25 Torunės Taika
1411 m. vasario 1 d., Torunė
Sutartis išėjo gerokai trumpesnė, negu tikėjosi — dar raštininkui neprabilus, Vytauto akis užkliuvo už ištiestose rankose laikomo pergamento, vos ilgesnio už vyro dilbį. Po didžiojo vasaros mūšio, po ilgo žygio ir iki juodumos išdegintos pusės Prūsijos visas kruvinas karas sutilpo į vieną veršio odą, sužymėtą lygiomis lotyniškomis eilutėmis it skolos knygos lapas.
Torunėje buvo šalta. Vyslos ledas kasnakt traškėjo po tiltu, ir Vytautas, įėjęs į derybų menę, matė, kad jų pirštinės, kurias jie nenusimovė, kad nesušaltų, pasidarė kietos kaip lentelės. Menė buvo žema, apšildyta dviejų židinių, ir joje tilpo viskas, kam reikėjo tilpti: lenkų ponai vienoje stalo pusėje, Ordino derybininkai kitoje, ir karalius stalo gale, su rankomis, sudėtomis ant kelių. Vytautas atsisėdo šalia jo. Jie nepasisveikino. Per ilgus mėnesius jie išmoko kalbėtis tuo, ką praleisdavo.
Dobrynės žemė grįžta Lenkijai — raštininkas perskaitė pirmąją eilutę greitai ir įprastai, nes dėl šio krašto niekas menėje nebesiginčijo. Belaisviai paleidžiami namo, o už jų laisvę Ordinas sumokės šimtą tūkstančių kapų Prahos grašių keturiomis lygiomis dalimis per vienerius metus. Nuskambėjus sumai, lenkų ponai, žinoję skaičių dar iš vakarykščių derybų, vis tiek kilstelėjo antakius. Vytautas nė nemėgino vaizduotis tokio sidabro kalno — tik prisiminė Kijevo vienuolius, plėšusius auksinius ikonų apkalus Edigėjaus duoklei: šįsyk vieni lydys savo bažnyčių indus, o kiti sėdės prie ąžuolinio stalo ir skaičiuos.
Dešinė jo ausis girdėjo kiekvieną žodį. Kairioji nebegirdėjo nieko nuo to žaibo. Per tuos mėnesius jis išmoko sėdėti taip, kad kalbantysis būtų jo dešinėje, ir niekas nepastebėjo to, ko nepastebi žmonės, kurie ir taip žiūri į jį kaip į karalių.
— Žemaitija, — tarė raštininkas.
Vytautas laukė.
— Ordinas atsisako savo teisių į Žemaitiją, — skaitė vyras ir iš lotyniško sakinio ėmė versti, ir žodžiai krito po vieną, lyg kas išmėtytų iš kišenės akmenis. — Karaliaus Vladislovo ir didžiojo kunigaikščio Vytauto gyvenimo dienoms. Ir ne ilgiau.
Menėje niekas nepakeitė veido. Taip nutinka, kai visi jau žino. Lenkų vyskupas nuleido akis, lyg skaitydamas maldą. Ordino pasiuntinys, jaunas komtūras, kurio vardo Vytautas nė karto nebuvo ištaręs, sutiko jo žvilgsnį ir nė kiek nesumišo, ir pasakė savo balsu, tyliai, kaip tariama šventa tiesa:
— O kai Dievas pašauks jus abu, Žemaitija grįš ten, kur jai priklauso: po kryžiumi.
Vytautas jo neatsakė. Raštininkas skaitė toliau: karalius ir didysis kunigaikštis įsipareigojo pakrikštyti visus pagonis, kurie dar liko Lietuvoje ir Žemaitijoje. Šis sakinys nuskambėjo tyliau už kitus, nes visi jį laikė ne sąlyga, o pažadu, kurį kada nors teks ištesėti. Vytautas stebėjo, kaip raštininkas laiko pergamentą, ir pagalvojo, kad popierius yra daug žiauresnis už kalaviją: kalavijas bent neslepia, kiek jis ištvers, o popierius slepia viską, kas neparašyta.
Dvi žmogaus gyvybės. Vytautas mintyse pasvėrė likusį laiką lyg patyręs lankininkas paskutinę strėlę strėlinėje: jam pačiam jau ėjo septintoji dešimtis, Jogaila buvo dvylika metų jaunesnis — bent taip tvirtino Krokuvos dvariškiai, nors tikslių gimimo metų nežinojo nė pats karalius. Dvidešimt, gal trisdešimt žiemų, jei dievai ar velniai bus gailestingi, o po trijų dešimtmečių Žemaitija vėl bus atplėšta. Nuo pat vaikystės pažinojo rūsčius žemaičių seniūnų veidus — senolius, sėdinčius ant lauko akmenų ir besišnekančius su šaknimis. Senoji giria nesimatuoja mirtingojo amžiumi, o šiandien Torunės pergamentas įspraudė amžiną mišką į dviejų senolių likusius metus.
