžengiama klampyne šaknys pačios giliai laikė priglaustuosius. Abipus vandens juodavo du supleškėję kaimai, o tarp jų plytėjo ne ugnies išdegintas plotas: vietoje, kur po magistro žūties iš giedro dangaus krito baltas žaibas, žolė tebestovėjo išblukusi ir balta it daugybę sykių šaltame upelyje skalbta drobė. Jauni medeliai to lopinėlio nelietė — supo ratu lyg seną šventvietę.
Eglė atsiklaupė prie vieno iš kapų ir uždėjo delną ant žemės.
Ji laukė, kad pajus tai, ką jautė visose senų mūšių vietose: alkį. Tą tylų, lipnų, vaikišką alkį, kuris sklinda iš nenuramintų mirusiųjų, kai jie suvokia, kad nebus palydėti. Ji jautė jį prie Vorsklos, kur po kojomis glūdėjo kai kas kur kas tamsesnio už paprastą žemę.
Čia jo nebuvo.
Dirva po ištiestais pirštais alsavo minkšta, gyva šiluma. Giliai po velėna per kritusiųjų kūnus apglėbusį tankų šaknyną ritosi lėtas, palaimingas gaudesys — lyg ant motinos krūtinės užmigusio kūdikio kvėpavimas. Kritusieji nieko neprašė ir nebeklajojo po laukus: kiekvienas ramiai ilsėjosi savo guolyje, tvirtai priglaustas šaknų.
Čia nebuvo aklino kalėjimo — tik šiltas motinos glėbys per ilgai vienumoje klaidžiojusiam vaikui.
— Ačiū, — sušnibždėjo Eglė, po daugelio savaičių pagaliau kalbėdama nebe į tuštumą.
Pačiame tankmės viduryje stovėjo pagrindinis ąžuolas — amžiumi nė kiek ne senesnis už aplinkinius medelius, tik išaugęs ant lygaus, kieto, išdeginto žemės lopinėlio, kur vietoj lazdynų ratu baltavo smulkūs lauko akmenėliai, tarsi vaikui žaisti palikti. Kamienu aukštyn sriegėsi spiralinis žievės raštas — tie patys apsaugos ženklai, kuriuos dar prieš kelis mėnesius regėjo pasienio girioje ant Galmino skruostų. Žemai iš kamieno styrojo vienintelė šaka, užsibaigianti ne lapais, o plačiai išskėstais mediniais pirštais.
Ji sustojo per žingsnį nuo jo.
— Galminai, — tarė ji.
Be jokio vėjo dvelksmo sušnarėjo tankios lajos — visa giraitė vienu ritmu lengvai atsiduso, išgirdusi ištartą savo vardą.
Eglė.
Per nuogas pėdas ir šaknų gijas į pačią krūtinę atvilnijo žemas, iš tolo pažįstamas medžių viršūnių ošimas, dabar jau nebesusaistytas žmogiškos gerklės.
— Kaip tu?
Aš nebemirštu. Tai nauja. Ilgai maniau, kad nebegaliu mirti, nes jau buvau miręs, ir kad tai yra dalis darbo. Dabar matau, kad viskas buvo atvirkščiai.
— Skauda?
Ne. Turėtų, bet ne. Aš jaučiu tik tai, kas apačioje. Giraitė kvėpavo viena krūtine. Jų daug. Aš nežinau, kiek. Jie neprašo vardų, ir tai gerai.
— Ji sakė, kad jums bus…
Taip. Ji paėmė viską. Man tai atrodė teisinga. Pauzė. Ar mes laimėjome?
Eglė ilgai tylėjo. Ji turėjo atsakyti sąžiningai, ir tai buvo sunkiausia.
— Ordinas sumuštas, — pasakė ji. — Jų magistras negyvas. Marienburgo jie neprarado. Vytautas, sako, pasiims Žemaitiją atgal. Dar niekas nežino, kaip.
Ne visam laikui, tarė Galminas, ir lapai sušnarėjo švelniai, kaip juokas. Niekas, kas ateina su pergamentu, neatiduoda žemės visam laikui. Aš tai žinau. Tada ji vėl sugrįš ir paims dar. Aš senas, Egle, kiek tik gali būti senas medis. Žmonės sakė, kad aš gyvenu per ilgai. Bet per visą tą laiką aš nė karto nepatikėjau, kad kas nors iš jų ištvers ilgiau už mane. Giraitė nutilo, paskui prašneko vėl, ir ritmas pasikeitė. Tu blyški.
— Taip.
Tavo rankos permatomos.
Ji pažiūrėjo žemyn. Ant alkūnių, ten, kur lapai lietė odą, buvo matyti vandens spalva. Ji nebuvo to pastebėjusi. Tiksliau: nebuvo leidusi sau pastebėti.
— Aš nesustoju, — tarė ji. — Nežinau, kiek dar galiu.
Nesakyk. Ji nežino — žino tik tai, ką privalo paimti. Gaudesys po kojomis prislopo. Pasilik čia, kiek reikia. Čia šilta, ir niekas nieko neišvaro.
Nuovargis sunkiai traukė prie žemės. Giraitės šiluma pamažu kilo kojomis aukštyn, kvietė pailsėti, ir Eglės padai jau leido į drėgną velėną plonytes baltas šakneles lyg pavasarį dygstanti gilė. Norėjosi atsisėsti prie šio šiurkštaus kamieno, užsimerkti ir nieko daugiau nebeskaičiuoti.
