1 Sušalę Pumpurai
1399–1400 m. žiema, Žemaitija
Sausio atlydys pražudė pumpurus.
Tris dienas pūtė pietvakarių vėjas ir lijo šiltas lietus, ir ąžuolai prie Dubysos nusprendė, kad atėjo pavasaris. Sula pakilo kamienais. Šakų galuose išsipūtė rusvi, lipnūs kuokšteliai, kokius medis leidžia tik tada, kai tiki. Ketvirtą naktį vėjas apsisuko į šiaurę, ir iki ryto viskas sustiro. Pumpurai pasidarė stikliniai, žievė suskilo išilgai, o sniegas, gulintis ant šakų, priminė miltus ant žaizdos.
Tarp ąžuolų kamienų stovėdamas Galminas įsiklausė nuogais padais į drėgną velėną. Šaknys nesiskundė — skųstis nemokėjo, tik kantriai vedė apskaitą, o šįryt sąrašas išėjo trumpas: kas pražuvo per nakties speigą, kas dar sulauks rudens antriniams pumpurams sukrauti, kas liko visiškai tuščia. Jam giliai atsidusus, iš krūtinės išsiveržė šaltas, rūgštokas pavasario sulos dvelksmas.
Valgio seniai nebereikėjo. Pirmąsias savaites, šaknims prasiskverbus pro šonkaulius ir įsikūrus buvusios širdies vietoje, dar kramtydavo iš seno įpročio, bet kiekvienas duonos kąsnis burnoje atsidavė šaltais pelenais. Dabar nebesivargino. Kaimo moterys vis tiek nešė ruginės duonos, balto sūrio, rūkytos upės žuvies, guldė ant plokščio akmens prie miško tako ir nueidavo nesigręžiodamos. Paimdavo kriaukšlę, palaikydavo sugrubusioje saujoje, kol atvės, ir palikdavo alkanoms vėlėms.
Šįryt aštri karklo šaka brūkštelėjo per delną, tačiau raudonas kraujas nepasirodė. Iš negilios žaizdelės išsisunkė šviesi, žalsva, tiršta sula, dvelkianti vidurvasario lapija. Nužvelgęs įbrėžimą, Galminas paslėpė plaštaką po tamsiu vilnoniu apsiaustu.
Ne dar, sudundėjo gili žemė. Vietoj žodžių po padais susitelkė sunkus gelmės svoris ir tvirtai prispaudė pėdas prie šalto įšalo, tarsi rami motinos ranka vaiko petį prie stalo. Ženklas buvo visiškai aiškus.
Dirvėnų kieme vyresniuosius suginė į vieną būrį lyg avis prieš kirpimą.
Ordino raiteliai atjojo iš Raseinių pusės: dvylika šarvuotų vyrų su juodais kryžiais ant baltų apsiaustų, du uždari sausų šiaudų prikloti vežimai, kunigas raštininkas su vaško lentele ir pernai pakrikštytas žemaitis vertėjas, veidu nė kiek ne linksmesnis už tuos kaimiečius, kuriems vertėjavo. Komtūras iš balno nė neišsikėlė. Vokiškai perskaitytą raštą vertėjas perpasakojo savaip, glaustai, nutylėdamas visa, kas liko įrašyta tarp eilučių.
Salyno taika, skelbė pergamentas, reikalauja tvirto laidavimo. Kiekvienas kaimo vyresnysis atiduoda po vieną vaiką — berniuką nuo aštuonerių iki keturiolikos metų. Vaikai keliaus į Karaliaučių, ten mokysis rašto, Dievo baimės ir padorios krikščionių šnekos. Kai taika krašte sutvirtės, visi sugrįš namo. Kai taika sutvirtės, dusliai kartojo vertėjas, įbedęs akis į savo purviną apavą.