— Pusbroli, — pasakė Jogaila.
Karalius prabilo vos girdimai, tačiau sėdėjo dešinėje, tad Vytautas pagavo kiekvieną skiemenį. Abu žvelgė ne vienas į kitą, o į eilutes vedžiojančius raštininko pirštus.
— Gali nepasirašyti, — tarė Jogaila.
— Galiu.
— Aš nepasirašysiu už tave.
— Žinau.
— Mūsų šauktiniai traukia namo, — tyliai, beveik atsiprašydamas pratarė Jogaila. — Daugiau nieko nebegaliu išspausti. Lenkų ponai nebenori žygiuoti toliau Marienburgo — nesuvokia, kad prie tų sienų viskas ir sprendėsi. Jiems dabar rūpi tik žiema, mokesčiai ir Vengrijos karalius.
Vytautas žiūrėjo į savo dešinę ranką, gulinčią ant stalo. Jos linijose dar buvo pelenų, nors jis buvo nusiplovęs kelis kartus: ne daug, tik pilkas tonas, įsigėręs į odos raštą. Per mūšį, per lauko naktį, per visus mėnesius ji nešiojo tuos, kurie liko prie Vorsklos. Nė vienas iš jų neliko jos šeimininku, bet nė vienas nebuvo paleistas.
— Tu supranti, ką tai reiškia, — tarė jis.
— Taip.
— Kunigai ateis su mūsų vėliavomis. Ne tuoj, ne šiemet. Bet tu žinai, ką Ordinas sakys visai Europos dvasininkijai. Jie vėl ne krikščionys. Ir kuo jiems atsakysi? Tik tuo, kad pakrikštysi.
— Aš krikštijau Lietuvą, — ramiai atsiliepė Jogaila, kietai sunėręs pirštus ant kelių. — Prisimink, pusbroli: pats tai atlikau, tad man aiškinti nereikia.
Vytautas pagaliau pažvelgė į jį. Pusbrolis buvo senesnis, nei jis prisiminė: skruostai įdubę, apie akis plonos linijos, kaip žemėlapio upės. Vytautas pajuto, kaip viduje pakyla kažkas, ko nesitikėjo: gailestis. Ne Jogailai. Sau, kad jį pajuto.
Pasirašymas užtruko trumpiau, nei skaitymas. Karalius uždėjo savo antspaudą, Vytautas savo, ir vaškas, kurį kažkas paruošė per šaltai, sutrūko ant krašto. Raštininkas tai pastebėjo ir ištaisė, nė žodžio nepratardamas. Jam už nugaros, prie šoninio stalo, sėdėjo kitas, daug jaunesnis, ir rašė nuorašą, ne skubėdamas, tvirta, tiesia ranka, kokia rašoma tik tada, kai žino, kad bus skaitoma ilgai. Jis buvo dvidešimt vienerių, siauraveidis, juodais antakiais ir didele nosimi, ir nė karto nepakėlė akių nuo lapo. Tik kai pasiekė vietą apie Žemaitiją, jis sustojo, perskaitė eilutę dar kartą ir pasakė pats sau, beveik negirdimai, lotyniškai: kol gyvi.
Vytautas pamatė jį tik todėl, kad tą vakarą buvo apžiūrėjęs viską. Tai buvo karaliaus sekretorius, kurį jis du kartus matė Griunvaldo lauke: kartą netoli karaliaus kėdės, kartą po mūšio, su kruvinomis rankovėmis, vyrą su tokia veido išraiška, kokią turi tas, kuris ką tik padarė labai teisingą dalyką ir dar nežino, ar jam tai patinka. Dabar tos išraiškos nebeliko. Liko tik pedantiškas pasitenkinimas žmogaus, radusio sakinį, kuris tinka vėlesniam darbui.
Torunės bažnyčių varpai ėmė gaudžiai skambinti dar nebaigus dėti antspaudų — miestas apie taiką sužinojo anksčiau už pačius derybininkus. Lenkų ponai kilo iš krėslų glėbesčiuodamiesi; vienas čiupo Vytauto plaštaką ir tvirtai papurtė su mūšio bendražygio įkarščiu. Kunigaikštis atsakė paspaudimu: šiems vyrams nereikėjo sukti galvos dėl rytojaus, ir tuo galėjai jiems tik pavydėti.
Jis išėjo į lauką, kol kiti dar vaišinosi. Torunės gatvės kvepėjo ledu, dūmais, šlapia plyta ir žuvimi, sudėta į statines prie tilto. Raudonos sienos tamsėjo vakare. Jis nuėjo prie upės ir sustojo ant kranto, kur ledas dar neįsitvirtino ir juodavo plyšiais, ir žiūrėjo į vandenį, kuris tekėjo po plutos, pasiryžęs eiti į jūrą.
