29 Šaknų Motinos Padėka
1411 m. Rasos naktis, Dykra
Kiekvieną rytą Eglė skaičiavo, ko nebeprisimena.
Ji darė tai ne iš baimės, o iš pareigos, kaip ūkininkas skaičiuoja, kiek javų sudegė. Vakar tai buvo pušies vardas iš vaikystės slėnio, kurį ji kadaise mokėjo kaip maldą. Užvakar: kokios spalvos buvo vienas iš ugnies šaukimų, kuriuos ji kadaise ištardavo kiekvieną rytą. Prieš tris dienas: kaip kvepėjo jos kambarys Šventaragio slėnyje, tas kampinis, su langu į upę. Kvapo vietoje liko tik žodis, ir ji turėjo ištarti jį garsiai, kad įsitikintų, jog jis dar yra.
Žemė viską atsimena. Tai buvo vienintelis dalykas, kurio Šaknų Motinai niekada netrūko, ir vienintelis dalykas, kuris Eglei dabar atrodė žiaurus. Žemė atsimena, o ji pati vis labiau panėšėjo į daiktą, kurį žemė jau paskaičiavo.
Žaltys ant kaklo gulėjo ramus ir apsunkęs. Eglei sėdant ant rąsto, roplys pravėrė vieną akį ir vėl užsimerkė; geltoni skruostai nuo pavasario buvo pastebimai išblukę. Piršto galiuku perbraukė per vėsius žvynus — vasarą gyvatė visada būdavo judresnė.
Prieš Rasas dieną praleisdavo salelėje, kur augo papartis. Šiemet keras stirksojo menkas ir ištįsęs: vidurnaktį pražys kaip pražydęs kas tūkstantį metų, tačiau žiedas bus vos įžiūrimas it atodūsis ant šalto stiklo.
Vilkai uždegė Rasos laužą ant sausos salelės, kurią Dykra jiems laikė jau antrą šimtmetį. Jis degė ne iš vienos rūšies malkų, o iš šakų, atneštų iš viso krašto: ąžuolo, uosio, liepos, beržo, ir kiekvienas vilkas atnešė po vieną. Pilkoji sėdėjo ant kelmo prie ugnies ir nežiūrėjo į ją, nes vilkams ugnis svarbi ne tada, kai žiūri. Pušis, kurį visi vadino senuoju, nors niekas nežinojo, kiek jam metų, gulėjo ant šono su pasruvusia nosimi, ir jo dantys švietė liepsnoje.
Jie buvo čia seniai. Dykra buvo jų žemė, ir ji niekada neklausė, kodėl.
Vakare prie laužo, kol Pušis dar žarstė šakas, Pilkoji prisėdo greta Eglės ir nieko nepaklausė. Valandėlę paspoksojusi į liepsną, išsitraukė iš prijuostės kišenės saują pelenų ir ėmė lėtai trinti juos tarp pirštų, kaip įpratusios darbuotis moterų rankos, negalinčios sėdėti be darbo.
— Tu nebeprisimeni, — pasakė ji. — Matau.
— Ne viską.
— Pasakyk man. Aš moku nešti vardus. Tai vienintelis dalykas, ką aš moku. — Pilkoji nepakėlė akių. — Pasakyk, ką pamiršai, kol dar prisimeni, kad pamiršai. Aš išmoksiu.
Eglė ilgai tylėjo. Ji nebuvo tikra, kad moka.
— Pušis, — galop prabilo Eglė. — Gimtajame slėnyje augusi pušis turėjo vardą — ilgą it giesmė.
— Kaip jis skambėjo?
— Aš nežinau. Prisimenu tik, kad turėjo daug balsių.
Pilkoji linktelėjo ir, užuot sakiusi, kad vien balsių negana, paragino: toliau. Eglė vardijo toliau, kol aplink laužą ant vėsios velėnos vienas po kito sugulė kiti vilkai ir tylėdami klausėsi. Kiekvieną nuotrupą Pilkoji pusbalsiu, bet tiksliai pakartodavo, įsidėdama į lūpas lyg duonos kąsnį; nepasakė nė to, kad niekuomet neregėjo Eglės motinos, tad negalės jos atminti svetima galva — tik išbėrė iš saujos pelenus.
Vytautas atėjo prieš vidurnaktį.
Nė vienas jo žingsnis nesutraškėjo — greičiau nei akys jį pagavo uoslė: žirgų prakaitas, oda, dūmai, sena geležis ir sunkus, žmogiškas nuovargis. Kunigaikštis atžingsniavo pėsčias, palikęs du žemaičių palydovus salelės pakraštyje. Per tuos nesimatymo metus plaukai visiškai išbalo, o kadaise aštrūs veido bruožai sušvelnėjo lyg atodrėkio paliestas sniegas, tačiau nugarą laikė tiesiai. Pilkoji pakilo nuo kelmo.