Apie penkiasdešimt žmonių kieme neištarė nė garso. Žemaičiai garsiai nedejuoja — jų tyla spengia garsiau už bet kokį riksmą: moterys kietai sunėrė pirštus po lininėmis prijuostėmis, vyrai įsispoksojo į medines klumpes. Berniukai rikiavosi atskirai, kiemo pakraštyje prie tvoros, sustatyti pagal ūgį; pats mažiausias tebuvo vos aštuonerių žiemų.
Kunigas priėjo prie pirmojo ir paklausė vokiškai, kaip jį vadina. Berniukas nesuprato. Vertėjas pasakė. Berniukas pasakė.
— Dowmant, — garsiai ištarė rašantis kunigas, nutrina tikrąjį vaiko vardą.
Galminas stebėjo kiemą iš tankaus beržynėlio, kur statinių tvora rėmėsi į atvirus snieguotus laukus. Niekas į tą pusę nežiūrėjo, nors slėptis už kamienų nė nemėgino. Aukštas, kuprotas, senais apsaugos ženklais išrašytu veidu, stovėjo visiems matomas, tačiau vos už dešimties žingsnių praeinantys kaimiečiai suko žvilgsnius šalin, nedrįsdami pakelti akių. Vieniems priminė apsamanojusį stuobrį, kitiems — gyvą priekaištą.
Dirvėnų vyresnysis Gedgaudas savo anūką atvedė pats. Trisdešimt trejus metus vadovavęs bendruomenei, eidamas šešiasdešimt trečiuosius, žengė tiesia nugara, nes lankstytis prieš svetimus nebuvo pratęs. Vienuolikmetis berniukas saujoje gniaužė per dideles, paties senelio siūtas avikailio pirštines.
— Šitos, — tarė Gedgaudas, kai kunigas pažvelgė į pirštines. — Šaltis, — pridūrė jis vertėjui. — Pasakyk. Karaliaučiuje esti šalčio.
Vertėjas išvertė, kunigas sumurmėjo trumpą atsakymą ir linktelėjo. Berniukas įsiropštė į šiaudais pakvipusį vežimą, susigūžė kampe su kailinėmis pirštinėmis ant kelių ir nė karto neatsigręžė — namie buvo prigrasytas, kad atsisukęs tik dar labiau pasunkins širdį kieme liekantiesiems.
Keturiasdešimt vienas vaikas. Galminas suskaičiavo juos šaknų papročiu — pagal ratų įspaustą svorį dirvoje. Keturiasdešimt vienas pumpuras.
Kai ratai pasuko į kelią, vienas iš vyrų kieme pakėlė kirvį. Tik pakėlė, nė nesisukdamas į raitelius. Netoli stovėjusi moteris uždėjo jam ranką ant riešo, ir jis nuleido.
Daugiau nieko nenutiko. Raiteliams sugrįžus prie vežimų, vienas paragino ristūną pentinais, ir sunki vilkstinė lėtai, dalykiškai pajudėjo iš kiemo. Komtūras prajojo pro pat beržus. Akys abejingai slystelėjo Galmino stotu lyg senu pakelės stulpu, bet staiga stabtelėjo, sugrįžo ir įsmigo į randuotus ženklus skruostuose. Daug žemaičių kaimų regėjęs vadas atpažino priešais save tvirtai suręstą gynybos pylimą: kietuose riterio bruožuose šmėstelėjo šalta kario pagarba. Trumpai linktelėjęs, vokietis nujojo kolonos priekin.
Po Galmino pėdomis suvirpėjo gilus įšalas — stipriau nei tolstantis ratų bildesys, pačioje žemės šerdyje, kur brendo sprendimas daugiau nebeatleisti.
Gedgaudas rado jį prie upės, kai vežimų triukšmas jau nutilo šiaurėje.
— Ar dabar? — paklausė jis.
Galminas pažiūrėjo į šaknis, kurios iš jo kojų ėjo giliai į šlapią smėlį, ten, kur Dubysa taip lėtai suko savo ledinį vandenį. Žemė buvo tvirta, rami ir kantri. Ji klausė, bet neatsakė.
— Ne.
— Kada?
— Ji dar renka.
— Ką renka?
