4 Pirmasis Sukilimas
1401 m. kovas, Dubysos brasta, Žemaitija
Dubysos ledas ėjo jau trečią dieną, ir iš pilies pusės kvepėjo derva.
Nauja Ordino tvirtovė stovėjo ties brasta, ant žemo kyšulio tarp sraunios upės ir senos pelkės. Pilaitė buvo nedidelė: dvi eilės drūtų statinių, mediniai sargybos bokštai kampuose, kiemas su kalve bei žirgų tvartu ir dar šviežia geležimi kaustyti sunkūs vartai. Visi sienojai buvo ąžuoliniai. Galminas žiūrėjo iš šilo pakraščio, kur stovėjo nuo pat pavakario, ir po nuogais padais jautė smulkų, įtemptą šaknų virpulį. Kiekvienas iš šimto keturiasdešimties nukirstų rąstų vis dar atminė gimtąjį slėnį; kai kurie medžiai buvo išaugę greta vienas kito.
Aplink jį gulėjo penki šimtai vyrų.
Vyrai tylėjo. Žemaičiai į mūšį nežygiuoja su dainomis — išeina lyg į sunkią rugiapjūtę, nešini malkų kirviais, pjautuvais, pačių drožtais uosio lankais ir odiniais duonos krepšiais. Dauguma buvo jauni, dar nespėję susilaukti sūnų, perimsiančių tėvų vardus. Tačiau būryje sėdėjo ir tėvai, kurių berniukai jau gyveno Karaliaučiuje ir mokėsi svetimos vokiškos šnekos; tie vyrai laikėsi skyrium, ir niekas nedrįso jų kalbinti.
— Čia, — tarė Kirmėlė.
Jis atvežė iš šiaurės vežimą druskos. Žemaitis pardavėjas, trumpai kirptas, su rūpestingu, kiek pavargusiu veidu, nuo kurio niekas nebūtų atspėjęs, kad jis jau penkerius metus negali prisiminti savo gimtojo kaimo vardo. Po druska, po tris sluoksnius šiaudų, gulėjo šešiasdešimt arbaletų ir kelios skrynios geležinių antgalių. Jis nenulipo nuo vežimo, kol vyrai neišvertė krovinio.
— Kunigaikštis nieko nedavė, — pasakė jis. — Aš tik pravažiavau.
— Kunigaikštis negirdėjo, kad esate čia, — atsakė Galminas.
— Taip. Taip ir sakė. — Kirmėlė atsargiai užrišo druskos maišą. — Prieš savaitę sukilo Smolenskas: Jurgis Svjatoslavičius sugrįžo su riazaniečių pulkais ir išginė mūsų įgulą. Vytautas dabar toli rytuose, kur ir privalo būti. Čia atjoti negali — negali net balsu prisipažinti, jog nenori joti prieš jus.
— Pasakyk jam, kad jo rankos tegul lieka švarios.
— Jos pilkos, — tarė Kirmėlė. — Jis jų nenuplauna.
Galminas nusuko akis. Šaknys jam pasakė, kad ledas ant upės jau plonėja, kad nuo pelkės kyla šiltas rūkas, kad vėjas keičiasi. Jis perdavė žinią kitiems nežodžiais, tiesiog perkeldamas savo svorį ant kojų, ir penki šimtai vyrų atsistojo vienu metu, tyliai, kaip pasilenkia rugių laukas po vėjo.
Ugnis pradėjo nuo bokštų.
Jie šaudė degančiomis strėlėmis, apvyniotomis pakulomis ir pamirkytomis derva, ir pirmieji užsiliepsnojo ne rąstai, o stogai, nes stogai buvo šiaudiniai, o rąstai dar drėgni. Kieme kilo riksmas. Raiteliai užgesino pirmąjį gaisrą, užgesino antrąjį, ir iš vartų išjojo dvidešimt su baltais apsiaustais ir juodais kryžiais.
Galminas žengė iš šilo, priklaupė ir padėjo delną ant žemės.
Niekas nebuvo jo tokio meno mokęs — pakako vien tyliai sutikti su bundančia žeme. Šaknys po padais pasvėrė atšuoliuojančius dvidešimt šarvuotų žirgų, ir pažliugusi velėna po kanopomis ėmė minkštai liūliuoti. Kiekvienas sunkus šuolis smigo vis giliau į juodą dumblą. Priekinis ristūnas paslydo, antrasis užkliuvo iš paskos, trečiasis su visu šarvuotu riteriu griuvo ant šono, ir visas būrys ėmė klimpti akivaro klampynėje lyg musės tirštoje pušų dervoje. Krūtinės gelmėje kažkas džiūgaute džiūgavo — ne pats Galminas, o Ji.
