30 Epilogas: Rašalas
1411 m. vasara, Krokuva, karališkoji kanceliarija
Rašalas Vavelyje buvo juodesnis nei bet kur kitur Krokuvoje, ir Zbignevas iš Olesnicos tai žinojo, nes pats jį virė. Atėjęs į kanceliariją, jis pirmiausia perėmė ne ginčus ir ne kreipinius, o rašalo receptą. Ąžuolo riešutai, geležies sulfatas, arabiški klijai ir kiek per daug vyno, kuris, pasak senojo raštininko Stanislovo, spalvai suteikdavo gilumo, o pasak paties Zbignevo, tik padėdavo rašalui giliau įsigerti į pergamentą. Rašalas turėjo gyventi ilgiau už tą, kuris juo pasirašė. Tai buvo vienintelė patikima nemirtingumo rūšis.
Jam buvo dvidešimt vieneri. Vasara buvo karšta, tokia, kokia Krokuvoje pasitaiko tik kartais, po ilgų žiemų, ir kanceliarijos langai stovėjo atviri į kiemą, iš kurio kilo aitrus arklių, odos ir saulėje išdžiūvusio akmens kvapas. Jis sėdėjo prie lango, nugara į sieną, nes visada sėdėdavo taip, kad matytų duris. Anksčiau tai buvo įprotis, atsineštas iš studijų. Nuo praėjusių metų liepos penkioliktosios tai tapo kažkuo kitu.
Prieš jį gulėjo trys dalykai. Torunės sutarties nuorašas, kurį jis pats perrašė ir patikrino penkis kartus. Kitas raštas, daug senesnis, ginčytinas, įdėtas į odinį aplanką su užrašu Radomas, 1401. Ir žemėlapis.
Žemėlapis buvo prastas. Jį brėžė šeši skirtingi žmonės šešiais skirtingais metais, ir kiekvienas ten, kur nežinojo, nupiešė vandenį. Vakaruose Lenkijos linijos buvo tvirtos, kaip tvirtai užrašomi pinigai. Šiaurėje Prūsija, dar pernai visa raudona, dabar su skylėmis. Rytuose, už Bugo, tuštumą užpildė miškai, ir virš jų kažkas nupiešė vilką, nes nežinojo, ką daugiau nupiešti.
Zbignevas pirštu parodė į šį vilką.
— Netaisykite, — tarė senasis Stanislovas, nepakeldamas akių nuo savo lapo. — Žemėlapis tikslus tuo, ką žinome.
— Atverskite Radomo nuorašą šalia Torunės. Noriu matyti žodžius prie sienos.
— Ką?
— Įgaliojimą. Perskaitykite, kur jis baigiasi.
Stanislovas dėbtelėjo į jaunuolį virš akinių rėmelių su atlaidžia mokytojo šypsena. Žilą, gerą ir nuvargusį senolį Zbignevas gerbė kaip nepavojingą vyresnįjį, iš kurio nebėra ko mokytis. Pasak Stanislovo, valdovas labiausiai brangina tvarką, o po Griunvaldo senis vis pridurdavo: ir tuos, kurie ją išsaugo.
— Karaliaus antspaudas tebėra, — pasakė Stanislovas. — Kuriuos žodžius ginčijate?
Zbignevas vedė pirštu per lapą, nuo Vilniaus į Torunę ir atgal.
— Čia: kol gyvi. Torunė, Žemaitija: kol gyvi karalius ir Vytautas. Čia: Radomas. Vytautas valdo Lietuvą iki mirties, o po jo viskas grįžta karaliui ir Karūnai. — Jis padarė pauzę. — Du sakiniai, sudaryti per dešimt metų vienas nuo kito, ir abiejuose įgaliojimas tas pats: gyvenimas. Ne žemė. Ne teisė. Gyvenimas.
— Žmonės mirtingi, — pasakė Stanislovas.
— Taip. Todėl ir reikia rašyti.
Žodžiai nuskambėjo tyliai, bet paties ausyse paliko šaltą aidą; plunksną gniaužiantys pirštai nė nesuvirpėjo. Nors tebuvo dvidešimt vienerių, jaunuoliu nesijautė — nebent aną vasarą po mūšio, kai karaliaus paklaustas, apie ką galvojąs, prisipažino nespėjęs pagalvoti. Tą dieną mąstyti nebuvo kada; šiandien laiko turėjo per akis.