— Viską. — Galminas atsargiai ištiesė plaštaką, ir Gedgaudas be klausimų įsižiūrėjo į žalią sulą delno raukšlėse. Nė kiek nenustebęs, senis tik lėtai palinksėjo, lyg tikrindamas subrendusius rugius. — Medis nešaukia kertamas. Tik kaupia jėgą — metus, dešimtmetį, šimtmetį. Kitą žiemą tavo anūko pirštinės dar tiks, o paskui delnai išaugs.
— Kunigaikštis pardavė mus, — pratarė Gedgaudas lygiu, bejausmiu balsu, paguldydamas žodžius ant kranto smėlio tarp jųdviejų lyg akmenis. — Sakiau tau aną naktį: žemę, ne mišką. Tai ką gi atidavė kartu su žeme, jei girios liko?
— Jis pardavė tai, kas dabar eina vežimais.
Gedgaudas įbedė žvilgsnį į tuščią vieškelį, paskui sunkiai nusigręžė.
— Mano marti prašė, kad paklausčiau tavęs, ar vaikai grįš.
Galminas mielai būtų atsakęs. Ant liežuvio gulėjo žodis, kokio ji laukė. Šaknys jam jį nupjovė.
— Šįmet ne, — pasakė jis. — Pasakyk jai, kad jie išvažiavo už visus. Ne už vieną namą.
Gedgaudas linktelėjo ir nuėjo į kiemą pas moteris.
Medvėgalio kalva pakilo iš tamsos kaip didelio gyvūno nugara, ir ant jos švietė ugnis.
Liepsna degė nedidelė, bet išsyk pažįstama: žemas, šiltas, gelsvas šviesos ratas tarp akmenų, apsuptas senų ąžuolų. Jokio altoriaus, žvakių ar varpų — vien akmenų vainikas, laužas ir dešimtys ant šakų kabančių baltų marškinių, lietaus išblukintų, vėjo sugrubintų. Prieš septyniasdešimt metų Čekijos karalius su Ordinu buvo apvilkę šiais krikšto drabužiais kalvos gynėjus ir paskelbę juos krikščionimis. Svetimiems pulkams pasitraukus, žemaičiai drobes nusimetė ir sukabino ąžuole, o žyniai paliko jas plaikstytis kaip pergalės ženklus.
Prie žarijų tupėjo žmogus — su kiekvienu susitikimu vis smulkesnis, vis labiau susitraukęs. Medvėgalio žynys, vienintelis dar mokėjęs visus penkis balsus, laikėsi šiame pasaulyje vien grynu užsispyrimu. Žilus plaukus juosė paprasta virvelė, pirštai lipo nuo medaus. Mažais, tvarkingais dantimis senis kramtė rūkytos mėsos bryzą, neatitraukdamas akių nuo žarijų.
— Atėjai šaltas kaip šulinys, — tarė jis.
— Jie išvežė keturiasdešimt vieną.
— Žinau. Pasakė man vėjas. Vėjas visada pasako pirmas ir visada per anksti. — Žynys mostelėjo galva į akmenį priešais. — Sėskis. Padėk delnus ant akmens. Ne ugnies, ugnis tavęs nemėgsta. Akmens.
Galminas atsisėdo. Šalia jo, ant žemės, stovėjo molinis dubuo su vandeniu, ir vanduo, nors vėjo nebuvo, mažais ratais bėgo nuo vieno krašto prie kito.
— Jie turi mus žemėlapyje, — prabilo Galminas. — Trys šimtai penkiasdešimt mažų žalių medelių. Mūsų giraitės. Girdėjau jų sijas prieš mėnesį Dubysos slėnyje. Marienburge virš stalo įmūrytas mūsų ąžuolas. Medis atmena šaknis ir perdavė, ką ten kalbėjo. Du vyrai: vienas žiūrėjo į brėžinį, kitas ne. Tas, kuris nežiūrėjo, pasakė: kitą kartą mes juos baigsime.
Žynys nustojo kramtyti.