— Ne, — pasakė ji ir išplėšė pėdą.
Nudiegė ne kūną, o kažką kur kas gilesnio, seniai užmiršto. Šaknelės atitrūko nuo dirvos su tyliu, drėgnu pokštelėjimu, ir žemėje liko dalelė jos pačios — smulkmena, panaši į nukirptą plaukų sruogą ar seną vaikystės prisiminimą. Galminas nepratarė nė žodžio.
Prie giraitės krašto, ant vieno iš kapų be ženklų, klūpojo vyras.
Eglė pamatė klūpantįjį tik išlindusi iš lazdynų tankmės. Apie dvidešimt aštuonerių metų išblyškęs kryžiuotis vilkėjo kelionės dulkėmis papilkėjusį, rasos sudrėkintą Ordino apsiaustą su nublukusiu juodu kryžiumi ant krūtinės ir sugrubusiuose pirštuose varstė medinius rožinio karolius. Greta ant velėnos gulėjo nedidelis geležinis kastuvėlis ir drobinis rankšluostis žemei nuo rankų šluostyti.
Pakėlęs galvą, vienuolis išvydo tarp lazdynų šakų stovinčią merginą pelkės spalvos plaukais, su ramiu žalčiu ant kaklo ir vakaro saulės peršviečiamais pirštais, tačiau nė nekrūptelėjo — tik suglumęs įsižiūrėjo lyg gūdžiame miške pasiklydęs keleivis.
— Ar tu šventoji? — paklausė jis vokiškai. Ji nesuprato žodžių, bet suprato prasmę.
— Ne, — atsakė ji lietuviškai.
— Ar tu iš čia?
— Ne.
Jis linktelėjo, nors nebuvo tikras, ir parodė į žemę.
— Aš atėjau pasimelsti už savo brolius. — Riteris rinko žodžius lėtai, nors matė, kad mergina vokiškai nesupranta. — Jų niekas nepalaidojo. Sužinojau po apgulties. Atėjau su dviem tarnais iškasti, ir… — Pamojo į giraitę. — Medžiai jau buvo čia. Mes bandėme kirsti. Kirvis nėjo. Man pasirodė, kad kažkas mane laiko už rankos.
Eglė pažvelgė į kapą. Po lazdynų lapais, tarp šaknų, matėsi šviesus kauliukas, plonas, kaip pirštas.
— Ar galiu pasimelsti? — vaikiškai tiesiai pasiteiravo riteris.
— Gali, — pasakė ji. Ji nežinojo, ar jis supranta. — Jie girdės.
Šlapiame žolyne klūpantis kryžiuotis nulenkė galvą, sunėrė pirštus ir ėmė ramiai berti lotynišką maldą — senuosius žodžius, kuriuos Eglė tūkstantį sykių buvo girdėjusi iš Ordino misionierių lūpų, bet dar niekuomet negirdėjo skambant taip tyrai ir paprastai. Visa giraitė aplinkui nuščiuvo: jauni ąžuolo lapai nebevirpėjo, gilios šaknys nutilo, o iš po sunkios, šiltos velėnos pakilo labai žemas, tolygus dūzgimas — ne iš medžių šaknų, o iš pačių kapų duobių, iš po žemės tyliai besiklausančių kritusiųjų.
Palik jį, tarė Galminas. Balsas buvo labai tylus.
Ji paliko.
Eglei išėjus į pamiškę, vėlyva rudens saulė jau ritosi vakarop. Nupjautos ražienos liepsnojo vario raudoniu, o už nugaros likę tankūs ąžuoliukai žaliavo lyg ant išdegusios dirvos nukritusi gyva dangaus šukė. Mergina daugiau nebeatsigręžė atgal; žaltys ant kaklo vėso, o ryškiai geltoni skruostai, kuriais kadaise puikavosi, išbluko beveik iki sniego baltumo.
Traukė pėsčia į šiaurę iki pat tamsių sutemų, kol staiga nebejuto kairiojo kulno — jokio aštraus dieglio, tik glotnus, ramus nejautrumas lyg prie odos priaugusio seno drabužio. Pasilenkusi pirštais palietė nuogą pėdą: padas tebebuvo tvirtas ir šiltas, tačiau ten, kur oda giraitėje buvo įleidusi baltas šakneles, žiojėjo nematoma tuštuma.
Atsisėdo ant vėsios nakties velėnos. Tamsiame danguje viena po kitos įsižiebė rudeninės žvaigždės. Už nugaros lėtai, tolygiai alsavo jauni medeliai — visą šimtą metų saugos kritusiųjų ramybę, kol galop virs paprasta pakelės giria, kurios niekas nebeklausinės.
Virš lauko plasnojo mažas paukštis, rudas, nedidelis, kokių ji nebuvo pastebėjusi nuo pavasario. Ji ilgai į jį žiūrėjo. Paskui, nesvarstydama, pavadino jį, kaip dera: lakštutė. Žodis atėjo lengvai, kaip senas paprotys. Ji nustebo ir pagalvojo, kad jo neprisiminė pati. Giraitė jai jį davė, kaip duoda vandens gurkšnį ligoniui, ir ji nežinojo, ar už tai dėkoti.
Ji pagalvojo apie tai, ką pamiršo. Pušį. Kvapą. Vardą. Pagalvojo, kad taip ir atrodo, kai kas nors, ko tau buvo daug, pradeda tave palikti pamažu: tu nežinai, kada jį praradai, kol neišgirsti, kad kažkas giedojo.