— Kunigaikšti.
— Pilkoji.
Pušis nepakėlė galvos. Vytautas priėjo prie ugnies ir atsisėdo ant žemės, kur sėdėjo kiti, ir niekas jam nieko nepasakė. Jam artėjant į medžių šešėlį pasitraukusi Eglė iš tamsos pažvelgė į jo dešinę ranką — ten tebebuvo pelenų žymių.
— Ji ateis vidurnaktį, — tarė Pilkoji. — Ne anksčiau.
— Aš palauksiu.
— Žinau. — Pilkoji paėmė iš kišenės tamsų duonos gabalėlį ir padėjo ant žemės, prie jo kojų, kaip padedama svečiui.
Eglė valandėlę pastovėjo tarp kamienų, paskui išniro iš tamsos ir priėjo prie ugnies. Žingsniai buvo pernelyg besvoriai: dirstelėjusi žemyn išvydo, kad žolės stiebai po padais nė nesusigulė, o tarp kojų pirštų spingsi laužo atšvaitai. Tvirčiau įrėmus kulnus į velėną, šviesos dėmės pranyko.
— Egle, — tarė Vytautas. Jis pakilo.
— Nesikelk, — pasakė ji. — Nėra apie ką.
Kunigaikštis vis tiek liko stovėti: jo akyse šmėstelėjo atvira, neslepiama nuostaba išvydus, kaip smarkiai mergina pasikeitė, nors nė vienas nebūtų įstengęs to pokyčio tiksliai įvardyti.
— Mano ranka, — pasakė ji, ištiesdama ją prieš ugnį. — Pažiūrėk.
Vytautas pažvelgė: plati, gelsva liepsnos šviesa krito ne ant Eglės delno, o skverbėsi kiaurai odos lyg pro skaidrų stiklą.
— Taip, — tarė ji. — Dar ne dabar. Bet jau tai.
Vidurnaktį papartis pražydo.
Eglė nematė žiedo. Ji tik pajuto, kaip salos viduryje, už krūmų, kažkas švystelėjo, kaip atsimerkia akis, ir visi vilkai kartu pakėlė galvas. Pušis atsistojo. Pilkoji įkvėpė.
Šaknų Motina atvilnijo iš visų keturių pusių vienu metu. Pirmiausia prigulė žolė, vandenyje suvirpėjo žvaigždžių atspindžiai, o tada jėga per pėdas ir pečius pakilo iki pat žalčio ant kaklo — roplys panarino galvą ir užsimerkė lyg prieš audrą. Burną užpildė po lietaus kvepiančios žemės skonis: drėgnos šaknys, samanos, trūnijantys lapai, tamsa. Dvejonės išgaravo, paties Eglės balso nebeliko — pro lūpas vienas per kitą tarsi šlamanti laja prabilo daugybė balsų.
— Geležinio Vilko kunigaikšti.
Vytautas nusilenkė — negiliai, bet pagarbiai, puikiai žinodamas, kas stovi priešais.
— Aš pavalgiau.
Žodžiai nuaidėjo prie pat liepsnos, ir Vytauto bruožai pastebimai suvirpėjo: nors seniai žinojo šią tiesą, išgirsti ją iš pačios žemės lūpų buvo kur kas sunkiau negu iš žmogaus.
— Šimtą metų mano vaikai buvo guldomi į duobes nesudeginti, svetimoje dirvoje, ir jų vėlės iki šiol klaidžioja tarp šaknų, šaukdamos mane svetimais vardais. Prūsijos lauke pagaliau užteko visiems: ir vokiečiams, ir lenkams, ir mūsiškiams — visus priglaudžiau nesirinkdama.
— Žinau, — tarė jis.
— Tu atnešei jiems vilkus, ir vilkai nunešė mano vaikus į mano pelkes. Už tai tau dėkoju. — Balsas sustojo, lyg ieškotų žodžio, kurio nebuvo, ir Eglė, kuri šiuos žodžius tarė, pajuto, kaip kažkas jos viduje nusileidžia žemyn ir lieka. — Tu pardavei mane. Du kartus. Ir tu atėjai. Abu tiesa. Aš to neprirašau nei prie tavęs, nei prie savęs.
Vytautas įbedė akis į liepsną.
— Ką aš galiu padaryti?