Tą akimirką jis prisiminė gerai. Lenkai vėliau pasakojo apie drąsą. Iš tiesų buvo aritmetika. Vokiečių riteris išjojo iš dulkių tada, kai karalių supo vos keli žmonės, o likusieji buvo užsiėmę kitur, ir Zbignevas, kuris neturėjo nė vieno ginklo, išmatavo atstumus. Žirgo greitį. Šalmo pakraštį. Karaliaus kūną. Nulaužtą ietį, gulinčią ant žemės. Visa tai buvo vienas sakinys, ir sakinys turėjo galą. Jis pagriebė ietį. Vienintelis dalykas, kurį jis prisiminė iš paties poelgio, buvo kvapas: prakaito, plieno, įkaitusios odos. Kai riteris pargriuvo, iš jo diržo kapšelio pasipylė monetos, ir viena jų, auksinė, nedidelė, nusirito ir sustojo prie Zbignevo bato.
Jis ją paėmė. Pats nežinojo kodėl. Tuo metu šalia nebuvo kam pasakyti, kad plėšti negalima.
Dabar auksinis skridinėlis gulėjo ant stalo, ant atskiros medinės lentelės: apvalus, abipus nudilęs, su seniai mirusio valdovo profiliu. Prie drabužių monetos nesegėjo, kad neatrodytų kaip pasipūtimas, ir į apyvartą neleido, kad nepasijustų išdavęs aną akimirką — tiesiog laikė priešais akis.
Ir ji buvo šilta. Ne nuo saulės, nes lentelė stovėjo šešėlyje. Ne nuo jo rankos, nes kelias dienas jis jos nelietė. Ji buvo šilta kaip gyvas daiktas, kaip taurė, iš kurios ką tik atsigėrė. Iš pradžių jis manė, kad tai pavargusio žmogaus pojūtis. Dabar jis ištiesė pirštą ir palietė, ir pajuto lygią, tolygią šilumą, tokią pat anksti ryte ir vidurnaktį, žiemą ir šią vasarą.
Jis nusprendė, kad tai nesvarbu. Daug dalykų pasaulyje yra šiltų. Žmogui dera užsiimti tuo, kas turi pasekmių.
Kitą dieną po mūšio, kai lauke surado Ordino didžiojo magistro palaikus, Zbignevas stovėjo netoli karaliaus. Nuo šarvų nurengtą kūną prakirstu kaklu atgabeno iš tarp kitų kritusiųjų ir paguldė priešais palapinę. Jogaila ilgai žvelgė žemyn, o paskui — Zbignevas regėjo tai savo akimis — nusiėmė kepurę ir pravirko: be garso, be vaidybos, neslėpdamas skruostais riedančių ašarų. Paliepė apgaubti palaikus purpuru ir su pagarba išlydėti į Marienburgą. Aplink stovintys ponai pritarė, tačiau prie pat karaliaus peties stovintis Vytautas, tiesus it kuolas, žiūrėjo ne į nukautą priešą, o į patį Jogailą su neslepiama nuostaba — tarsi negalėdamas patikėti, kad valdovas išvis moka verkti.
Tą naktį Zbignevas vis grįžo mintimis prie anos valandos. Valdovo nesmerkė — tik įsidėjo atmintin ateičiai: karalių, pravirkstantį prie nukauto priešo, galima vesti už rankos. Gerai tai ar blogai, nesprendė; užteko įsidėmėti.
Pro atvirą langą atskriejo varpų gausmas — pirma Vavelio, paskui Šv. Marijos, galiausiai visos Krokuvos, tarsi bokštai iš rankų į rankas siųstų žinią. Zbignevas klausėsi ne vario dūžių, o po jais tvyrančios tylos. Pastaraisiais mėnesiais pilyje garsas neretai užgesdavo dar nespėjęs išsilieti: skambtelėjimas prapuldavo mūro skliautuose, koridoriuje ištartas žodis susigerdavo lyg į vilną. Dvariškiai kaltino statybas, mūrininkus ar drėgmę, tačiau Zbignevas jautė, jog ta šalta drėgmė sunkiasi iš katedros, nuo pirmosios karalienės antkapio. Mieste Jadvyga jau buvo vadinama šventąja, nors Roma dar tylėjo; kas rytą žingsniuodamas pro baltą plokštę, raštininkas jausdavo ant peties vėsų prisilietimą ir, būdamas pamaldus katalikas, laikė tai malonės ženklu.
Šiandien jis ėjo pro kapą vėliau nei paprastai, jau po mišių, kai katedroje buvo likęs tik senas zakristijonas, gesinantis žvakes. Jadvygos kapas stovėjo savo vietoje, balta, lygi plokštė, o ant jos, kaip visada, šerkšnas. Zbignevas sustojo. Jis niekada nesuprato, ko ši vieta iš jo nori: ne atgailos ir ne maldos. Gal tik to, kad kas nors pastebėtų, kaip taisyklingai tyla užauga ant paprasto akmens.
