5 Švitrigailos Pabėgimas
1402 m. sausis – liepa, Marienburgas; Medininkai
Konradas fon Jungingenas pasiūlė jam sostą, ir Švitrigaila išraudo: joks čia buvo ne sostas.
Tai buvo pergamentas, ilgas, sunkus nuo trijų antspaudų, ir jame rašė lotyniškai, kad kunigaikštis Švitrigaila, Algirdo sūnus, turi teisę į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę pagal tėvo valią, o Vytautas ją laiko neteisėtai. Tekstas buvo ne bjaurus: gražiai sudėliotas, su tokiu pagarbiu tonu, kad Švitrigaila perskaitė jį du kartus, ieškodamas apgaulės, ir nerado. Tai buvo blogiausia. Ordinas jo nuoskaudą aprengė teisėto palikimo rūbu. Jis norėjo tuo tikėti, ir todėl tai veikė geriau už bet kokią apgaulę.
— Mes pripažįstame jūsų teises, kunigaikšti, — tarė didysis magistras.
Magistras sėdėjo prie ilgo stalo savo menėje — žemo ūgio, sudžiūvęs, rašaluotais pirštais — ir vietoj Švitrigailos įdėmiai tyrinėjo išskleistą pergamentą, tarsi matuodamas, kiek naudos iš šio rašto dar galima išspausti. Ant sienų kabojo vėliavos, virš galvos juodavo ilgos sijos. Patalpa atsidavė vašku bei šlapia vilna, o iš už storos mūro sienos liejosi vienuolių giedojimas, regis, niekada nesibaigiantis.
— Ir ką tai man duoda? — paklausė jis.
— Raitelių. Dvidešimt kuopų iki žiemos pabaigos, dar dešimt pavasarį. Ginklų. Raštą, kurį galėsite parodyti bajorams. — Konradas pagaliau pakėlė akis: atidžias, pavargusias, tačiau kupinas apskaičiuoto pirklio dosnumo. — Mes nenorime jums sosto, kunigaikšti. Mes norime, kad jūsų pusbrolis turėtų su kuo kalbėtis.
— Kitaip sakant, aš esu vežimas.
— Jūs esate kunigaikštis. Tai pats rimčiausias dalykas, kuriuo gali būti Algirdo sūnus.
Švitrigaila įbedė žvilgsnį į savo pirštus ant pergamento, pats nežinodamas, ar derėtų įsižeisti. Per pastaruosius kelerius metus buvo išmokęs išsyk neprieštarauti: verčiau pirma įsižiūrėti į pašnekovo veidą, kai šis tau pritaria.
Prieš kelias savaites jis iškeliavo iš savo apanažo, apsimetęs pirkliu, su šešiais vyrais ir viena skrynia, ir daugiau negrįžo. Kodėl? Jis galėjo pasakyti dešimt priežasčių. Vytautas buvo didysis kunigaikštis iki gyvos galvos, ir tai buvo parašyta, o Švitrigaila turėjo tik tai, ką pusbrolis jam paliko. Jogaila buvo karalius. Skirgaila, tas bent buvo nuoširdus, buvo miręs. Visi Algirdo sūnūs, išskyrus jį, jau buvo ką nors laimėję arba praradę, ir jis vienintelis tebestovėjo ant sienos, laukdamas.
Tikroji priežastis buvo trumpesnė. Jis nebegalėjo žiūrėti, kaip Vytautas dirba.
Regėdavo tai Vitebske, pusbroliui atvykus patikrinti miesto: raštininkai, vaško lentelės, lėtai pylimą brėžinyje vedžiojantis pirštas ir vyrai, po Vytauto žodžio pamirštantys, dėl ko ginčijosi. Švitrigaila troško, kad kas nors bent sykį išklausytų jį su tokiu pat atidumu, kokiu Vytautas klausydavosi savo raštininkų.
Kelionė į Medininkus užtruko devynias dienas, jau birželio gale, kai pelkės išdžiūvo.
Ordino kuopos traukė į vasaros Reise įprasta tvarka per išdžiūvusias pelkes bei seklias upes, o Švitrigaila jojo vilkstinės priešakyje greta nepažįstamo komtūro, prabylančio tik vokiškai ir tik retkarčiais. Vilkėjo lenkišką apsiaustą, rusiškus šarvus, lietuvišką kepurę, ir kryžiuočiai dirsčiojo į jį lyg į keistą svečią prie vaišių stalo — be priešiškumo, smalsiai, tvirtai įsitikinę, kad ir šis kąsnis pasitarnaus Ordino reikalui.
