16 Miško Šnabždesiai
1410 m. liepos pradžia, pasienio girios tarp Mazovijos ir Prūsijos
Eglė pirmiausia užmiršo paukščius.
Čiulbesio nepamiršo — paukščių balsus girdėjo kas rytą, kaip žemė girdi lietų; užmiršo pačius vardus. Pagal senąją drauge su šaknimis perimtą tvarką kiekvieną per girią praskrendantį sparnuotį derėjo pastebėti ir pasveikinti vardu. Tačiau šį rytą stovint ant kelmo tamsiame eglyne prie pat Prūsijos sienos, viršūnėmis praplasnojo lakštutė, ir Eglė jos nepašaukė — tik nulydėjo akimis, kol paukštelis pranyko tankmėje.
Žaltys ant kaklo pajudėjo.
— Žinau, — atsiliepė Eglė. Žaltys per petį nuvilnijo šiluma, priglausdamas geltonus skruostus prie odos — nieko naujo pasakyti nebereikėjo.
Eglė pakėlė prieš save plaštaką. Pro eglių šakas lyg sunkus aukso lietus krintanti saulės šviesa skverbėsi kiaurai pirštų. Tiksliau, kiaurai jų galiukų: nagai ir pirštų galai švietė žalsvai bei permatomai tarsi rudens pakąsti lapai, ir tą skaidrumą pastebėdavo tik žvelgdama akies krašteliu. Nuo praėjusios savaitės žalsva riba pakilo iki antrojo sąnario.
Ji suspaudė kumštį. Pirštai sugrįžo vienas po kito, kaip žmonės grįžta į kambarį po ginčo.
Šiam miškui trejus metus buvo sakoma, kad jo nėra.
Ordino žemėlapiuose, tuose, kuriuos jie braižė po magistro rinkimų, čia buvo balta dėmė su užrašu: Wildnis, nepravažiuojama. Ir lenkų ponai tuo tikėjo, nes tą patį sakė seni prekeiviai ir kelių vedliai, ir niekas nenorėjo vesti kariuomenės ten, kur žemėlapis liepė nevesti. O miškas, kaip viskas, kas ilgai vadinama nepravažiuojamu, pamažu ėmė toks tapti. Pušys čia augo kreivos, sutrumpėjusiomis viršūnėmis; eglynai buvo tokie tankūs, kad net vidurdienį po jais stovėjo prieblanda; liūnai tarp kauburių tikrai buvo gilūs. Bet po samanomis ir šlapiu durpynu kai kur tebegulėjo kūlgrindos, senovės prūsų ir sūduvių sunkiu akmeniu iškloti keliai, panirę po vandeniu, lygūs kaip nugarkaulis, ir niekas, išskyrus tuos, kurie juos žinojo, jų nematė.
Tuos, kurie juos žinojo, atvedė žalčiai.
Per liūnus šviesiomis gijomis atplaukę ropliai susirinko Eglei prie pėdų: dešimtys, šimtai žalių bei juodų juostų, ir kiekvienas, prišliaužęs arčiau, kilstelėdavo galvą, laukdamas ženklo. Pernai būtų suplaukę dvigubai daugiau, prieš dešimtmetį — trigubai. Skaičiuoti seniai liovėsi, nes skaičiai nebeturėjo prasmės.
— Kūlgrinda, — tarė ji garsiai. — Į šiaurę nuo čia. Dviejų vežimų pločio. Ar žinote?
Žalčiai atsakė. Ne žodžiais: pirmiausia vieni, paskui kiti nuslydo šlapia žole į šiaurę ir kiekvienas paliko už savęs plonytę drėgną žymę, kaip ištemptą siūlą per visą girią. Kur siūlas buvo sausas, ten laikė žemė. Kur šlapias, ten buvo dugnas.
Eglė nužingsniavo iš paskos. Pėdos nelaužė sausų šakelių ir neįspaudė samanų, o toks besvoris lengvumas nežadėjo nieko gera.
Žvalgai pasirodė prieš saulėlydį: trys totoriai ir du vilkai.
Vilkus ji pažino iš kvapo. Vienas buvo Kirmėlė, žemas, tvirtas, tas, kuris kadaise pardavė savo brolius, kad išgelbėtų kaimą, ir kurio kaimas vis tiek sudegė, ir kuris dabar nebeprisiminė, kaip tas kaimas vadinosi. Kitas buvo jaunas, tamsiaplaukis, su ragų žibintu rankoje, apvyniotu avikailiu, ir žiūrėjo ne į ją, o į žibinto vidų. Eglė pažvelgė į avikailį ir nieko nepasakė. Ji žinojo, kas ten yra, kaip žinoma, kai kas nors laiko rankoje kūdikį.
Totoriai sustojo ant žirgų atokiau ir nežiūrėjo nė į vieną pusę. Jie buvo išmokyti nematyti to, ko negali paaiškinti.
— Vyresnioji, — tarė Kirmėlė ir lenktelėjo galvą. Šitaip vilkai kreipdavosi į senus ir į stiprius.