Pernelyg daug dalykų pasaulyje buvo ženklai. Jis stengėsi nesiremti tuo, ko negalėjo patikrinti.
Durys atsivėrė be beldimo, ir į kanceliariją įėjo karalius.
Jis ėjo į mišias, vienas, be palydos, su paprasta juoda kepure rankoje, ir sustojo prie jaunojo raštininko stalo ne todėl, kad ko nors norėjo, o todėl, kad čia sustodavo kiekvieną rytą. Stanislovas pakilo. Zbignevas irgi, bet karalius mostelėjo, kad sėdėtų.
— Ar parašei popiežiui apie Žemaitiją? — paklausė Jogaila.
— Ruošiu, jūsų didenybe.
— Parašyk, kad ten reikia kunigų. — Jis nežiūrėjo į žemėlapį. — Kunigų, o ne kirvių. Jie turi išmokti, ką ten mato, prieš sakydami, kad tai blogai.
— Kunigams prireiks ir kirvių, — ramiai atsakė Zbignevas. — Malda neišsilaiko ten, kur dar stovi senos šventvietės, jūsų didenybe.
Karalius pažvelgė į sekretorių. Jau seniai buvo matyti, kad šnekėdamas su Zbignevu Jogaila nesuka galvos į šoną, kaip darydavo kalbėdamasis su kitais ponais, nesilenkia artyn ir nekelia balso: per visus tuos metus vatos gaubiamame valdovo pasaulyje jaunojo raštininko žodžiai skambėdavo aiškiai — galbūt todėl, kad niekuomet neskambėdavo kaip maldavimas.
— Rašyk, — pasakė Jogaila, ir nuėjo į mišias. Jis nepasakė, kad Zbignevas klysta.
Zbignevas dar valandėlę žvelgė į užvertas duris, svarstydamas, ar tokį atsakymą laikyti pagyrimu.
Stanislovas pakilo, pasirąžė ir užrakino dėžutę su antspaudais.
— Pietūs, — tarė jis. — O paskui karalius laukia, kad perskaitytume jam pirmą sąmatą. Kas atsiims sidabrą, kai Ordinas pradės mokėti?
— Karalius, — atsakė Zbignevas. — Dalį. Kitą dalį ponai. — Jis patikrino plunksnos galiuką. — Ir kiekvienas grašis pasiliks ne pas tuos, kurie jį užsitarnavo, o pas tuos, kurie jį skaičiuoja.
Stanislovas sustojo duryse.
— Tau dvidešimt vieneri, — pasakė jis.
— Taip.
— O belaisvių į sąmatą neįtraukei. Karalius paklaus, kas juos maitino, kol Ordinas nemokėjo sidabro. Įrašyk prieš mums skaitant.
Zbignevas nusišypsojo. Šypsena buvo paprasta, jauna, tokia, kokia jam dera. Jis nubrėžė brūkšnį po sąmata ir pasiekė belaisvių sąrašą. Stanislovas palaukė, kol plunksna palies lapą, ir išėjo.
Kai durys užsidarė, jis liko vienas. Kanceliarija kvepėjo vašku ir rašalu. Žemėlapis gulėjo prieš jį, su vilku, nupieštu virš miškų. Zbignevas atsirėmė į sieną. Jis uždėjo ranką ant monetos, ir moneta buvo šilta, o pro langą krito vasaros šviesa, kaip krinta šviesa per vyno taurę.
Mintimis grįžo prie tų dviejų senolių — vieno, klūpančio prie velionės žmonos antkapio, ir kito, žvelgiančio į girias. Abu nugalėjo, abu padėjo antspaudus ir abu tarėsi pasirašę laiko, o ne amžinybės sąlygomis. Nekeikė jų ir nesmerkė — paprasčiausiai žinojo, jog karus laimintys valdovai dažnai pamiršta, kad po jų mirties kiti raštininkai surašys, kas iš tiesų buvo laimėta.
— Kalavijas savo darbą atliko, — tarė jis garsiai, kambariui, kuris jo negirdėjo, ir ištraukė iš dėžutės švarų lapą. — Dabar rašalas turi atlikti mūsų.
Jis pamerkė plunksną. Pirmas brūkštelėjimas ant pergamento buvo tamsus, lygus, tvirtas ir netikėtai gražus. Už lango tolo varpai. Rašalas jau pradėjo gyventi ilgiau už tą, kuris juo rašė.