— Du gyvenimai, — pasakė kažkas jo dešinėje. Henė visada žinojo, iš kurios pusės kalbėti. — Du akmenys. Sąžiningas pasiūlymas.
Henė sėdėjo ant statinės, vidury žiemos apsisupęs plonytėmis juoda bei raudona skraistėmis. Kepurės varpeliai tylėjo, o virš delnų lyg dvi žvaigždės sukosi du juodi akmenys — skriejo sklandžiai, be menkiausio virpulio, kurį anksčiau įnešdavo trečiasis, ir atrodė gerokai lengvesni.
— Tu sakei, kad nekuri sandėrių.
— Nekuriu. — Henė pagavo vieną akmenį, paskui kitą. — Aš tik žiūriu, kaip jie parašomi. Ir pastebiu, kad jie visada būna tobuli. Karaliaus ir kunigaikščio gyvenimo dienoms. Kiek tikslumo. Nei dienos daugiau, nei dienos mažiau. Net pats Velnias nebūtų sugalvojęs švaresnio sakinio. — Jis nusišypsojo. — Ordino raštininkai yra puikūs žmonės. Jie dar nežino, kad mokosi pas mane.
— Eik.
— Aš einu, kur reikia. — Jis atsistojo. Vytautas ketino pasakyti dar kažką, bet Henė jau žingsniavo prie tilto, palikdamas ant statinės dugno du apvalius, nuo sniego neužklotus ratus, kurie jau spėjo apšalti. Jis neatsigręžė. — Visi gauna savo dalį, kunigaikšti, — pasakė jis, jau nesisukdamas. — Ir visi laiku.
Vytautas laukė, kol jo žingsniai nutils. Nutilo anksčiau, nei turėjo.
Išsitraukęs iš kapšelio gintarą, Vytautas pajuto ramią, lygią šilumą — be staigios, kvapą gniaužiančios bangos, kokia kadaise atnešdavo Birutės prisilietimą. Nuo pat vakaro po Griunvaldo akmuo nebuvo atvėsęs. Vytautas baiminosi, kad išgirdęs sąlygą apie dvi gyvybes gintaras vėl sustings į ledą, palaikęs parašą išdavyste, tačiau derva matavo ne pergamento raides, o tikrąjį širdies siekį: išlaikyti Žemaitiją visam laikui, ne dvidešimčiai metų.
Ir toji tiesa, pagalvojo jis, bus sunkiausia iš visų išsaugoti.
Šiluma turėjo savo kainą, kurią jis iki tol suprato tik žodžiais. Nuo Griunvaldo, kiekvieną kartą, kai akmuo šildė, jam ateidavo ne džiaugsmas, o veidai. Vakar jis prisiminė jaunesniojo sūnaus balsą, kuriuo šis kadaise klausė apie arklį, ir negalėjo kelias valandas dirbti. Akmuo atsimena už jį, buvo pasakiusi jūra. Jis pasakė, kad galės tai nešti. Tik nežinojo, kaip skaudės atmintis.
Už jo ėjo žmonės, atidarinėjo duris, kėlė šauksmus. Torunė gėrė už taiką, ir jis nuėjo pro juos tarp raudonų sienų, ant kurių nuo Vyslos kilo šaltis. Per jį prabėgo viena mintis, aiški, kaip žvaigždė žiemos danguje: kad viskas, ką jis iki šiol darė, buvo karas prieš Ordiną, ir kad šis karas baigėsi. Prasidėjo kitas. Šį kartą jį teks laimėti ne kalaviju, o laiku. Žmogui, kuriam jau skaičiuojamos dienos.
Ties nakvynės namų durimis jį pasitiko Gedvydas, žemaitis, kuris buvo su juo nuo Vorsklos, ir paklausė, ar viskas gerai.
— Taip, — atsakė Vytautas. — Mes laimėjome.
Gedvydas linktelėjo, nes tikėjo. Paskui, nedrįsdamas žiūrėti į akis, paklausė, ar žemaičiams kas nors pasakys apie sutartį, ar jie sužinos iš kunigų.
— Pasakysiu pats, — tarė Vytautas. — Kai bus pavasaris ir kelias išdžius.
Kokiomis eilutėmis tai pasakys, dar nežinojo. Žemaičių seniūnai niekuomet neprašė nei Salyno, nei Racionžo, nei šios Torunės taikos — troško vien palikti jų girias ramybėje, o tokios teisės neįrašysi į jokį pergamentą. Krūtinę suspaudė nerimas: kai pavasarį paskelbs jiems apie pergalę, senoliai pažvelgs tuo pačiu tyliu, kantriu žvilgsniu, kokiu raminamas nesuprantantis vaikas.
Gedvydas atsitraukė, praleisdamas jį. Vytautas praėjo pro jį ir užlipo laiptais, kuriuose kvepėjo šlapia vilna. Jis pagalvojo, kad pasakė tiesą, ir kad tiesa dar niekada nebuvo tokia nepatogi.