Iš visų išsiskyrė tik brolis Dietrichas. Vyresnis, šlubas nuo senos Reise, kurioje neteko pusės dešinės pėdos, riteris jojo vilkstinės pakraščiu ir šnekėjo lietuviškai — švariai, bet nedrąsiai, kadaise pramokęs žodžių iš belaisvių ir savo paties gėdos. Vakare kuopoms apsistojus prie pelkės, prisėdo greta Švitrigailos prie laužo ir atlaužė duonos kriaukšlę.
— Aš mokiau jūsų pusbrolio sūnus, — tarė jis. — Balgoje. Du berniukai. Vienas mėgo žirgus, kitas knygas.
— Jie mirė.
— Taip. — Dietrichas įbedė akis į žarijas. — Gydytojas sakė: karštinė. Aš nežinau. Tiek tegaliu pasakyti, kunigaikšti. Nežinau. Prašau, nepasakokite Vytautui. Jis ir šiaip supranta, kad aš nežinau.
Švitrigaila paėmė duoną. Buvo alkanas, ir tai atrodė bjauriausia. Jis valgė ją, žiūrėdamas į ugnį, ir galvojo, kad Vytautas niekada nebūtų paėmęs.
Medininkų mūrus atpažino dar iš tolo, už mylios, ir nuo to vaizdo pirmąsyk per visą žygį skaudžiai užgniaužė gerklę.
Priešais dunksojo didžiausia Lietuvos gardinė pilis. Vaikystėje šie mūrai jam atstojo visą pasaulį: keturi bokštai, aukšta lauko riedulių siena, o viduje — erdvi, lygi aikštė visai kariuomenei išrikiuoti, kur mažas mokėsi jodinėti poniu, vardu Žvirblis, motinai iš bokšto lango šaukiant saugotis ir nenukristi. Dabar gynybinis mūras ir kuorai pasirodė gerokai žemesni, ankštesni nei atmintyje; vien tik tiltas per griovį ištįso toks pat ilgas, tačiau šįsyk Švitrigaila jojo juo su svetima kariauna.
— Pasakykite jiems, kad čia jų kunigaikštis, — tarė komtūras.
Švitrigaila pakėlė galvą ir pašaukė iš savo žirgo, tuo tonu, kuriuo buvo mokytas šaukti, kai užaugs:
— Aš Švitrigaila, Algirdo sūnus! Atidarykit sūnui!
Siena tylėjo. Vėliau, po ilgo laiko, tolimame bokšte pasirodė žilas vyras su šalmu rankoje. Tai buvo vietininkas, kurį jis prisiminė: Daugirdas, kuris išmokė jį šaudyti iš lanko. Jis žiūrėjo žemyn, ir Švitrigaila pamatė, kad jis jį pažino ir jam dabar skaudu.
— Kunigaikšti, — pasakė Daugirdas. — Jūs jojote šiuo tiltu ant mažo žirgo. Aš laikiau jūsų vadeles. Dabar neatidarysiu.
— Tada mes įeisim patys.
— Taip, — atsakė jis. — Žinau.
Jie įėjo patys.
Švitrigaila nenorėjo žiūrėti, bet akių nenusuko. Kryžiuočiai dirbo be įniršio, dalykiškai lyg per rugiapjūtę: viena kuopa prie vartų, antra prie sienų, trečia pasitiko pro užpakalinius vartus besitraukiančią įgulą — gudrusis senis Daugirdas nesiruošė guldyti galvos dėl akmenų ir išsivedė vyrus, palikdamas vokiečiams sienas, kurių vis tiek nebūtų apgynęs. Kiemas ėmė tvinti liepsna: pirmiausia supleškėjo tvartai, paskui pastogės bei kuorų viršūnės, o nuo kaitros pajuodę rąstai ašarojo derva. Stovėdamas pačiame kiemo viduryje, kur kadaise mokėsi joti, Švitrigaila pajuto degančius skruostus — įtikinėjo save, kad kaitina vien gaisras.
Ne tik.
Jo apsiaustas kvepėjo dūmais. Tą kvapą jis išsineš namo, ir jis liks ilgai, kaip lieka kvapas po svetimos vestuvės.
Prie šoninių vartų tarp tvartų spietėsi kaimo moterys su vaikais ir ryšuliais — niekas neįsakė nei išvaryti, nei paleisti. Tylėdamos glaudėsi prie sienos, o viena jauna moteris, laikydama už rankos mažą berniuką, žvelgė kiaurai Švitrigailą lyg į tuščią vietą. Pasukęs žirgą prie komtūro, kunigaikštis paliepė atkelti vartus. Vokietis kilstelėjo antakį.
— Tai jūsų žmonės, kunigaikšti. Jūsų reikalas.
— Tada tegul eina.
Vartai atsivėrė. Moterys išėjo vienodu, neskubriu žingsniu, nė viena neatsigręžė ir nepadėkojo. Tai buvo vienintelis poelgis, kurį Švitrigaila tą dieną atliko savo valia, ir niekas jo nė neprisimins.
