24 Laimėtojų Nuovargis
1410 m. ruduo – žiema, Krokuva; Vilnius
Pirmąsias savaites po mūšio Jogaila negirdėjo nieko, išskyrus pergalę, ir ji buvo tokia garsi, kad kalbėti su juo buvo beveik neįmanoma.
Žinia skriejo per Lenkiją greičiau už pasiuntinių žirgus. Vavelio varpai, dešimtmetį skambėję slopiai tarsi per vilną, nuo liepos vidurio gaudė pilnu variu, lyg pagaliau atgavę balsą. Gatvėse šūkavo minios, o bajorai, dar pernai vadinę valdovą svetimšaliu našliu, dabar traukė į Krokuvą su dovanomis, prašymais bei senomis privilegijomis ir lenkėsi iki pat žemės. Jogaila klausėsi ir linkčiojo; greta stovintis Zbignevas iš Olesnicos raitė ant vaško kiekvieno vardą, vis dažniau stabtelėdamas ties žodžiu kaina.
Katedroje, karaliaus įsakymu, buvo pakabintos Ordino vėliavos. Penkiasdešimt viena, kiek suskaičiavo raštininkai: balti ir juodi šilkai su kryžiais, išplėšti iš mirusių rankų ir sukabinti po skliautais. Pirmą rytą Jogaila nuėjo jų pažiūrėti, ir jį sustabdė tai, ką pamatė.
Vėliavos nejudėjo. Po skliautais tvyrojo šiltas oras nuo šimto žvakių, jis kilo aukštyn, bet šilkas kabojo sustingęs, tarsi kas būtų jį išlygiavęs delnu. Jogaila priėjo prie šoninės navos. Šerkšnas, kuris ant Jadvygos kapo augo jau vienuolika metų, išplito į mūrą ir lipo siena aukštyn kaip žolė. Žemiausios vėliavos buvo padengtos plonyte ledo pluta. Juodi kryžiai sustingo, ir šilkas, kai Jogaila palietė jį pirštu, sutrūko kaip stiklas.
Kunigams karalius nepratarė nė žodžio — vis tiek būtų nurašę Vavelio drėgmei.
Šv. Martyno dieną į Krokuvą sugužėjo belaisviai. Paprastuosius riterius Jogaila buvo paleidęs ant garbės žodžio su sąlyga, kad šią dieną prisistatys į pilį ir pasakys savo vardus; didžioji dalis pakluso, nes kitaip elgtis neišmanė. Kilmingieji, kurių išpirkos suma buvo žinoma, sėdėjo atskirai su sargyba bei raštininkais ir nuo pat rugsėjo derėjosi dėl laisvės: du kunigaikščiai, trys komtūrai, vokiečių riteris, kurio ristūnas kainavo brangiau už visą jo dvarą. Prie ilgojo stalo dvariškiai rašė, gynė ir tikrino sąskaitas, o į juos žvelgdamas Jogaila matė: karas baigėsi ne triumfu, o buhalterijos knyga.
Vytauto pasiuntinys, trakiškis bajoras su šerkšnotais ūsais, atvežė laišką. Jis buvo trumpas. Žemaičiai ir lietuviai paėmė daug belaisvių, rašė Vytautas, ir siūlo išpirkas dalyti vienodomis sąlygomis, o pinigus per pusę. Pusė. Tai buvo teisinga. Jogaila pastebėjo, kaip arkivyskupas Mikalojus, perskaitęs laišką, pakėlė antakį, ir kaip lenkų ponai atsilošė kėdėse.
— Pusė, — tarė vienas iš jų. — Kai mes laikėme liniją, o jie, kaip mums sakė, pasitraukė.
— Jie sugrįžo, — pasakė Jogaila.
— Per vėlai, jūsų didenybe.
Jogaila nužvelgė bajorą: įsitikinęs savo tiesa vyras nebūtų patikėjęs jokiais įtikinėjimais. Lenkų ponai regėjo tik į miškus pasukusius lietuvių pulkus — ar ten būta gudrybės, ar bėgimo, karalius ir pats negalėjo tvirtai pasakyti, nes abu pasakojimai skambėjo įtikinamai. Tačiau lenkai nematė, kaip už girios persirikiavusi kavalerija smogė kryžiuočiams iš užnugario ir kaip iš neapsaugoto šono užklupti Ordino riteriai pirmąsyk per šimtmetį liko pėsti. Pasakojimų apie tą valandą niekas čia klausytis nenorėjo.
Jogaila pažiūrėjo į Zbignevą. Jaunuolis nepakėlė akių, bet rašiklis sustojo virš vaško lentelės. Paskui nuleido jį ir užrašė, Jogaila buvo tikras, ne tai, kas buvo pasakyta, o tai, kas bus išgirsta po penkiasdešimties metų.