— Žalčiai rodo kelią, — tarė Eglė. — Į priekį per nepravažiuojamą girią. Dviejų vežimų pločio. Tris mylias, paskui dvi, paskui vėl tris. Kur sausa, ten žemė laiko. Kur šlapia, ne.
— Kiek vežimų?
— Kiek turite.
Kirmėlė pakėlė akis: vilko žvilgsnyje šmėstelėjo sena atmintis ir tylus gedulas dėl to, kuo Eglė buvo virtusi. Tačiau žodžio nepratarė.
— Ar tau gerai? — tyliu židinio sargo balsu pasiteiravo jaunuolis su žibintu. — Tu… permatoma.
— Žinau.
— Ar skauda?
Ji pagalvojo. Tai buvo sąžiningas, švelnus klausimas, kokio jai seniai niekas neuždavė.
— Ne. Tik pamirštu.
Jaunuolis supratingai linktelėjo ir vėl nudelbė žvilgsnį į žibintą; rago gaubto viduje liepsnelė pasigręžė į Eglės pusę ir vos juntamai nusilenkė. To mažo judesio užteko priminti jai, kas tebėra.
Rūdis atėjo naktį.
Vedlys pasirodė iš vakarų, iš Ordino žemės pusės, ir anksčiau nei akys jį pagavo dirva — sunkų pėdų spaudimą velėnoje. Žingsniavo kitaip negu kiti vyrai: rėmėsi į dvi žemes vienu metu, viena pėda stovėdamas čia, o antra — anapus sienos. Šaknys atėjūno iki galo neatpažino ir tik tyliai klausėsi.
Jis atsisėdo prie kelmo, tarp jos ir žalčių, nenusiimdamas kelionmaišio. Veidas buvo pilkas, barzda sudžiūvusi.
— Ilgai ėjau, — tarė jis. — Dvi dienas. Per daug patrulių.
— Kaip Ordino stovykla?
— Kauernike, prie Drwęcos. Visa kariuomenė. — Jis kalbėjo greitai, be pauzių. — Jie laukia, kad ten perbrisite upę. Daugiau vyrų, nei Ordinas yra turėjęs bet kada. Magistras sėdi palapinėje ir žiūri į žemėlapį.
— Į tavo žemėlapį.
Rūdis nusišypsojo. Tai buvo nuovargio šypsena, sausa.
— Trejus metus, vyresnioji. Tapęs magistru, paliepė mums braižyti visus kelius — kuriais vedėme ir kuriais bijojome vesti. Braižiau tiksliai, kiek mokėjau, o Gilgenburgo kelią per šias girias… — Vedlys kilstelėjo pirštą ir ore nubrėžė liniją. — Pažymėjau: nepravažiuojamas, pelkė, Reisių mirusieji. Ulrichas perskaitė ir tiki juo lyg Evangelija. Kas piešia žemėlapį, tas valdo karą, ir niekas apie tai nesusimąsto, kol neprabėga treji metai.
— Jis tau patikėjo.
— Taip. — Šypsena dingo. — Nė karto nepaklausė, ar aš nemeluoju.
Eglė kantriai laukė, kol vedlys vėl pakels akis nuo sugrubusių delnų.
— Šią savaitę pėdsakai nebeblunka, — pasakė jis. — Tie, kuriuos rodžiau komtūrui. Žirgų, šarvuotų raitelių, vienas už kito. Anksčiau jie garuodavo tik žiemą. Dabar, vasaros pradžioje, ant sauso kelio, jie dar šilti. Ir kvepia. Užuodžiu juos tose vietose, kur rytoj dar nebus žmonių. — Jis atsisuko. — Jie renkasi, vyresnioji. Mirusieji. Tie, kuriuos magistras laiko savo broliais.
— Žinau.
— Ar žinai, kad jie mūsų nebijo?
— Žinau. Jie bijo tik vieno dalyko: kad kas nors pasakys, jog jie mirę.
Rūdis pakėlė galvą. Jo akys, seniai paraudusios nuo nemigos, pažvelgė tiesiai į jos permatomą veidą.
— Tu blunki, — pasakė jis. — Visi tai mato. Ar tau pasakė, kodėl?
— Ji renkasi.
— Kas?
— Ji. Ta, kurios balsas man šnabžda. — Eglė paglostė žalčio kaklą. — Ji sėja. Tai užtrunka. Kai ateis metas, paims viską, ką turi, ir nepraleis nieko. Kiekvieną šaknį, kuri gali klausytis. Kiekvieną sėklą. Mane taip pat. Nežinau, kiek manęs liks.
— Tai kodėl nepabėgi?
Eglė ilgai tylėjo. Girioje šlamėjo jauni lapai, o prie pėdų ratais susirangę žalčiai žvelgė aukštyn į savo globėją.
— Tai ne pabėgimas, — pasakė ji. — Tai grįžimas.
Rūdis nebeklausinėjo.
Prieš aušrą vedlys iškeliavo tuo pačiu taku, kuriuo buvo atėjęs, žemai nuleidęs galvą po svetimo tarno kauke. Ties posūkiu stabtelėjo ir atsigręžė — prieblandoje ryškėjo tik sausas, kampuotas siluetas.
