9 Vilkų Krikštas
1405 m. gruodis – 1406 m. sausis, Trakai, salos rūsys; Dykra
Tikrasis Žiežirbos vardas glūdėjo ugnyje, nes liepsna niekuomet nieko neišmeta.
Šią tiesą perprato dar vaikas, vos pradėjęs budėti prie lentynos. Liepsna neryja malkų kaip žvėris, sukramtantis ir užmirštantis grobį — ji saugo. Kiekviena ant akmens padėta šaka valandėlę būna medžiu, paskui virsta kaitra, galop šviesa; niekas neprapuola, vien keičia pavidalą. Todėl giliai už geltonos šerdies tebegulėjo paties atnešta anglis iš molio šukės, į kurią mirštanti motina pašnibždėjo žodį, per sunkų mažam vaikui suprasti. Visa, kas patikėta ugniai, ugnyje ir pasilieka.
Jam buvo keturiolika, beveik penkiolika. Prieš tris savaites jis pasakė Spygliui:
— Ugnelė nori, kad eičiau.
Spyglys įdėmiai nužvelgė berniuką, paskui pakilo ir nužingsniavo pas kunigaikštį.
Senasis Pušis atėjo iš Dykros dieną prieš Kūčias, kaip ir pažadėjo prieš šešerius metus: kai ugnis paprašys. Su juo atėjo moteris.
Atėjūnė skyrėsi nuo vyrų: žemesnė už Spyglį, trumpai iki sprando nukirptais žilais plaukais, apsigobusi per plačiu vilko kailiu, o plaštakos iki pat alkūnių pilkavo tarsi suodžių puode išmirkytos. Moteris tylėjo, tačiau jos vyzdžiai nenusisukdavo nuo liepsnos, kur vyrai nusukdavo žvilgsnį — įdėmiai žvelgė į žarijas ir sumirksėdavo tik suvirpėjus šviesai.
— Pilkoji, — tarė Pušis, nieko daugiau nepaaiškindamas. — Jauniklė. Pirmi metai.
Vilktėviu pasisiūlė Kirmėlė. Niekas jam neprieštaravo. Jis stovėjo rūsio durų angoje, mažas, žvalus, su rūpestingu, pavargusiu veidu, ir kai Spyglys paklausė, ar jis supranta, ką prisiima, atsakė:
— Aš žinau, kas yra skola. Šešias naktis aš nešiau tą vaiką ant rankų. Jis niekada nebuvo mano, bet buvo patikėtas. Jei jis neišliks, tai už jį sumokėsiu savo gyvybe, ir tai bus pirmas dalykas per daugelį metų, kuris man pasiseks pagal planą.
Pušis nepratarė nė žodžio, tik vienu pirštu vos juntamai palietė Kirmėlės petį ir nusuko žvilgsnį.
Šermenis jam suruošė Ona.
Žiežirba nesitikėjo kunigaikštienės sulaukti. Nuo tada, kai jam suėjo septyneri, Ona užsukdavo kartą per savaitę su duona bei pienu ir kas sykį ilgai, be žodžių palaikydavo berniuką glėbyje. Dabar sėdėjo vienui viena virtuvės stalo gale: ant baltos staltiesės garavo avižų kisielius, gulėjo duona ir medus, o priešais laukė viena tuščia vieta su taure.
— Sėskis, — tarė Ona.
Berniukas atsisėdo.
Senoji apeiga buvo pažįstama iš Spyglio pasakojimų: kiekvienam, pasukusiam vilkų keliu, šeima iškelia šermenis lyg mirusiam. Paskutinis valgis prie motinos židinio, o po to niekas nebeištaria išeinančiojo vardo. Ona apie tai niekada nesiteiravo, tačiau dabar pakėlė duonos kriaukšlę ir ištiesė per stalą, o jos pirštai virpėjo taip nežymiai, tarsi nuo vakaro vėsos.
— Valgyk, — tarė ji.