— Mes dalysime per pusę, — pasakė karalius. — Kaip prašo didysis kunigaikštis.
Menėje trinktelėjo krėslas, o arkivyskupas tik šyptelėjo, neturėdamas kitos išeities. Tačiau tą vakarą guldydamas galvą ant pagalvės Jogaila aiškiai juto: iki dangaus pakėlusi pergalė dabar slūgsta iš po kojų it potvynio banga, palikdama ant kranto tą patį nuvargusį vyrą su krūva sąskaitų.
Po savaitės atėjo žinia iš pietų. Vengrijos karalius kalbėjo apie sienų saugojimą ir apie tai, ką reiškia broliška meilė. Jogaila nežinojo, ar jis tikrai ketina pulti: lenkų ponai sakė, kad taip, kad jis paėmė Ordino auksą ir kad auksas guli ten, kur gulėjo, nes Zigmantas nemėgsta išleisti to, kas dar gali duoti palūkanų. Pats Zigmantas didžio karališko žygio nepradėjo. Tačiau tą rudenį Stiboras įsiveržė į pietų Lenkiją, nusiaubė Sončo apylinkes ir buvo atmuštas. Karas antrame pasienyje pareikalavo kraujo, nors Ordinui išsigelbėjimo neatnešė. Jogaila pagalvojo, kad iš visų, kurie jį apgaudinėjo, šis buvo sąžiningiausias: viską darė dėl pelno ir nė karto nesistengė to slėpti.
Žiemą jis nuvyko į Vilnių.
Niekas jo neprašė. Jis ketino važiuoti per Kalėdas, paskui nusprendė pavėluoti, ir kai pagaliau išvyko, tai padarė tyliai, su dešimčia raitelių ir senuoju Vaitiekumi, o Krokuvoje paliko jauną raštininką su įsakymu prižiūrėti rūmus. Kelias per sniegą buvo ilgas. Jis nesiruošė nieko aiškinti. Vytautas atvyks iš Gardino, nes bus pasakyta, kad karalius yra Vilniuje, ir nepaklaus kodėl.
Prieš du dešimtmečius Šventaragio slėnyje paties pastatyta katedra dabar atrodė didingesnė negu atmintyje. Stogus dengė sniegas. Žemutinės pilies kieme švenčių proga rikiavosi vaišių stalai: apsikrikštiję ir lenkiškai apsitaisę lietuvių bajorai sėdėjo tiesūs bei atsargūs, o atokiau būriavosi žemaičių vyresnieji. Mintys vis grįžo į Brastą, į aną naktį ant laiptų — vargu ar dar kada pasitaikys tokia valanda.
Per pirmąją vakarienę jis išgirdo, kaip skirtingai kiekvienas kraštas vadina tą liepos dieną. Prie ilgojo stalo susėdę Žemutinės pilies bajorai kalbėjo apie mūšį visai kitaip negu lenkai: lenkai sakė Grunwald pagal kaimo vardą, o vokiečių belaisviai kartojo Tannenberg, ir tai skambėjo lyg sausa metraščio eilutė. Rusėniškai šnekantys Vilniaus vyrai iš lenkų pasigavo Griunvaldą, kol vienas žilas bajoras pridūrė, kad lietuviškai tai reikštų tiesiog žalią girią. Išverstas vardas Jogailai pasirodė gražesnis už tikrąjį, nors niekas negalėjo pasakyti, ar jis prigis. Sėdėdamas prie stalo karalius pagalvojo, kad po dvidešimties metų viena diena turės tris vardus ir kiekvienas pasakos apie ją tik tiek, kiek jam bus paranku.
Vytautas atvyko trečią dieną. Jie nesisveikino. Vytautas tiesiog pasirodė kieme su sniegu ant pečių ir jojo ten, kur ir kiti, o Jogaila pažvelgė pro langą ir pamatė, kad jis vis dar dėvi tuos pačius paprastus juodus šarvus, o ant krūtinės kabo tas pats sidabrinis vilkas. Jogaila ilgai laikė akis ant sidabro. Šį kartą jam pavyko neatsukti žvilgsnio. Paskui jis nuėjo žemyn.
Jie nuėjo pasivaikščioti. Niekas nepasakė, kas pasiūlė. Du seni vyrai paliko pilį be sargybos, praėjo per užšalusį kiemą, per siaurą gatvelę, kuria žmonės skubėjo namo, ir išėjo į slėnį, kur nuo katedros šlaito leidosi sniegas, lygus ir nepaliestas. Čia buvo plynė. Penkiasdešimt žingsnių nuo šventoriaus, tarp kelmų, kurių niekas neišrovė, kadaise degė šventoji ugnis. Niekas čia nestatė. Žmonės apeidavo, nežinodami kodėl.