— Nieko. — Balsas nebuvo žiaurus. Tai buvo žemės tonas, kuriuo ji sako, kad šią savaitę lietus nelis. — Aš atidaviau viską ten. Kiekvieną šaknį, kuri galėjo klausytis. Kiekvieną grūdą žalumos. Aš užauginau giraitę ant kapų, ir ji išlaikys vėlių ramybę šimtą metų. Daugiau nieko neturiu.
— O kirviai?
Per salą praėjo šaltis. Ugnis suplazdėjo, ir žolė aplink Eglės kojas ėmė stebėtinai greitai augti, kaip auga žolė ant kapo.
— Kirviai ateis su kunigais. — Žodžiai krito po vieną, sunkūs. — Ne šiemet. Gal ne už trejų metų. Bet ateis. Aš juos jaučiu per kojas, per žemę, per kiekvieną ąžuolą, kuris stovi ir klausosi. Aš negaliu jų sustabdyti. Aš turėjau vieną audrą, ir ji praėjo. Aš jau nebe ta, kuri buvau Dubysos pelkėje. Aš noriu užmigti.
— Ar jūs mirsite?
— Ne. — Eglė pajuto, kaip kažkas didelis ir labai senas praskleidžia jos lūpas, beveik su šypsena. — Aš esu žemė. Žemė nemiršta. Ji užmiega.
Tada balsas pasikeitė. Jis nesustojo, bet pasidarė siauresnis, tylesnis, ir tarp žodžių Eglė pajuto save, kaip pajuntama ranka po vandeniu.
— Eglė pavargo, kunigaikšti.
Vytautas pažiūrėjo į ją.
— Aš nešiojau savo balsą pro ją per daug metų. Tai kainuoja. Ji nežino, kiek jai liko, ir nenori žinoti. Prašau, kad neprašytum iš jos daugiau, nei ji gali duoti.
— Aš neprašysiu, — tarė jis.
— Gerai.
Salos viduryje, už krūmų, kažkas užgeso, kaip užgęsta žvakė, ir Šaknų Motina pasitraukė. Pirmiausia iš žolės, paskui iš vandens, paskui iš Eglės burnos, kuri liko tuščia ir sausa, kaip po šalčio. Pilkoji pasilenkė ir padavė jai gertuvę. Eglė gėrė. Vanduo kvepėjo geležimi.
Vytautas vėl prisėdo prie laužo ir dar kurį laiką pabuvo su vilkais. Niekas nekalbėjo, ir šioje tyloje buvo daugiau susitarimo, nei jis galėjo išgirsti žodžiais. Paskui jis atsistojo, kaip atsistoja senas žmogus, vienu judesiu, dviem atodūsiais, ir atsisveikino su Pilkąja, kuri jam linktelėjo ir nieko nepasakė. Pušis tik atsimerkė ir vėl užsimerkė.
Prie Eglės jis sustojo.
— Atsiprašau, — pratarė kunigaikštis, ir tame viename žodyje sutilpo viskas.
— Už ką?
— Nežinau. Už viską.
Ji nusišypsojo. Žaltys ant kaklo pajudėjo ir paslinko link jo, ištiesė liežuvį.
— Sagtis, — pasakė ji. Jis pažvelgė. — Tu davei man ją ant akmens. Aš ją dar turiu. Maniau, kad ji bus pirmas daiktas, kurį pamiršiu. Bet ji kabo ant mano kaklo, po žalčiu, ir aš ją prisimenu.
Jis nepasakė nieko. Palietė jos petį, trumpai, kaip prisiliečiama prie kažko, kas gali ištirpti, ir nuėjo per pelkę su savo dviem vyrais. Eglė žiūrėjo jam nugaron, kol tamsa jį prarijo.
Tolumoje, virš Žemaitijos, nuo horizonto iki horizonto sumirgėjo vienas žaibas. Be debesies. Be griaustinio. Jis trumpai apšvietė visus medžius vienu metu ir užgeso, ir Eglė pagalvojo, kad Perkūnas pasakė savo žodį ir nutilo. Gal visam laikui.
Eglė sėdėjo prie laužo, kol užgeso paskutinė žarija. Paskui nužingsniavo į salelės vidurį prie paparčio kero ir išvydo žiedą — smulkutį, baltą, vos žymų lyg atodūsis ant stiklo. Ištiesus ranką paliesti žiedlapių, pirštai perėjo kiaurai.
Ji pamėgino prisiminti, kas buvo jos motina. Nepavyko. Ji atsisėdo ant žemės, apkabino žaltį ir ilgai žiūrėjo, kaip tas žiedas užsiveria prieš aušrą.