Berniukas valgė. Avižų kisielius šildė gomurį, medumi aptepta duona tirpo burnoje, o Onos akys nė akimirkai neatsitraukė nuo jo veido. Tikrojo jo vardo kunigaikštienė neištarė nė sykio — jau seniai buvo įpratusi saugoti paslaptį, tad tepasakė vaikeli.
Tarpduryje Žiežirba atsigręžė: Ona sėdėjo prie baltos staltiesės vienui viena, prisidengusi akis delnu.
Ugnis vidurnaktį sukilo.
Kūčių naktis, kaip pasakė Spyglys — žvaigždžių valanda. Pelenininkas stovėjo prie sienos greta Pušies bei Pilkosios, o priešais berniuką su kauliniu peiliu prie diržo laukė Kirmėlė, visi pasirengę užsispausti ausis delnais: senasis įstatymas draudė bet kam, išskyrus ugnį, išgirsti tikrąjį žmogaus vardą. Laiptų viršuje, priglaudęs delną prie kapšelio, budėjo kunigaikštis — jo prikurtusioms ausims dangstytis nebereikėjo, ir Žiežirbai šis kurtumas pasirodė esąs keista likimo dovana.
Jis atsiklaupė prie lentynos.
Ugnis atsiliepė. Liepsna žemai prigulė prie akmenų, atpažinusi jo žingsnius, ir šviesa jo veide pasidarė minkšta, kaip liečiama.
— Aš čia, — tarė jis. — Atėjau.
Jis nežinojo savo vardo. Niekada nebuvo jo girdėjęs. Motina jį ištarė vieną kartą, lovoje, kai jis dar buvo per mažas, kad atsimintų, ir antrą kartą ant molio šukės, kai mirė. Dabar pamatysime, ar ugnis meluoja, pagalvojo jis.
Keturi vilkai užsispaudė ausis delnais, ir Žiežirba pravėrė lūpas.
Iš gerklės ištrūko trumpas, žemas atodūsis — lyg šaltyje iškvėptas garo kamuolys ar iš aukšto skliauto ant nudilinto akmens nukritęs lašas. Vos nuskambėjęs, vardas išgaravo iš atminties; vaizduotėje teliko virš molio šukės lėtai, paskutiniu atsikvėpimu prasivėrusios motinos lūpos.
Liepsna šovė aukštyn — aukščiau nei bet kada, iš pradžių balta, paskui žalsva, galiausiai vėl geltona. Šviesai nuslūgus, laiptų viršuje stovintis kunigaikštis staiga prispaudė delną prie krūtinės, kur po drabužiais kabojo odinis kapšelis. Žiežirba nesuprato to judesio.
— Gerklė, — pasakė Kirmėlė žemai.
Peilis buvo mažas, kaulinis, šaltas. Jis perbraukė per odą ties kaklu, lėtai ir sekliai, ir Žiežirba pajuto tik šaltį. Paskui Kirmėlė paėmė iš lentynos saują gyvų pelenų ir įtrynė juos į žaizdą.
Gerkle plykstelėjo dar nepažintas skausmas — lyg degtų niekuomet neužgyjanti žaizda. Sukandęs dantis, neišleido nė garso, o liepsnelė ant lentynos visa palinko jo link tarsi saulėgrąža į šviesą, gaubdama šilta užuojauta.
— Gerai, — tarė Pušis. — Dabar eisim.
Devynias naktis jį medžiojo.
Dykra buvo toli, keturias dienas kelio rogėmis per užšalusius laukus, ir kai jį paliko prie pirmosios pelkės, jis turėjo tik diržą ir kaulinį peilį. Nuo tada, kai išvyko iš Trakų, jis nebuvo priėjęs prie ugnies. Gerklė skaudėjo kaip sutrūkusi lūpa, ir vėjas ten gėlė.
Pirmąsias dvi naktis pavyko išsisukti, tačiau trečiąją buvo sučiuptas. Nė nepamatė, kas puolė: kojai užkliuvus už šaknies, ant nugaros užgriuvo žemas, sausagyslis kūnas. Pušis. Senis tvarkingai, be pykčio talžė berniuką tol, kol pats nuilsęs paliko gulėti pusnyje.