Jogaila užlipo ant to paties kelmo, ant kurio stovėjo krikšto pavasarį, kai jam pasakė užteksiant vieno kibiro vandens. Tąsyk medinis kibiras pasirodė visai nedidelis, lyg rytiniam prausimuisi, dar nenutuokiant, kad tikroji ugnis užges visai ne nuo vandens.
— Mes šią vietą apeiname, — pasakė jis.
— Taip, — atsakė Vytautas. — Kažkas čia buvo.
Vytautas kalbėjo ramiai. Jis nebesisukinėjo, kaip darydavo anksčiau, atgręždamas dešinę ausį: pasistatė taip, kad Jogaila būtų jo dešinėje. Stovėjo šalia, žiūrėdamas į tuščią slėnį. Ne atsakymas, o leidimas.
— Brastoje tu pasakei, kad nori, jog žinočiau, kas tarp mūsų yra, — tarė Jogaila. — Man neleidai pasakyti. Dabar leisk man.
Vytautas ilgai tylėjo. Sniegas tyliai krito ant jų pečių.
— Galiu klausytis, — pasakė jis.
Jogaila nusimovė pirštinę. Ranka buvo balta, šalta, sena. Jis įkvėpė ir pajuto, kaip šaltis užpildo plaučius, tarsi jie būtų pilni vandens.
— Krėvoje, — pasakė jis. — Tą naktį. Prieš tai, kai Skirgaila nuėjo žemyn. Jis atėjo pas mane ir paklausė.
Garsas dingo.
Žodžiai nyko palengva: išsprūdę pro lūpas, prarado briaunas, kiekvienas skiemuo susigėrė į nematomą vatą, ir krutančios lūpos nebeišleido jokio garso lyg po vandeniu. Rankas bei sprandą perliejo ledas. Jogaila pakėlė akis į Vytautą — pusbrolis rimtai, įdėmiai stebėjo jo burną, įpratęs skaityti iš lūpų.
— …paklausė, — tarė Jogaila, nors savęs negirdėjo. — Ir aš…
Ir tuomet tapo aišku: Vytautas suprato.
Nebylias lūpas iššifruoti buvo neįmanoma, tačiau Vytautas pagavo pačią esmę. Sustingęs vietoje ir giliai traukdamas šaltą orą pro šnerves, pusbrolis staiga išbalo — pagaliau išgirdęs atsakymą į klausimą, kurio per visą gyvenimą nedrįso užduoti.
Vytautas ištiesė ranką ir uždėjo ją Jogailai ant peties. Pirmą kartą nuo Krėvos. Šiluma. Jogaila pajuto ją pro apsiaustą, pro kamzolį, pro marškinius: ne paprastą, o gilią, lyg po ranka kažkas degtų. Sniegas ant jo peties ėmė tirpti.
— Aš nieko negirdėjau, — tarė Vytautas.
Jogaila liovėsi tardamas nebylius žodžius. Jam atrodė, kad tarp jų, čia pat, atsivėrė siauras plyšys, pro kurį iš šalčio ateina garsas: vėjas, beržų šlamesys, tolimas varpas. Jis išgirdo savo kvėpavimą.
— Aš nieko negirdėjau, — pakartojo Vytautas, lėčiau, kad Jogaila matytų lūpas. — Ir tu nieko nesakei. Tegul taip lieka. Kol kas.
— Kol kas? — paklausė Jogaila, ir jo balsas pasigirdo švarus, kaip skambtelėjimas.
— Kol bus vėliau.
Brastoje Vytautas tvirtino, jog senoji nuoskauda jam neberūpi; šiandien tų žodžių nebekartojo, ir pats nutylėjimas pasakė viską.
Jie stovėjo. Vytauto ranka vis dar gulėjo ant jo peties, ir sniegas aplink ją tirpo plačiu ratu. Jogaila išgirdo savyje tai, ko nebuvo girdėjęs nuo vaikystės: mažą, keistą garsą, kuris galėjo būti juokas arba kažkas, kas jį pakeitė.
— Šalta, — tarė jis.
— Taip, — atsakė Vytautas. — Eime.
Į pilį abu sugrįžo ta pačia siaura gatvele, nepratardami nė žodžio. Iš kur Vytauto delne tokia kaitra, Jogaila nebūtų įstengęs paaiškinti, o ir spėlioti nedrįso.
Prie vartų jis atsigręžė. Katedra stovėjo baltame sniege, naujos plytos sušalo, ir slėnyje, kur buvo plynė, dar matėsi dvi pėdsakų linijos, einančios ir grįžtančios. Jos ėjo vienodais žingsniais. Jogaila žiūrėjo į jas, kol sniegas uždengė.