— Trys šimtai penkiasdešimt, — pakartojo jis. — Ir nė vieno teisingai. Jų yra keturi šimtai, bet jie neskaičiuoja tų, kuriose nebeliko medžių. Jos pačios stipriausios.
— Kuris iš jų?
— Jaunesnysis. Tas, kuris nebijo.
— Jie visi nebijo, — tarė žynys po ilgos pauzės. — Tokia jų liga. Bet tą, kuris nebijo ir žino, kad nebijo, įsidėmėk. — Jis nusišluostė lūpas. — Dabar duok delną.
Galminas ištiesė jį. Žynys pažiūrėjo į žalią lipnią dėmę ir tik atsiduso.
— Ji nebenori laukti. Matai? Ji pradeda kalbėti per tave pernelyg garsiai.
— Ji laukia.
— Ji laukia, bet tu jau kraujuoji joje. — Žynys nuvalė rankas į kelnes. — Kai ateis jos metas, ji pasakys. Ne šįmet. Ne kitą. Ordinas dar nepastatė savo pilių. Kol nepastatys, žmonės dar tikės, kad tai ne amžinai.
Jis atsistojo, sukluso ir išsitraukė iš už marškinių pluoštą siūlų, nertą, sumegztą iš daugelio mažų mazgelių. Tai buvo skaitliukas. Žemaičiai iš seno skaičiuodavo mazgais, kai nenorėdavo, kad kas nors suprastų, ką jie skaičiuoja.
— Pirmąjį mazgą užsirišau šiandien, — tarė jis. — Ordino vaitas Raseiniuose kalbėjo, kad statys pilį ties Dubysos brasta. Reikia rąstų. Ąžuolų, žinoma. Jie nori mūsų pačių ąžuolų.
— Kiek?
— Dar nežinau. Todėl ir užsirišau tik vieną.
Senis užkišo mazgų virvelę atgal už marškinių. Laužas krustelėjo: nors ore nebuvo nė menkiausio vėjo dvelksmo, liepsnos liežuvis staiga prigulė prie žemės lyg nematoma ranka palenkta žolė.
— Ji lenkiasi, — tarė jis.
— Taip. — Žynys nė nepakėlė galvos. — Nuo to pavasario, kai Vilniuje užliejo šventąjį aukurą, mano liepsna vis linksta į rytus, tarsi ten trauktų nematomas vėjas. Jau dvylika metų. Nežinau, kas ten rusena, bet tikrai ne Ordino, ne vyskupų ir ne Gardino bažnyčių žvakės. — Senis šyptelėjo, blykstelėdamas smulkiais dantimis. — Šis aukuras uždraustas visuose kraštuose, Galmine. Kryžiuočiai vadina jį erezija, didysis kunigaikštis prisiekė Ordinui tokias ugnis Žemaitijoje išnaikinti. O ši vis tiek dega ir gręžiasi į rytus.
— Į kunigaikštį.
— Į ką nors, kas moka laikyti. — Žynys užmerkė akis. — Nenoriu žinoti. Jei žinočiau, turėčiau eiti ir paklausti, o tada turėčiau jam atleisti arba ne, ir tai nebūtų mano reikalas. Mano reikalas yra pasėdėti prie savo ugnies ir pasakyti tau, kad šiandien buvo šalta. Šįvakar tikrai šalta.
Galminas nieko neatsakė. Jis sėdėjo ir klausėsi, kaip ugnis dega be žvakių ir be krikšto, ir kaip po kalva, per šimtus mylių žemės ir šaknų, kažkas didelio ir kantraus renkasi atsakymą.
Ryte atsiras plonas, tyras ledas ant visų plyšių. Prasidės naujas šaltis. Tas, kuris užmuša ne pumpurus, o medžius.
Tačiau dabar žynys pamaitino žarijas sauja sausų drožlių, sunkiai uždėjo delną Galminui ant peties, ir po daugelio savaičių krūtinę vėl užliejo rami, žmogiška kantrybė.
— Kai pumpurai išsprogs iš naujo, — tarė žynys, — mes suskaičiuosime, kiek jų liko.