Žemaičiai išėjo iš miško prie jų.
Tai, kas vyko paskui, nebuvo kova. Ordino raiteliai buvo geriausi, kokius Marienburgas galėjo atsiųsti į žemaičių pelkes: nebijantys, tvirti, ištikimi savo priesaikai. Jie kovėsi, kol galėjo, ir daugelis taip ir neatsikėlė iš purvo. Ugnis suėdė vartus, kiemą, kalvę. Iš dūmų išėjo tik keli, ir tie be ginklų.
Tvirtovė liepsnojo, ir drauge su ja degė šimtas keturiasdešimt ąžuolų, skleisdami ilgą, žemą gausmą. Klausydamasis padais, Galminas jautė: rąstai gaudžia ne iš skausmo — medžiai grįžta namo.
Pilies vaitą jie paėmė gyvą.
Jis nebuvo jaunas. Penkiasdešimt, gal šešiasdešimt, plačiapetis, su sidabriniais plaukais, nukirptais lygiai nuo smilkinių, su veidu, kuriame seniai nebeliko nieko atsitiktinio. Jis sėdėjo ant savo žirgo, nes jį ant žirgo ir suėmė, apsuptas vyrų su kirviais, ir ranka, kuria laikė vadeles, nedrebėjo. Žemaičiai išvedė jį iš dūmų ir atvedė prie Galmino, ir niekas nesuprato, kas ką turi sakyti.
— Jūs vilkai, — prabilo vaitas lietuviškai. Žodžius tarė švariai, per dvidešimt pasienio tarnybos metų įpratęs prie vietinės šnekos. — Žinojau, kad ateisite. Tik nesitikėjau, kad taip greitai.
— Kur keturiasdešimt vienas vaikas? — paklausė Galminas.
— Karaliaučiuje. — Vaitas pažiūrėjo į jį ir ilgai nenuleido akių. — Aš jų nesaugojau. Aš saugojau šią pilį. Jei norite man ką nors nuspręsti, nuspręskite už tai, ką padariau, o ne už tai, ko nepadariau.
— O ką padarei?
Vaitas išbėrė skaičius lyg kanceliarijos sąrašą: trys Reisen prie Dubysos, dvidešimt trys kaimai, šešiasdešimt keturios sodybos. Vardijo be pasididžiavimo — tiesiog suvedė savo vienintelę apskaitą. Klausydamiesi vokiečio, žemaičiai aplinkui liovėsi šnibždėtis.
Galminas įsižiūrėjo į belaisvio vyzdžius ir išvydo tai, apie ką sklido kalbos: akliną nebaimę. Lygų, tuščią paviršių be dugno — ten, kur žmoguje gyvena baimė, plytėjo glotnus lyg nušlifuotas akmuo šaltis, už kurį šis riteris niekada nebuvo mokėjęs drąsos kainos.
— Ką su manimi darysite? — paklausė vaitas.
Iš prieblandos išniro žynys — jaunesnis už Medvėgalio senį šatrijietis sulaužyta nosimi ir vėjų nugairintu veidu. Prabilo trumpai, kimiai, skelbdamas nuosprendį: Perkūnas šiandien atsiuntė pirmąjį pavasario griaustinį. Tolumoje virš Ventos jau telkėsi juodi debesys, tad dievas privalo gauti savo dalį.
Galminas nieko nepasakė.
Sustabdyti galėjo — pats puikiai tai jautė, jautė ir šaknys po padais, ir aplink stovintys vyrai, sužiurę į Galminą, o ne į šatrijietį. Užtektų vieno žodžio, tačiau lūpos liko sučiauptos. Po kojomis plačiai, ramiai ir giliai plūstelėjo pasitenkinimas, ir Galminas su šiurpu suvokė nebegalįs atskirti, kur baigiasi jo paties gailestis ir kur prasideda Jos sotumas.
Jie pastatė laužą pilies kieme, tarp sudegusių rąstų, ir pastatė jį ne iš paprastos malkos, o iš pačios pilies mediena. Žemaičiai neskubėjo. Jie nešė sijas po vieną ir dėjo jas viena ant kitos, kaip deda duonos kepalus į krosnį. Vaitą palikus ant jo žirgo, tik surišę rankas už nugaros, jie užvedė žirgą ant laužo.
Žirgas nesipriešino. Tai buvo didelis, pilkas, gerai išmokytas gyvulys, ir jis tik pasukęs ausį pažiūrėjo į vyrus, kurie nešė žvakes.
— Ar nori ko nors paprašyti? — paklausė žynys.