— Jei neišlaikysiu iki pabaigos, — tarė jis, — paprašyk jos, kad broliai mane nuneštų į pelkę. Net jei būsiu apsivilkęs jų spalvomis.
— Nuneš.
— Tai gerai.
Ir nuėjo.
Galminas atėjo antrą rytą, kai žalčių keliai jau buvo nusidriekę per visą girią.
Atžingsniavo ne vienas: iš paskos tyliai it vėjo linguojama giria traukė keturi šimtai žemaičių su kirviais, spąstais ir tamsių pirštų nugludintais lankais, be jokių vėliavų ar ženklų. Žengė senuoju protėvių papročiu, siekiančiu laikus dar prieš Ordiną, dvarus ir raštus; kelionės nugairinti vyrai pėdomis jautė miško žemę, o žemė jautė juos.
Galminas sustojo prieš ją.
Nuo praėjusio rudens buvo dar smarkiau pasikeitęs: šiurkšti žievė užkopo kaklu iki pat žandikaulio lyg išblyškęs randas, o apsiaustas prigludo prie krūtinės, po audiniu išsipūtus gumbuotoms šaknų gijoms. Vyzdžiuose žaliavo dar tankesnės gyslelės, žingsniai tapo lėti, sunkūs — lyg stuobrio, jau pasvirusio griūti.
— Pelkių Eglė, — tarė jis.
— Galminai.
— Tu sumažėjai.
— Taip.
— Ir aš. — Galminas susmuko ant velėnos, o palydovai už nugaros be žodžių pasitraukė atokiau, palikdami juodu vienus. — Žinai, kas bus.
— Žinau.
— Ar ji tau sakė?
— Ji niekam nesako — tiesiog daro.
Galminas linktelėjo. Jo balsas buvo lėtas, bet ne silpnas, toks, kokį turi žemė, kai skaičiuoja.
— Aš buvau žynys, — tarė jis. — Prieš tai. Išmokau skaičiuoti dievus ir ąžuolus. Miriau, o ji mane pakėlė ir pasakė: tu mano. Aš dar prisimenu, kaip tai buvo. Būti tuo, kuris turi savo vardą. — Jis pažiūrėjo į delną: žalią, su šviežiais žolės plaukeliais tarp pirštų. — Šiandien nebeprisimenu, kokiais ženklais mane išmargino mano vyresnysis. Žinau tik, kad jie yra. Ant veido.
— Aš pamiršau lakštutę, — pasakė Eglė.
Galminas įdėmiai pažvelgė į merginą, ir lūpų kamputyje pirmąsyk per visą pažinties laiką pakilo nebyli bendrininkų šypsena — dviejų prie to paties laužo sėdinčių ir jo kainą žinančių žmonių supratimas.
— Ji nenuplauna, — tarė jis. — Tik užklojo.
— Taip.
— Man vis tiek, — pasakė Galminas. — Tik nenoriu, kad jis galvotų, jog tai jo žygis.
— Vytautas?
— Jis du kartus mus atidavė. Vilką galima nuplauti, ir jis liks vilku. Žmogų galima pakrikštyti, o tiesa liks jo kraujyje. — Galminas ištiesė ranką ir paliko ją ore. — Dabar jis vėl ateina ir sako, kad kitoks. Žmonės ir šįkart nebetiki. Bet ji tiki. Ji visada tikėjo viena: kad turi atsirasti tas, kuris stovi per vidurį. — Jis atsistojo, ir žemė po juo vos pastebimai sušnarėjo. — Aš neisiu pas jį. Eisiu su savo vyrais, šalia. Kai ateis valanda, tegul pamato, kad mes čia buvome.
Galminui pasukus į tankmę, visi keturi šimtai vyrų vienu metu be garso pakilo iš samanų, nusekė įkandin ir sutirpo girios tyloje lyg dirvon susigėręs vanduo.
Eglė liko.
Aplink pėdas žiedais gulėjo žalčiai. Jai pasirodė, kad girdi tai, ko girdėti neįmanoma: iš Prūsijos, iš pietų bei šiaurės, iš visų keturių pusių pro samanas ir velėną sklido kantrus, ritmiškas, gilus dūzgimas. Iš pradžių pamanė ten žygiuojant kariuomenę, bet netrukus atpažino po žeme per daugybę mylių į vieną vietą traukiančias šaknis — tūkstančius nematomų rankų, vienu metu ištiestų prie to paties stalo.
Ji padėjo delną ant žemės.
Kur?
Atsakymas atėjo be žodžių. Tik vaizdas, trumpas kaip sapnas: laukas tarp dviejų kaimų ir ežero, tuščias, žalias, su ūkininko rugių lopu ir moliu po kojomis. Kaimų vardai buvo svetimi. Ji nesuprato jų. Žinojo tik, kad dar niekada ten nebuvo, ir kad žemė ten jau laukė.
— Ten, — pasakė ji žalčiams.
Ropliai neatsiliepė — tik vienu metu kilstelėjo galvas į šiaurę, suklusę į tolimą žemės gaudesį.