Ketvirtą naktį jį sugavo moteris.
Šįkart smūgių nebuvo. Žiežirbai tūnant paties išsikastoje sniego guolyje lyg kiškiui, virš duobės palinko pilkos plaštakos, tačiau užuot ištempusi laukan, Pilkoji prisėdo ant krašto ir nusuko žvilgsnį į tamsą.
— Sniegas šildo, jei įsikasi pakankamai giliai, — tarė ji. — Giliau nei tu. Štai. — Ji parodė. — Ir kvėpuok į delnus, kaip į anglį. Moki?
— Moku, — pasakė jis. Jis taip darė nuo penkerių metų.
— Žinau. Mačiau, kaip kalbi su ugnimi. — Ji pažiūrėjo į jį pirmą kartą, ir jos veidas, nors kietas ir pilkas, nepasikeitė. — Aš žmones kėliau ir guldžiau visą gyvenimą. Žinau, kada kas nors dar gyvas.
— Ar dabar mane sugauni?
— Sugavau. Ir paleidžiu. Tai antras kartas. — Vienas jos lūpų kamputis nežymiai trūktelėjo. — Nesakyk, kad kalbėjau su tavimi.
Moteris pranyko tarp medžių, o Žiežirba liko gulėti guolyje ir pūtė šiltą kvapą į sugrubusias saujas, kol pirštai atšilo.
Trečią kartą jo niekas nepagavo. Devintą naktį jis atsidūrė prie seniausios pelkės, ir ten laukė visi: Pušis, Spyglys, Kirmėlė, ir Pilkoji, kuri stovėjo toliausiai.
Jie paguldė jį ant kūlgrindos ir paėmė už pečių.
Pušis ištarė žodžius, kuriuos Žiežirba jau žinojo iš Spyglio pasakojimų: kad Šaknų Motina sprendžia. Kad kas neiškils, tas liks. Kad gėdos nėra nė viename kelyje. Paskui keturios rankos pastūmė jį žemyn, ir dumblas užsivėrė.
Tai buvo šaltis, bet ne šaltis. Tai buvo dugnas, kuris priėmė jį kaip lova. Jis spyrėsi, ir rankos laikė žemyn. Atsimerkė ir pamatė, kad visa tamsa gyva: šviesa, kurios nebuvo, slinko lyg migla, balta, paskui žalia, ir giliausiai, ten, kur jis nebegalėjo kvėpuoti, išvydo kažką, kas buvo ir ugnis, ir ne ugnis. Molio šukė, ir mažytė liepsnelė ant jos, ir moters lūpos, išlenktos virš jos, ištariančios tai, ko jis jau nebeprisiminė.
Berniukas liovėsi spurdėjęs ir įsiklausė į gelmę.
Tamsoje be garso nuskambėjo jo vardas — vieną sykį, paskui antrą, švelniai lyg motinos lopšinė prieš miegą. Tada platus, senas ir kantrus it šaknų rezginys delnas atsargiai prigludo prie kaktos ir atsakė motinai jo paties vietoj.
Berniukas išniro į paviršių, aplipęs dumblu nuo galvos iki pat juostos. Ilgai kosėjo, kol išspjovė iš gerklės visą pelkės vandenį, ir pagaliau atgavęs kvapą pajuto skruostais tekant tik šaltą dumblą, ne ašaras.
Ašarų daugiau ir nebus — tai žinojo nuo tos akimirkos, kai gelmėje atplėšė vokus.
Ant samanomis apaugusio pušies kelmo dunksojo kaukolė — stambesnė ir kartu lengvesnė, negu vaizdavosi: ilgas, amžių suakmenintas pilkas snukis giliomis it šuliniai akiduobėmis. Uždėjus ant kaulo abu delnus, nuo ledinio paviršiaus per rankas nuvilnijo virpulys, tarsi tolimose pelkėse už rūko dešimtys gyvų būtybių vienu metu būtų pasukusios galvas.