— Ne, — atsakė vaitas. — Nebent leiskite man pagiedoti.
Žynys žiūrėjo į jį ilgai. Paskui linktelėjo.
Liepsnai šoktelėjus nuo apatinių sijų, vaitas užgiedojo. Virš dūmų pakilo tvirta, vienoda, žygiuojanti lotyniška giesmė, kurią Galminas per šaknis ir ąžuolo sijas jau buvo girdėjęs Marienburge: Salve Regina. Balsas nesudrebėjo: ugniai pasiekus batus, giesmė nepakilo nė per vieną gaidą, o liepsnai pakilus iki kelių, riteris tebegiedojo toliau. Pirmasis vieną sykį šaižiai sužvigo žirgas, ir nuo to garso žemaičiai nusuko žvilgsnius.
Galminas žiūrėjo.
Vaitas nė vienos akimirkos nepabūgo, nes baimės jame apskritai nebuvo. Tik vienintelį sykį, liepsnai pliekstelėjus į veidą, vyro vyzdžiuose šmėstelėjo nuostaba: žemė po kanopomis nesusivėrė, kaip broliams buvo žadėta, dangus neatsivėrė, Bažnyčios šventieji nenusileido. Riteris giedojo toliau, kol plaučiuose nebeliko oro ir giedoti nebeliko kuo.
Tolumoje, virš Ventos, nugriaudėjo.
Pirmas griaustinis, tolimas, dar niekieno nepašauktas, pasklido per girią ir nutilo. Žemaičiai sukluso, ir kai kurie nusišypsojo. Moteris, stovėjusi arti, ta pati, kuri daugiau nei prieš metus Dirvėnų kieme sučiupo vyrą už riešo, priėjo prie Galmino ir pabučiavo jam ranką, ir nė vienas iš jų nepažvelgė į laužą.
— Ačiū, — tarė ji.
Galminas nežinojo, ką pasakyti.
Kieme tvyrojo sunkus gaisro, apanglėjusio ąžuolo ir dūmų tvaikas, įsigersiantis į drabužius ilgiau nei savaitei. Prie krašto stovėjo tas, kurio Galminas nesitikėjo matyti: Medvėgalio žynys, su terba ant peties ir mazgų ryšuliu rankoje. Prie laužo senis nebuvo prisiartinęs — stovėjo atokiau, be pykčio ir be pasitenkinimo, tik sunkiai nuvargęs.
— Tu galėjai pasakyti „ne“, — tarė jis, nežiūrėdamas į Galminą.
— Taip.
— Ir nepasakei.
— Ne.
— Tai ir žinok. — Žynys nuvalė rankas į kelnes, kaip valė prie savo ugnies. — Nereikia, kad tau kas nors atleistų. Tik žinok.
Kai ugnis suėdė pilies bokšto liekanas ir iš tvirtovės pelenų pakilo ilgas, plonas dūmų stulpas, žynys išsitraukė savo mazgus, tuos, kuriuos pradėjo rišti prieš metus. Pirštais jis suspaudė pirmąjį ir lėtai jį atrišo. Paskui antrąjį. Paskui trečią. Jis darė tai ilgai, nesikalbėdamas, kol išrišo šimtą keturiasdešimt, vieną po kito, ir ilgą siūlą be mazgų sumetė į ugnį.
— Jie dega, — tarė jis, ir nebuvo aišku, apie ką kalba.
Galminas prisėdo ant apanglėjusio kelmo. Po kojomis žemė ramiai, giliai niūniavo nuo jaunystės negirdėtą giesmę, ir tas dudenimas kėlė šiurpą. Sula iš delno nebesisunkė — sukrešėjo ant odos į juodą, kietą dervos plutą.
Kirmėlė tylėdamas pastovėjo prie tuščio vežimo ir pasuko iš kiemo anksčiau už kitus; Galminas matė, kaip pirklys kelis sykius stabteli, pasilenkia ir priglaudžia delną prie velėnos, tarsi grabaliodamas pamiršto vardo. Į Trakus parveš žinią, kad abi pilys supleškėjo, bet apie Perkūno dalią nutylės.
Tą pavasarį sudegė dvi naujos Ordino pilys: Dubysos brastoje ir prie Nevėžio. Ten, kur prieš mėnesį stovėjo Ordino rąstai, dabar tebuvo ugnis ir pasitenkinusi žemė. Ir už visų šių miškų, per šimtus mylių šaknų ir upių, kažkas dideliame mūre skaičiavo dūmus ir ruošėsi kitam žygių metui.
Žemė alsavo sotumu, o ant kelmo sėdintis Galminas klausėsi to alsavimo ir neturėjo ką atsakyti.