Palapinė, kurią jam pastatė ant pievos už griūvančios sienos, ten, kur kadaise ganėsi jo ponis, buvo Ordino. Tvirta, drobinė, su ugnimi viduryje, su alaus ąsočiu ir lova iš eglišakių. Ten jis gulėjo ir klausėsi, kaip nakties sargybiniai gieda, ir negalėjo užmigti, ir nenorėjo.
— Vėl nesimiegi, — tarė žmogus prie užuolaidos.
Ant grūdų maišo tupėjo Henė — smulkus, vikrus, pilkais drabužiais — ir svaidė į orą juodus akmenėlius. Švitrigailos akis užkliuvo už skaičiaus: ore sukosi tik du. Abu lėtai vijosi vienas kitą ratu, o trečiojo juokdarys delne nebeturėjo.
— Pas mane, — tarė Švitrigaila. — Į Ordino palapinę.
— Aš visur. — Juokdarys šypsojosi. Švitrigaila pažino tą šypseną: tokią pat, kokia jis šypsojosi Trakuose, kai Švitrigaila buvo vaikas, o juokdarys sėdėjo Jogailos stalo kampe ir žiūrėjo į jį, tarsi žinotų kažką, ko jis nenorėjo sužinoti. Ta pati šypsena, tas pats pavargęs gerumas. Gal tik žvilgsnis dabar buvo trumpesnis. — Žiemą Krokuvoje tavo brolis vedė. Cilės Aną. Dvidešimt vienų metų, šviesiaplaukė. Atrodo, mylės jį, kiek gali mylėti žmogų, kurį pažįsta tik iš laiškų.
— Tu esi ir ten?
— Esu ir ten. Aš esu visur, kur pasirašoma. Ir pas tave, kunigaikšti, jei kam nors dar neaišku. — Akmenys sukosi lėčiau. — Aš patariu visiems. Tokia mano padėtis.
— Ar Vytautas žino?
— Vytautas žino, kad aš patariu visiems. Šitą mes jau seniai išsiaiškinome.
Švitrigaila atsisėdo ant lovos. Ketino patylėti, bet klausimas pats išsprūdo iš burnos.
— Du, — tarė jis. — Tik du.
— Trečias nukrito į grindis Kijeve. — Juokdarys neparodė nei gailesčio, nei pasididžiavimo. — Dabar jie du. Tavo brolio ir tavo pusbrolio.
— O mano?
Henė sustojo.
Abu juoduliai sustingo ore. Vos vienam atodūsiui, tačiau Švitrigailai užteko laiko išvysti, kaip po sustingusia juokdario šypsena tamsiai suvirpa gelmė — tarsi į ramų vandenį būtų nugrimzdęs svarmuo. Paskui ratas vėl pajudėjo.
— Tu dar nesvertas, — pasakė Henė.
— Nesvertas.
— Kreida, kunigaikšti. Kitų anglimi, o tavo kreida. Ją lengva nuvalyti, bet kol kas niekas to nepadarė. — Jis nusišypsojo, ir šypsena buvo graži. — Ar nori, kad būtų užrašyta anglimi?
Švitrigaila norėjo. Jis norėjo to labiau, nei norėjo sosto, ir nežinojo, kodėl. Norėjo, kad kas nors, kokiame nors pergamente, tiksliai ir negrįžtamai užrašytų, kad jis egzistavo. Kad jis yra. Kad jis ne tik ant sienos laukiantis vaikas.
Jis jau buvo pravėręs lūpas, kai kažkas jame, pavargęs ir užsispyręs, atsakė už jį:
— Ne šiandien.
— Ne šiandien, — pakartojo Henė ir pagarbiai palinksėjo. — Gerai. Jokio skubėjimo. Laikas mano.
Jis atsistojo, padėjo vieną akmenį ant lovos šalia Švitrigailos, tik akimirkai, kaip padeda vaiko saldainį, ir paėmė atgal. Akmuo buvo šaltas. Švitrigaila pajuto jį per audeklą, per odą, per riešo kaulą.
— Prisimink, — tarė juokdarys prie išėjimo. — Visi prisimena žmogų, kuris sudegino jų namus. Tai jau užrašyta anglimi.
Juokdariui išėjus, palapinės atlapas nusileido. Švitrigaila dar ilgai sėdėjo susiėmęs riešą ten, kur odą nudegino ledinis akmuo, ir klausėsi prie laužų giedančių sargybinių vienodo, nepaliaujamo choro. Mintyse iškilo Daugirdas, kadaise vedžiojęs jo ponį už pavadžio. Tamsoje skruostus vėl išmušė karštis, ir šįsyk nebuvo prieš ką slėpti gėdos.