— Gaujos žodis, — tarė Pušis.
Žiežirba pakartojo visus devynis. Duona už duoną. Jokio Gediminaičio kraujo. Jokio miego po degančiu stogu. Vardas lieka ugnyje. Žaltys, ąžuolas ir liepsna nepaliečiami. Mirusieji į pelkę. Mandagumas prieš geležį. Ten, kur paprotys nebeišlaiko, eik pats. Gauja atsiliepia ugniai, ne žmogui. Paskutinį žodį jis ištarė lėčiau, nes jam atrodė, kad visa pelkė laukia.
Nė vienas melas nebuvo išgirstas, nes nė vieno nebuvo.
Pušis užmetė jam ant pečių kailį. Tai buvo Kirmėlės vilkas, kurį jis kadaise nužudė savo rankomis, per šaltą žiemą, kurios skausmas jam liko visam gyvenimui. Kirmėlė stovėjo prie kelmo ir žiūrėjo į berniuką be jokios išraiškos, ir jo veide pirmą kartą nebuvo nuovargio.
— Kailio vardas, — tarė Pušis. — Duodamas tai, kas lieka. Ar turi?
— Žiežirba, — pasakė berniukas.
— Tu jį jau turi. — Senis linktelėjo. — Maža ugnis, kuri iššoka iš didelės. Gerai. Pirmasis vilkas, vardu įrašytas į Paskutinę Ugnį. Ir pirmasis, kuris niekada negalės miegoti ten, kur jo vardas.
Žiežirba nesuprato iškart.
Į Trakus jie parvežė jį sausio pradžioje.
Rogės čiuožė per ledą, kuris dar nebuvo sulūžęs, per sniegą, gulintį ant ežero kaip balta ugnis. Jis sėdėjo apsisupęs vilko kailiu, kuris kvepėjo senu žvėrimi ir dumblu, ir žiūrėjo į salą, kuri vis didėjo.
Prie rūsio durų jis sustojo.
Jis pajuto tai tada, kai koja kirto slenkstį: kaip sunkų delną ant krūtinės. Ne ugnis buvo kalta. Ugnis niekuo nenusikalto, ji švietė, kaip visada, geltona ir rami. Bet kažkas jame, kas atėjo iš dumblo, nebesutiko po stogu, kuriame dega jo vardas.
Jis atsitraukė. Atsisėdo ant viršutinės pakopos, už durų, kur šiluma baigėsi.
— Ugnele, — pasakė jis, ne garsiai. — Aš grįžau.
Viduje liepsna pasilenkė jo link ir paliko ant grindų ilgą šviesos juostą, tiesiai iki slenksčio, ten, kur nebegalėjo prisiliesti.
Už nugaros ant akmens kažkas prisėdo — ne Spyglys ir ne Pilkoji, o pats kunigaikštis. Apsisiautęs apsiaustu, pilkomis plaštakomis įsikibęs kelių, Vytautas įsispoksojo į rūsio liepsnelę, ir Žiežirba jau manė vėl išgirsiąs klausimą, ar tebeskauda.
— Aš ten nemiegosiu, — tarė berniukas. — Man pasakė. Negaliu.
— Žinau.
— Bet vis tiek būsiu čia.
— Žinau, — pakartojo kunigaikštis. Jis uždėjo ranką ant kapšelio, ir šį kartą jos neatitraukė. — Aš tau padarysiu lovą ten, kur šviesa nepasiekia. Ant šios pakopos.
Žiežirba linktelėjo.
Jis pažiūrėjo žemyn, į savo delnus. Vardo jis nebeprisiminė. Tik formą: moters lūpas, kurios plačiai atsivėrė šiltai šviesai ir pasakė viską, ką turėjo pasakyti, ir liko žmogumi, kol išėjo.
Ugnis rūsyje degė ramiai, kaip kvėpuoja miegantis, žinodamas, kad jo vardas saugus.